„Tą skolą aš gal ir būčiau nurašiusi ir pamiršusi, jei N.Venckienė nebūtų pradėjusi manęs šmeižti ir visiems pasakoti, kokia aš esu aferistė“, – taip „Lietuvos rytui“ kalbėjo kelio ženklus gaminančios įmonės „Eismo juosta“ direktorė 59 metų L.Visockienė.
Prieš Seimo rinkimus liaupsinta ir dešiniąja N.Venckienės ranka „violetinės“ minios vadinta L.Visockienė dabar tapo dar viena šios veikėjos prieše, nes išdrįso pareikalauti pinigų, kuriuos įkalbėta sutiko paskolinti „Drąsos kelio“ partijai.
„Tau, Neringa, skaudu, kad esą nuteisė neteisingai ir tu dar ilgai ieškosi tiesos.
O man skaudu, kad jūs su Audrone Skučiene pasiskolinote iš manęs 19 tūkstančių eurų partijos skoloms ir rinkimų užstatui, žadėjote skolą atiduoti, kai parduosite partijos būstinę, tačiau iki šiol grąžinote tik 3590 eurų.
Likusios skolos dalį tu išsigynei meluodama visiems.
Užgrobei partijos sąskaitą, įdarbinai penkis žmones, kurie, kaip pati sakei, tau atiduoda algą, tačiau skolos man negrąžini“, – tokia L.Visockienės žinutė N.Venckienės feisbuko puslapyje pasirodė dieną, kai Panevėžio apygardos teismas ją pripažino kalta dėl trukdymo antstolei atlikti savo pareigas, pasipriešinimo policijos pareigūnui bei nežymaus sveikatos sutrikdymo.
Tiesa, teismo paskirtą vienų metų, devynių mėnesių ir šešių dienų laisvės atėmimo bausmę bėglė jau atliko Amerikoje, kai laukė grąžinimo į Lietuvą, jos pečius po teismo sprendimo užgulė ir finansinė našta.
Laimutei Stankūnaitei, antstolei Sonatai Vaicekauskienei, policijos pareigūnui Mindaugui Gušauskui ir Policijos departamentui N.Venckienė turi atlyginti žalą, kurios bendra suma – 18 430 eurų.
Nors nuosprendis dar neįsiteisėjęs, dar prieš apskųsdama jį N.Venckienė iškart suskubo prašyti pinigų iš savo gerbėjų.
„Priteisė L.Stankūnaitei, M.Gušauskui, S.Vaicekauskienei ir valstybei beveik 20 000 eurų. Nors ir nėra smagu prašyti jūsų pagalbos, šiuo metu neturiu galimybių sumokėti tiek pinigų“, – šiek tiek padidinusi priteistą sumą bendraminčių prašė N.Venckienė.
„Buvo laikai, kai padėjau tau, Neringa, sumokėti baudą. O dabar, kai tu man neatiduodi partijos skolos ir visaip mane šmeiži, visiems pasakau, kad esi nesąžininga ir tokiems žmonėms padėti nereikia“, – dar vieną žinutę parašė L.Visockienė.
Komentarus iš socialinio tinklalapio N.Venckienė greitai ištrynė, bet L.Visockienė patirtų nuoskaudų ištrinti negali.
„Aš ja tikėjau ir pasitikėjau, bet dabar mano nuomonė apie ją apsivertė“, – sakė L.Visockienė, kuri „Lietuvos rytui“ sutiko papasakoti apie savo pažintį su N.Venckiene, skolą ir partijos intrigas.
– Kodėl jūs skolinate pinigų N.Venckienei?
– Aš skolinau partijai. Kai sugalvojome eiti į rinkimus, partija turėjo 4000 eurų skolą ir jokių lėšų. Tada buvo sutarta, kad aš paskolinu 4000 eurų skoloms sumokėti, o po to užstatysime partijos būstinę, pasiimsime iš banko paskolą ir sumokėję užstatą eisime į rinkimus.
Netrukus paaiškėjo, kad bankas tokių paskolų neduoda, todėl reikėjo spręsti, ką daryti.
Susėdome ir nusprendėme, jog aš paskolinsiu partijai tuos 14 tūkstančių eurų, kad galėtume dalyvauti rinkimuose. Taip ir buvo padaryta.
A.Skučienė su N.Venckiene surinko apie 50 pensininkų, jiems buvo išdalyti pinigai, jie ir įnešti į partijos kasą.
A.Skučienė su N.Venckiene netgi per pirmąjį partijos posėdį daug kam girdint prižadėjo, kad tie pinigai man bus grąžinti, kai bus parduota partijos būstinė.
Dabar ji jau parduota už 140 tūkstančių eurų, tačiau atsiskaityti su manimi niekas nesiruošia.
Aišku, aš ir pati kvaila, kad pasitikėjau „kovotoja už tiesą“ ir nepaėmiau paskolos raštelio. Matyt, man protas buvo pasimaišęs.
– Bet dalį skolos N.Venckienė jums grąžino?
– Pernai spalį ji iš žmonių suaukotų pinigų į mano bendrovės sąskaitą pervedė 2360 eurų ir paprašė jai išrašyti sąskaitą faktūrą už reklaminius gaminius.
Išrašiau aš jai tą sąskaitą, įmonė iš šios sumos sumokėjo 409 eurus pridėtinės vertės mokesčio.
Po to buvo rinkimai, visi kartu sulaukėme rezultatų. Atrodo, viskas buvo gerai, bet kai paprašiau N.Venckienės grąžinti skolą, prasidėjo konfliktas.
Balandžio 10-ąją ji man atvežė 1640 eurų ir pasakė, kad jau grąžino skolą – 4000 eurų.
Tada jai pasakiau, kad mes šitaip nesitarėme, įmonei pervesti pinigai nėra mano asmeniniai pinigai, nes aš daviau grynuosius ir savus.
Gerai, sakau, tegul bus taip, bet toje sąskaitoje yra pridėtinės vertės mokestis, kurį mano įmonė turėjo sumokėti, gal atskaičiuojame tą mokestį.
Po šių žodžių N.Venckienė mane visaip iškoneveikė. Aš kokias 10 minučių negalėjau atsigauti, kai ji išlipdama iš mano automobilio trenkė durelėmis.
Niekada gyvenime net iš girtuoklių nebuvau girdėjusi tokių žodžių, kokius tada išgirdau.
Taip baigėsi mūsų draugystė ir prasidėjo karas.
– Nesvarstėte galimybės atgauti pinigų per teismą, gal kreipėtės į policiją?
– Aš negaliu kreiptis į teismą, nes neturiu skolos raštelio.
Eiti į teismą ir kovoti su ta, kuri puikiai žino įstatymus ir kuri pradės visokias nesąmones, tai tas pat, kas rašyti šakėmis ant vandens. O tą žinią apie skolą feisbuke paskelbiau ne dėl pinigų.
Po to, kai ji man negrąžino skolos, pasiskundžiau keliems žmonėms, papasakojau, kaip ji su manimi pasielgė, bet tada ji mane užpylė šmeižtu ir melo lavina.
Ji tiek visiems visko primelavo. Ji nekalbėjo apie tai, jog partija man skolinga, bet pradėjo malti, kad aš esą prašau 30 tūkstančių eurų už atšvaitus, kuriuos gaminome rinkimams su jos nuotrauka, prašau 20 tūkstančių eurų už tai, kad su mano autobusiuku važinėjome po Lietuvą.
Ji pradėjo kalbėti visokias nesąmones, neturinčias nieko bendro su realybe.
Pavyzdžiui, visiems partijos nariams išplatino žinią, kad aš partijos vadovą Joną Varkalą norėjau išstumti iš pirmos vietos, kad visus terorizavau ir visokių kitokių nesąmonių.
Ji mane tiesiog šmeižia ir per visus partijos žmones, kurie nežinojo, kaip ten viskas vyko.
– Rašėte, kad N.Venckienė yra užgrobusi partijos sąskaitą. Kaip ji tai padarė?
– Tikrai užgrobė – nei A.Skučienė, nei J.Varkala prie jos prieiti negali. Kai šis konfliktas iškilo, aš kreipiausi ir į N.Venckienę, ir į A.Skučienę.
N.Venckienė man parašė, kad man nieko neskolinga, kad aš pati dar likau kažkam skolinga. Po to A.Skučienė pakvietė N.Venckienę, mane ir J.Varkalą pasikalbėti į savo namus.
N.Venckienė į susitikimą neatėjo, vietoj jos pasirodė kažkoks tipas, kurio nepažįstu.
Jis pradėjo ant manęs isteriškai rėkti, kad esą aš prašau pinigų už atšvaitus, ėmė aiškinti, jog jis tuos atšvaitus gamino, todėl aš jam dar esu skolinga.
Su A.Skučiene ir J.Varkala pasikalbėjome ramiai. Aš jiems viską paaiškinau,
– Gal tas vyras buvo N.Venckienės advokatas?
– Ne. Kažkoks bemokslis, beraštis. Arba jis teistas, arba be jokio išsilavinimo, kad tokiais bjauriais žodžiais kalba.
– Ar A.Skučienė su J.Varkala jums ką nors pažadėjo?
– Nei A.Skučienė, nei J.Varkala skolos neneigė, bet sakė niekuo negalintys padėti, nes partijos sąskaita yra N.Venckienės rankose.
Kiek žinau, tarp A.Skučienės ir N.Venckienės net konfliktai vyko prieš rinkimus, todėl A.Skučienė atsisakė visur dalyvauti. Savo ausimis girdėjau, kai N.Venckienė keikė A.Skučienę kokiais tik galima žodžiais, kad ši sužlugdė partiją, kol ji buvo Amerikoje.
– Kiek jums N.Venckienė dar liko skolinga?
– 15 500 eurų.
– Per Garliavos įvykius jūsų nebuvo matyti ir girdėti. Kaip ir kada susipažinote su N.Venckiene?
– Tada man ne tai rūpėjo. Mirė mano tėvas, merdėjo motina. Aš žinojau, kad yra tokia N.Venckienė, pažinojau ją, nes esu iš Garliavos, bet mes nebendravome.
Mano tėvų kapai yra šalia Drąsiaus Kedžio kapo, tad kartą ten susitikau su A.Skučiene ir su Neringos motina Laimute Kediene, pasikalbėjome.
Po to A.Skučienė man kartais paskambindavo, paprašydavo pagalbos: tai už Neringą kokią nors baudą sumokėti, tai paremti. Pervesdavau pinigų, ir viskas.
Prieš rinkimus man taip pat paskambino A.Skučienė, paprašė pagalbos. Susitikome su N.Venckiene, ji pradėjo skųstis, kad partijos kasoje – minusas, kad viskas beviltiška. Po to prabilo, kad reikia dalyvauti Seimo rinkimuose, nes tai vienintelė galimybė prikelti šią partiją.
Pasvarstėme, padiskutavome, galų gale N.Venckienė man pati pasiūlė: „Einam kartu.“
Iš pradžių nesutikau, sakiau, nesu politikė, niekada politikoje nedalyvavau ir nedalyvausiu.
Tačiau tą dieną ji atrodė tokia vargšė – su apykoje, prastai apsirengusi, suvargusi, todėl man ir sukilo didžiulis gailestis.
Akyse ji man vis stovėjo, todėl kitą dieną pasakiau: „Gerai, Neringa, susitinkame, pasikalbame, galvojame, ką toliau darysime.“
Po to viskas ir prasidėjo. Iš pradžių net nebuvo kalbos, kad aš turėsiu duoti pinigų, – tikėjomės, jog jie užstatys partijos būstinę ir gaus iš banko paskolą.
– O po to jums buvo pažadėta, kad atiduos skolą, kai parduos tą būstinę?
– Taip, būstinė parduota, bet skolos man neatiduoda. Dabar partijoje įdarbinti penki darbuotojai – partijoje, kuri nieko neturi ir nieko neveikia.
Specialiai pažiūrėjau Registrų centro duomenis.
Žmonės buvo įdarbinti nuo tos dienos, kai būstinė buvo parduota. Jiems mokamas 800 eurų atlyginimas, bet kai ji man balandį atvežė pinigus, prasitarė, kad jai per brangu mokėti po 10 procentų nuo algos toms įdarbintoms moterėlėms ir dar mokėti skolą man.
Tada supratau ir turiu pagrindo manyti, kad tie žmonės ir toliau jai atiduoda pinigus, iš kurių ji ir gyvena.
O tie pinigai nėra svarbiausias dalykas mano gyvenime, bet negaliu pakęsti šito šmeižto, negaliu pakęsti, kaip ji visko prigalvoja. Aš jums parodyčiau, kokius ji man ir partijai raštus rašinėja, ji iš manęs tyčiojasi.
– Ir raštus siuntinėja?
– Taip rašo: „Jūs, turtinga ponia, atsidarykite sąskaitą, mes paprašysime partijos narių, kad jus sušelptų, sumokėtų patirtas išlaidas.“
Ji rašo tai partijos vardu, tai partijos koordinacinės tarybos vardu ir mane visaip žemina, niekina. Ji skambinėja visiems mūsų pažįstamiems, su kuriais susidūrėme per rinkimus, nes mes bendrų draugų neturime, ir visiems pasakoja, kokia aš esu aferistė.
Dėl to ir neištvėriau, dėl to ir pasirodė tie mano komentarai feisbuke. Noriu, kad visi žinotų, kaip viskas yra iš tikrųjų ir koks ji žmogus.
Ją net partijos žmonės ragino išspręsti visą šį reikalą taikiai, sakė: Neringa, nedaryk tokių nesąmonių, nes susinaikinsi, bet ji atsakė nieko nemokėsianti.
Tuos pinigus jau nurašiau, gyvenime būna ir didesnių nuostolių, man moralinė pusė svarbu.
Aš pasitikėjau ja kaip kovotoja už tiesą, bet kad ta kovotoja gali taip pasielgti, man protu nesuvokiama. Ir ne tik man. Mes visada tikėjome jos tiesa, bet pasirodo, kad ta jos tiesa nėra tiesa.
Mane net vaikai prieš rinkimus perspėjo: „Mama, kur tu lendi, atsipeikėk.“ O aš jiems atsakydavau, kad visiškai ja tikiu, pažiūrėkite, kokia ji nuskriausta, jai reikia padėti.
– Ar jūs esate „Drąsos kelio“ partijos narė?
– Per rinkimus ji man liepė parašyti pareiškimą, aš parašiau, bet net nežinau, ar ji mane priėmė į tą partiją.
Kai ji mane iškoneveikė visokiais žodžiais, tą pačią dieną parašiau pareiškimą, kad mane iš partijos išbrauktų – norėjau padėti tašką.
Tuo viskas ir būtų pasibaigę, jei ji nebūtų pradėjusi skambinėti mano pažįstamiems ir mane šmeižti. Tada man ir užvirė kraujas.
