Tokia mintis plevena laukiant naujo politinio sezono pradžios. Jis oficialiai prasidės Seimo rudens sesijos posėdžiu rugsėjo 10-ąją.
Dar po trijų dienų turėtų įsigalioti Vyriausybės priimti socialinių teisių ribojimai nepasiskiepijusiems piliečiams.
Taigi jau pirmąją naujosios sesijos dieną po šeimų gynimo maršo vėliava susibūrusios jėgos ketina prie Seimo surengti dar vieną „taikų protesto mitingą“, kuriame vėl reikalaus dabartinės valdžios pasitraukimo, Seimo paleidimo ir pirmalaikių rinkimų.
Sostinės savivaldybė jau paskelbė leidimo šiai akcijai nebeišduosianti. Bet mitingo rengėjai pareiškė, kad akcija vis tiek įvyks. Gal vėl „pavienių piketų“ pavidalu kaip pavasarį?
Tuo metu policijos, kitų tarnybų ir Seimo vadovybė drąsinasi, kad šį kartą bus pasirengta visais šimtu procentų, parlamentas ir jo prieigos bus patikimai apsaugotas.
Tiesa, policininkai neatsakė, ką darys, jei prie Seimo ims kauptis leidimo mitinguoti negavusi minia, – areštuos aktyviausius veikėjus ir nutrauks akciją ar leis jai toliau vykti.
Vis dėlto reikia tikėtis, kad teisėtvarkininkai aiškų savo veiksmų planą turi.
Juk būtent policijos ir kitų struktūrų nepasirengimas lėmė, kad rugpjūčio 10-ąją vykęs „taikus“ tų pačių veikėjų mitingas baigėsi iki išnaktų trukusia Seimo blokada, agresija prieš parlamentarus, žurnalistus ir riaušėmis, pareikalavusiomis pareigūnų kraujo.
Konfliktas ir jo provokavimas – vienas esminių „maršiečių“ strategijos tikslų.
Kuo aštresnis konfliktas, leidžiantis tokiems mitinguotojams vaizduoti ne tik elito aukas, bet ir pergalingą tautos jėgą, esą varančią baimę valdžiai, tuo jiems geriau.
Neabejotina, kad tokius „taikius mitingus“ šie veikėjai ketina rengti ir toliau, taip tiesdami sau kelią į Seimo rinkimus.
Taigi kalbos, kad patys „maršiečiai“ būsimo mitingo metu užtikrins ramybę ir taiką, iškart susems visus provokatorius, vertos tiek pat, kiek ir priesaikos, kad jie neplanavo Seimo blokados ir neturi nieko bendra su riaušėmis.
Juk tos akcijos organizatore pasiskelbusi skandalingoji mokytoja A.G.Astrauskaitė saviškiams atvirai kalbėjo, kad pasibaigus oficialiam mitingui prasidės Seimo blokavimas.
Žinoma, jei rugsėjo 10-ąją nuo pat ryto Seimą sups pakankamai gausios pareigūnų pajėgos, kurių nebestabdys neryžtingi politikai ir kurios operatyviai reaguos į bet kokius išpuolius, minia su jos kurstytojais priešakyje gali ir sustoti.
Bet džinas iš butelio vis viena jau paleistas, ir kovotojai už „tradicinę šeimą“ ar prieš skiepus ieškos kitos progos trankiai pasireikšti.
O tų progų šie veikėjai tikrai suras, nes šalies atmosfera kaip reikiant įkaitusi – slogias pandemines žmonių nuotaikas dar aštrina ir konflikto su Baltarusijos režimu nulemta neteisėtų migrantų krizė.
Lietuvos pareigūnams ėmus gana sėkmingai stabdyti tuos nelegalus ant valstybės sienos ir juos siųsti atgal, Baltarusijos pasieniečiai suįžūlėjo tiek, kad stumdami nelegalus atgal net patys grupėmis yra įžengę į Lietuvos teritoriją.
Mūsų valdžia prapliupo pasipiktinimo pareiškimais, pažadais stiprinti pajėgas pasienyje.
Tačiau Minsko režimą veikia tik tai, kas jau privertė šiek tiek sumažinti apsukas, – baimė, kad į konfliktą visu svoriu įsitrauks Europos Sąjungos viršūnės ir imsis tikrai skausmingų Baltarusijos valdžiai sankcijų.
Europos Sąjunga kol kas demonstruoja solidarumą su Vilniumi – įvedė sankcijas kalio trąšų prekybai, suteikė paramą laikinai įkurdinant čia jau prasprūdusius nelegalus.
Tiesa, tvoros palei sieną statybai, kuri, manoma, kainuos 152 mln. eurų, paramos nežada.
Bet daugiausia įtampos šalyje neabejotinai kels vidaus problemos – pirmiausia susijusios su pandemija.
Nepaisant tikimybės, kad rugsėjį bus paskiepyta 70 proc. gyventojų, pandemijos rodikliai gali nepagerėti, kils įtampa dėl Vyriausybės įvestų ribojimų nepasiskiepijusiems.
Kol kas Vyriausybė vėl tarsi mėgina laviruoti, švelninti toną.
Atsisakius planų užverti viešojo transporto duris nepasiskiepijusiems premjerė I.Šimonytė šią savaitę paskelbė, kad jei dabartiniai neblogi skiepijimosi tempai dar labiau paspartės, o sergamumas nešoks į viršų, Vyriausybė atsisakys žadamų ribojimų.
Ketvirtadienį į sceną įžengė prezidentas G.Nausėda ir supliekė Vyriausybę – esą jos skatinimo vakcinuotis taktika yra karštligiška ir forsuota.
Dar visai neseniai šalies vadovas kritikavo Vyriausybę dėl pernelyg lėto skiepijimo, aiškino, kad ji tik mojuoja ribojimų botagu, užuot pasinaudojusi visomis galimybėmis įtikinėti tautą geruoju.
Maždaug tą patį G.Nausėda aiškino ir ketvirtadienį – esą jei anksčiau Vyriausybė būtų normaliai susitarusi su tauta, dabar nereikėtų žmonių paskubomis su botagu vyti į skiepobusus.
Negana to, praėjusią savaitę sakęs, kad rugpjūčio 10-osios mitingas prie Seimo ir naktinės riaušės yra skirtingi dalykai, šįkart pridūrė, jog mitinguotojai – ne visi prieš skiepus nusiteikę piliečiai. Todėl valdžia turėtų plėtoti dialogą bent su ta visuomenės dalimi, kuri nemitinguoja.
Šitaip prezidentas dar kartą parodė esąs pusėje tų, kurie tvirtina, kad būtent dabartiniai valdantieji, nesikalbantys su tauta, yra labiausiai kalti dėl protestų ir riaušių, o padėtį pataisytų tik dialogas.
Žodis „dialogas“, tūkstančius kartų skambantis iš mūsų aukščiausių tribūnų, skamba gal ir gražiai. Tačiau kiek jis atitinka tikrovę, kurios darbotvarkę ima diktuoti agresyvi gatvė?
