Žinoma, jauna ministrė prasidėjus organizuotai migrantų invazijai buvo sutrikusi, vadavosi skambiais, nors ir teisingais, pareiškimais apie prieš Lietuvą pradėtą hibridinį karą, skelbė tarp institucijų nevisiškai suderintus sprendimus, anonsavo abejotinos sėkmės ateities veiksmus (nepaprastoji padėtis), turint ribotus išteklius užtverti sieną su Baltarusija.
Bet šiuo metu ministrės veikimas tampa solidesnis, mokomasi iš komunikacinių klaidų, nepasiunčiant kritikų „kuo toliau“, akivaizdžiai demonstruojant kaupiamą patirtį.
Manau, kad ir kitas ministras, net patyręs, šioje situacijoje nepasirodytų geriau. Jeigu ir reikalingi pokyčiai organizuojant kovą su nelegalia migracija, tai neturėtų būti daroma opozicijos siūlomu lygiu. Dėl akivaizdžios priežasties – Minsko režimas ištempęs ausis laukia žinios apie Lietuvos valdžios byrėjimo pradžią.
Įprastai stengiamės nereaguoti ir dažnai net nepersakyti savo žiniasklaidoje, ką skelbia Baltarusijos režimo dvaro ar Rusijos propagandininkai, tačiau į įvykius Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje reaguojanti propagandinė spauda vaidina didesnį vaidmenį, nei apsišaudant informacinėmis kulkomis apie istorijos perrašymus, imperialistinius didžiosios kaimynės ir jos vasalo kėslus ar panašiai.
Dabar kalbama apie karo, tegu ir hibridinio, eigą ir rezultatus, laimėjimus ar pralaimėjimus. Štai konkretus rugpjūčio 2 d. A.Lisicino tekstas „RIA Novosti“: „Lietuva nusprendė nereikalauti naujų sankcijų Baltarusijai. Oficialusis Vilnius pasidavė dėl rekordinio migrantų srauto iš Azijos ir Afrikos.“
Remiamasi Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio žodžiais, kuriuos persakau jau iš rusiško teksto: „Tam tikras dialogas vyksta, ir mes pasakėme, kad nei Lietuva, nei ES nesiūlys naujų sankcijų, jeigu migracijos srautas sustos.“ Greta pridedama A.Bilotaitės kartojama kalba apie prieš Lietuvą pradėtą hibridinį karą ir tarsi tam prieštaraujantis VSD pareiškimas: „Kontržvalgyba nefiksuoja antivalstybinių organizacijų ar antivalstybinių ginkluotų grupių veiklos.“
Propagandinio straipsnio autoriaus išvada: „Lietuvos specialiosios tarnybos nenustatė išorės jėgų veikimo.“ Ir viskas vainikuojama A.Lukašenkos pasidžiaugimu: „Mūsų kaimynai pradėjo staugti.“
Galima palingavus galva mintyse atsakyti: „Greitai tu pats dar ne taip sustaugsi“, galima A.Lisiciną malte sumalti už nekorektišką citavimą ar tariamos pergalės skelbimą, bet tekstas išplatintas ir pamažu formuojamas krizės akivaizdoje sutrikusios Lietuvos įvaizdis. Kas tokiais tekstais Baltarusijoje ir Rusijoje tiki, kita tema, bet akivaizdu, kad tiek mūsų valstybės vadovų, tiek pareigūnų pasakymai atidžiai fiksuojami ir savaip panaudojami net menkiausi nesklandumai.
Neabejoju, kad buvo svarstomi įvairūs sprendimo dėl kolektyvinio grąžinimo nuo sienos pasekmių variantai. Vos apie jį išgirdau, tylomis pagalvojau – išnirs neva jėga apgręžto nelegalo lavonas. Po paros taip ir įvyko. Tikra tai auka ar netikra, bet ji bus pakelta į propagandines aukštumas. Kita vertus, apgręžimas yra žinia nelegalams, nors pasirinkta kovos su migrantų srautais forma gali būti apskųsta EŽTT.
Šiuo metu Lietuvai tenka rinktis iš dviejų blogybių. Didėjančiame specialiai organizuotame migrantų sraute idealaus sprendimo nėra. Natūralus visuomenės klausimas – kiek tai truks? Išskirtinė šio proceso ypatybė – tikslai neslepiami po demagogine žodžių tirada.
A.Lukašenka aiškiai sako: jūs mums sankcijas, mes jums problemą. Režimo dvaro žiniasklaida net įvardija nelegalų, kuriuos norėtų pasiųsti prie Lietuvos sienos, skaičių – 10 000. Iki kada, gal ir patiems neaišku, labiausiai tikėtina, iki prasidedant šalčiams. Žinoma, jei neatsiras netikėtų kliūčių.
Viena tokių kliūčių, mano nuomone, – Rusijos ir Baltarusijos kariniai mokymai „Zapad“. Man atrodo, kad Kremlius nėra suinteresuotas konkrečiu, ne žodiniu, konfliktu, tegu ir atsitiktiniu, su NATO valstybe. Įtikinamai patars A.Lukašenkai su migrantais padaryti pertrauką. Nors padvigubinus skrydžių iš Bagdado į Minską, organizuotų pabėgėlių masė kaupsis ir Baltarusijoje, jie ten tikrai neliks. A.Lukašenka ir jo padėjėjai žino, kad netikėtumų gali atsirasti ir dėl Lietuvos (drauge su sąjungininkais) sprendimų.
Savaime suprantama, organizatoriai atidžiai seka Lietuvos vadovų, pareigūnų pareiškimus, komentarus ir, be jokios abejonės, per agentūrinius tinklus neviešinamus Lietuvos planus.
Vykdoma intensyvi žvalgyba. Ir ne vien savo pajėgomis. Nelengvas uždavinys VSD. Jau girdėti priekaištų mūsų specialiosioms tarnyboms, kodėl iki šiol nepaviešintas nė vienas konkretus hibridinio karo vykdytojas, vedlys ar tarpininkas. Organizacinio tinklo ardymo pradžia būtų pirmas rimtas smūgis sumanytojams.
Pasiūlymus, kaip susidoroti su problema, pateikė ir D.Grybauskaitė. Ji abejoja kariuomenės panaudojimu, nepaprastąja padėtimi, bet skatina pagreitinti sienos statybą, nepaisant didelių išlaidų. Įsiminė buvusios prezidentės tekstas: „Būtina keisti Viešųjų pirkimų įstatymą ir nebijoti kaltinimų dėl auksinės tvoros, nes dabar kyla egzistencinis valstybės saugumo iššūkis.“
Lyg ir teisinga. Tačiau realybė tradiciškai gali būti tokia – auksinė tvora bus pastatyta, bet Viešųjų pirkimų įstatymas dar nepakeistas. O prie vartų jau stovi STT.
