Prieš 152 metus tą pačią dieną gimė Vydūnas, kurio sugrįžimui į gimtinę Lietuvą tiek dvasia, tiek ir kūnu V.Bagdonavičius paskyrė visą savo gyvenimą.
Pandeminis režimas (teigiamas) apribojo atsisveikinimo su velioniu galimybes. Ne didesnės jos ir dabar. Prisimename kas kolegą, kas bendramokslį, bendražygeivį ar nenuilstamą tautinės savimonės palaikytoją nuotoliniu būdu (tai įeis į civilizacijos istoriją). „Etinei mūsų Vaciuko tiesai niekados netiko triukšmas, pompastika ir pagyros“, – sako V.Bagdonavičiaus bendražygis, rašytojas, Kovo 11-osios signataras R.Gudaitis.
Taigi iš tikrųjų daug kas, susiję su V.Bagdonavičiumi, vyksta be išpūsto žiniasklaidos dėmesio.
Praėjus pusantrų metų po filosofo mirties dalyvaudamas jo paties inicijuotoje Vydūno draugijos vasaros stovykloje Bitėnuose šalia Rambyno kalno (čia per Jonines dar iš Tilžės atvykdavo Vydūnas), eidamas Pagėgių pagrindine gatve buvau paklaustas, kaip pasiekti Vydūno biblioteką. Sakau, gatve už policijos pastato. Pats priėjęs matau, kad gatvė pavadinta V.Bagdonavičiaus vardu.
Daug iškilių žmonių išeina ten, kur visi išeisime, tačiau pirmą kartą matau savivaldybės sprendimo spartą, atminimą perkeliant ir į gatvės pavadinimą. Daugiau pasidomėjęs įsitikinau, kad spartūs tyrėjo pagerbimo žingsniai logiški. Beje, bet kurios sudėties Pagėgių savivaldybė kultūros paveldui skiria daug dėmesio.
V.Bagdonavičius yra tarsi Rambyno krašto apaštalas. Būtent jis buvo Vydūno palaikų perlaidojimo iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnų Rambyno kapinaites, į gimtinę, iniciatorius ir komisijos pirmininkas. Tai įkvėpė Pagėgius įvairiems kultūros projektams.
Daug padarė V.Bagdonavičiaus suburtas Vydūno draugijos (1988 m.) būrelis.
Visada reikšmingi dalykai prasideda nuo negausių idealistų ir atsidavėlių. V.Bagdonavičiaus gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo naujo Lietuvos atsibudimo, atvedusio į nepriklausomybę, etapo. Įvairios tautos nenuspėjamų istorinių permainų laikais skirtingai reaguoja į okupaciją.
Įprastai priešinamasi ginklu, kai priešas persveria jėga, partizanaujama, kartais gana ilgai ir net sėkmingai.
V.Bagdonavičius, kaip ir daugelis ryškių asmenybių, gimė Lietuvos egzistencinio apsisprendimo laikais.
Ką daryti, kad tauta nebūtų nušluota nuo žemės paviršiaus (o tai ir kelis kartus gausesnėms bendruomenėms yra atsitikę)? Kai ginklas nebepadeda, lieka savižudybė arba prisitaikymas. Pilėnai įvairiais variantais – ne išeitis.
Bet prisitaikymas, jei pametama idėja, dėl ko tai daroma, tautai taip pat tampa spąstais.
Pasaulio panoramoje įstrigo vieno etnoso istorija. Osmanams 1453 m. užėmus Konstantinopolį krikščioniškos bendruomenės, daugiausia graikų, atsidūrė ties praraja. Mehmedas II, vaizduodamas religinį tolerantą, leido telktis krikščionims Konstantinopolio (jau Stambulo) Fanaro kvartale ir net su savu patriarchu.
Fanariotai, pataikaudami naujai valdžiai, skverbėsi į visas jos grandis, nepamiršdami tikslo padėti savo bendratikiams. Taip jie išgyveno iki XIX a., kol vis tiek paskutinis fanarų patriarchas buvo pakartas.
Fanariotų istorija man primena vieno stambaus Latvijos komunistų partijos veikėjo raginimą visiems latviams kuo gausiau stoti į partijos gretas ir taip sumažinti galimybes svarbius ir kitokius valdžios postus užimti rusams.
Lietuvoje pasibaigus partizaniniam pasipriešinimui per kitus dvidešimt metų atsirado 200 tūkstančių komunistų partijos narių. Tikriausiai daugiausia dėl karjeros, dėl ramybės, netikint nė vienu atmintinai besimokomų įstatų žodžiu. Įdomus, netyrinėtas procesas.
V.Bagdonavičius ir jo bendražygiai rinkosi kitą – kultūrinio atgimimo, paveldosauginio, dvasinio tobulėjimo – tai tiesiogiai susiję su tautine savimone – kelią. Vydūnas, didelę gyvenimo dalį skyręs tautiniam Mažosios Lietuvos prisikėlimui, su savo idėjomis buvo čia pat.
Kažkam iš ano meto idealistų entuziastų, tikriausiai J.Trinkūnui, kilo idėja atgaivinti Rasos šventę, krikščioniškas Jonines, bet susietas su baltų kultūros ir religijos tradicijomis.
Iškalbingi paties V.Bagdonavičiaus žodžiai: „Tuometinės Rasos (pirmoji Kernavės Rasa – 1967 m. – Aut.), manau, buvo pirmasis tautos dvasinis atgimimas. Iki to jautėsi lyg atslūgęs pasipriešinimas okupacijai ir sovietinei ideologijai, susitaikymas, apatija, miesčionėjimo apraiškos, buvo pastebimas gyvenimo formų sustabarėjimas, sąstingis. Jaunimą tai slėgė, kalbėdavome, kad taip gyvenant galima ir visiškai suzmekti, degraduoti kaip tautai, kuri yra sukaupusi neįkainojamą dvasinį ir kultūrinį paveldą.“
Galima drąsiai tvirtinti, kad visos iniciatyvinės jaunos inteligentijos, priešiškos sovietinei ideologijai, grupės, kurių vienas aktyvių narių buvo V.Bagdonavičius, buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, susikūrusios 1988 m. birželio 3 d., prototipai.
Ar steigiant Indijos bičiulių draugiją (1967 m.), ar „Ramuvą“ bei „Romuvą“ (orientuotą į baltų kultūrą ir religiją), ar unikalų Europos mastu „Raskilos“ dainų klubą.
O kas aktualu dabar? Vieną esminių Vydūno idėjų ir jos tęsėjo V.Bagdonavičiaus mintis yra taikliai apibendrinęs Tautos namų iniciatorius A.Gudelis: „Tautos ir prigimties išsižadėjęs žmogus negali būti laikomas doru.“
