Prieš pusantrų metų nutiko sukrečianti istorija, kai intelekto sutrikimą turinti motina, pagimdžiusi namie kūdikį ir išnešusi jį į laiptinę, 8 mėnesius buvo įkalinta, užuot suteikus jai psichologinę pagalbą po patirto gimdymo streso.
Kodėl neįgaliai motinai skirtas toks teismų kirtis, kai sveikos moterys, po gimdymo atsikratančios nelauktų vaikų, išvengia įkalinimo bausmių, nes esą atgailavo?
Kaip galėjo nutikti tokia istorija, kas dėl to kaltas ir kaip šiandien gyvena ši šeima?
Šeima gyvena drauge
Į mano mobilųjį telefoną dažnai atskrieja nuotraukos: mažylė su mama. vežimėlyje, švenčianti pirmąjį gimtadienį, ant mamos, tėčio, močiutės rankų.
Naujausia nuotrauka – linksma mergaitė ant tėčio rankų, pakrikštyta kunigo Ričardo Doveikos.
„Darželyje ją vadina Šypsenėle ir Taifūnu, ji tokia judri ir visus pasitinka su šypsena“, – apie anūkę kalbėjo močiutė Regina Sajenko (74 m.).
Į svečius pas Editą Sajenko (36 m.) netikėtai pataikiau per jos gimtadienį.
Vieno sostinės mikrorajono daugiabučio 3 kambarių bute vietos užtenka visiems – vienas kambarys skirtas močiutei, kiti du – mažylei ir jos tėvams.
Nebėra tiktai senelio. Šeimą ištikus tragedijai jis netrukus patyrė infarktą.
„Sėdėdavo susiėmęs galvą rankomis, linguodavo, buvo visai palūžęs. „Tokia nelaimė, tokia gėda“, – sakydavo. Ir iškeliavo, matyt, iš to sielvarto.
Mes visi paženklinti tos tragedijos, o labiausiai išgyvename, kad buvome neteisingai nubausti, ir dėl to niekas mūsų iki šiol net neatsiprašė“, – atsiduso R.Sajenko.
Kūdikį išnešė į laiptinę
„Aš labai myliu vaikus. Taip, norėčiau dar vieno, ir vyras norėtų. Bet ir aš, ir mano mama bijome, kad neatsitiktų taip, kaip tą dieną. Kad vėl netektų po gimdymo išgyventi tokio streso.
Šiandien gydytojai man sako: „Nebijok, su pirmu vaikeliu taip daug kam gali atsitikti.“
Bet tada niekas man to nesakė. Dar neatsipeikėjusi po gimdymo, visa kraujuojanti nuvežta į ligoninę jau buvau pavadinta vaikžude“, – Edita nubraukė ištryškusią ašarą.
Kas 2019 metų gruodžio 16-ąją apie 17 valandą nutiko prie Editos namų?
Žiniasklaidoje iš karto pasirodė pranešimai: „Motina pagimdė kūdikį ir paliko sušalti prie konteinerio“, „vaiką ketinusi nužudyti motina teismo sprendimo laukia namie“.
Tai buvo netiesa. Iš tiesų Edita netikėtai, būdama viena namie, pirma laiko tualete pagimdė kūdikį. Pripažintą sutrikusio intelekto negalią nuo 8 metų turinti moteris, ištikta šoko, susuko vaikelį į antklodę ir padėjo prie laiptinės durų.
Naujagimį pamačiusios kaimynės, užuot atbėgusios į pagalbą pažįstamai ramiai merginai, iškart paskambino policijai, netrukus atvažiavo ir greitosios pagalbos automobilis.
Medikai išvežė kūdikį į Santaros klinikų Vaikų ligoninę, o pareigūnai, radę namie nukraujavusią ir nualpusią moterį, – į Santaros klinikas.
„Ligoninėje prašiau – parodykite man kūdikį, aš ne žudikė! Tekėjo pienas iš krūtų, aš nuolat raudojau, o man net nepasakė, dukra ar sūnus gimė. „Negalima!“ – atsakydavo. Skyriuje visi iškart sužinojo, kad aš – vaikžudė.
Bet mes su vaiko tėvu laukėme kūdikio, labai jo norėjome.
Vaikas gimė taip netikėtai, kad mane ištiko šokas. Jei kaimynai būtų buvę geranoriški ir atbėgę man į pagalbą, šios tragedijos nebūtų įvykę“, – kalbėjo Edita.
Pastojo nuo mylimojo
Kad Edita turi intelekto negalią, tėvai pastebėjo tik vaikystėje. Kūdikio galva buvo traumuota per gimdymą dėl gydytojų kaltės. Nuo 8 metų jai diagnozuotas intelekto sutrikimas.
Mergaitė mokėsi specialiajame internate, pagal pritaikytą programą baigė vidurinį mokslą.
„Ji augo linksma, turėjo daug draugų. Iš karto po mokslų dirbo siuvykloje, vėliau socialinės integracijos centre. Pastaruoju metu nuolat girdėdavau ją pasakojančią apie gerą vyresnį draugą, našlį, užauginusį savo vaikus, gyvenantį kitame mieste. Prisipažino jį pamilusi. Bet kad pastojo, nepasigyrė.
Matėme, kad storėja, bet ji gynėsi, jog nuo hormoninių vaistų, kurie jai buvo leidžiami nuo psoriazės“, – pasakojo R.Sajenko.
„Nenorėjau sakyti mamai, nes draugės gąsdino, kad ji lieps man pasidaryti abortą, o mes su draugu taip norėjome kūdikio“, – vėliau paaiškino Edita.
„Tai nesąmonė. Aš pati esu dirbusi aukle 27 metus Lietuvoje ir užsienyje, agentūros manęs nepasidalindavo. Su džiaugsmu būtume padėję auginti anūkėlę.
Tuomet buvau darbe, parlėkiau namo, tačiau nei kūdikio, nei dukters nebepamačiau“, – prisiminė R.Sajenko.
Ji susirado dukters draugą, ir jis jau kitą rytą su maišais iš anksto kūdikiui pripirktų drabužėlių ir reikmenų atvyko į Vilnių. Bet ir močiutė, ir kūdikio tėvas veltui beldėsi į ligoninės duris.
Jiems leido suprasti, kad vaikžudės dukters motinai ir kūdikio tėvui vaiko pamatyti negalima.
Mergaitę atidavė globėjai
Naujagimė iš karto buvo išvežta į globėjos šeimą, apie kurią nei močiutė, nei kūdikio tėvas net nebuvo informuoti.
Kūdikį po ilgo karo su vaikų globos įstaigomis jie pamatė tik po pusės metų. Tėvui buvo liepta pasidaryti DNR testą, jis patvirtino tėvystę, bet ir tai nepadėjo.
„Prašėme atiduoti kūdikį auginti man, močiutei, arba tėvui. Abu kreipėmės į Vaiko teisių apsaugos skyrių T.Ševčenkos gatvėje. „Kur mano vaikas, kodėl negaliu pamatyti?“ – klausė tėvas.
Paskutinį prašymą parašėme 2020 metų gegužės 18 dieną. Mergytei jau buvo 6 mėnesiai. Bet atsakymo negavome.
Tik kai kreipėmės į vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę, reikalai pajudėjo.
„Kontrolierė nustebo – kam buvo reikalingas DNR testas, jei ir vaiko motina, ir tėvas patvirtina, kad jie tėvai? Užtenka tiktai nueiti pas notarą. O kai Edita įkalinta, būtų užtekę tik jos pareiškimo. Bet daugybei institucijų, į kurias kreipėmės, tai nerūpėjo“, – su nuoskauda kalbėjo Regina.
Gimdyvė – už grotų
Tuo metu neįgali motina E.Sajenko, dvi dienas pabuvusi ligoninėje, buvo išvežta į Vilniaus areštinę. Net 2,5 mėnesio išlaikyta už grotų be jokios medicinos pagalbos.
Motinai nebuvo leidžiama netgi perduoti dukrai vaistų nuo psoriazės.
O Edita, jau be teismo nuteista kaip vaikžudė, 2020 metų vasario 23-iąją buvo išvežta į Kauno tardymo izoliatorių.
Ten be teismo kalinta dar pusę metų net iki liepos pradžios, nors jau vasario 26 dieną Editai buvo atlikta ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė ir pateikta išvada: „Nuo vaikystės turi negalią, vidutinio laipsnio silpnaprotystę. Tuo metu nesuvokė savo veiksmų, negalėjo jų valdyti. Už savo veiksmus neatsakinga. Stresinėje situacijoje gali pasielgti neadekvačiai. Siūloma gydyti Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.“
Neaišku, kaip reikėtų gydyti tą negalią, pripažintą nuo 8 metų.
Bet teismai į gydytojų išvadas dėmesio nekreipė, tad moteris liko įkalinta dar beveik 6 mėnesius. Į Rokiškio ligoninę buvo išvežta tik liepos 2-ąją, o po savaitės paleista namo.
Tokiai laimingai šios istorijos pabaigai daugiau įtakos turėjo ne vaiko globos institucijų pagalba, o advokato Pavelo Borkovskio veiksmai, taip pat straipsnis „Lietuvos ryte“ (L.Lavaste „Laiptinių kūdikių ašaros – tikros“).
Žiaurūs teismų kirčiai
Domintis šia neįtikėtina istorija teko perversti daug istorijų, kai motinos palikdavo gyvus kūdikius tai lauke, tai prie konteinerių, tai prie kaimynų namo tvoros. Bet nė viena moteris už tai nebuvo realiai įkalinta ilgus mėnesius.
Kodėl šiuo atveju neįgali motina buvo uždaryta už grotų? Kaip įsisuko teisinė mašina, pamynusi Neįgaliųjų teisių konvenciją? Mat tokią negalią turintis asmuo netgi negali būti tiek laiko suimtas ir įkalintas, o turi būti arba gydomas ligoninėje, arba namuose gauti socialinių darbuotojų pagalbą.
Nepaisydamas viso to Vilniaus miesto apylinkės teismas neįgaliai gimdyvei dar gulint ligoninėje 2019 metų gruodžio 18 dienos nutartimi skyrė suėmimą net iki 2020 m. birželio 17 dienos.
Pasibaigus šiam terminui pasižymėjo ir Vilniaus apygardos teismas – įkalinimą pratęsė dar 2 mėnesiams.
Apygardos teismo nutartyje teigiama: „Suėmimo terminas pratęstas, nes motina laisvėje gali slėptis nuo suėmimo.
Byloje yra duomenų, kad E.Sajenko įtariama padariusi tokias veikas, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato griežtesnes nei vienų metų laisvės atėmimo bausmes.
E.Sajenko įtariama padariusi labai sunkų nusikaltimą. Ji anksčiau neteista, bet vaiko tėvas gyvena kitame mieste, todėl ji, būdama laisvėje, išvykdama ir taip slėpdamasi gali bandyti išvengti atsakomybės.
Tai leidžia toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.“
Kur pasislėpdama? Gal Afrikoje? Ne, kitame provincijos miestelyje pas kūdikio tėvą, kur jos nebūtų galima rasti?
„Prokuroras Alvydas Valiukevičius teigė, kad ji paspruks į Norvegiją. Kodėl? Padarė išvadą dukters paklausęs: „Tu turi brolį Norvegijoje?“ „Taip, turiu.“ „Galbūt norėtum jį aplankyti?“ „Gal ir norėčiau“, – atsakė Edita. To prokurorui ir užteko, kad įrodytų, jog dukra gali pabėgti ir turi liktų už grotų“, – piktinosi R.Sajenko.
Moteris prašė teismo atsižvelgti ir į dukters būklę, nes kalėjime jai paaštrėjo psoriazė. Visas kūnas buvo išbertas, o vaistų ji negaudavo. Todėl maldavo dukteriai užsegti apykoję ir paleisti namo, bet teismas to negirdėjo.
Tik po advokatų skundo Apeliacinis teismas panaikino ankstesnes teismų nutartis, E.Sajenko iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo išvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o po savaitės paleista namo panaikinus įtarimus, kad kėsinosi nužudyti kūdikį.
E.Sajenko šeima, padedama advokatų, rengia ieškinį valstybei. Gal po ilgo delsimo ir gaus menką kompensaciją.
Ilgai gyveno nežinioje
Pasibaigus motinos įkalinimo epopėjai prasidėjo šeimos vargai su vaiko globos institucijomis. Tėvui savo kūdikį, o močiutei anūkę buvo leista pamatyti tik beveik po 7 mėnesių. Globėja ją atveždavo į Paauglių ir jaunimo centrą Kalvarijų gatvėje.
„Nežinojome, nei kas ta moteris, nei kokiomis sąlygomis anūkė auga. Vaiko tėvui taip pat nesakė. Globėja tik pasigyrė, kad turi namą užmiestyje ir turi dar tris globotinius.
Jau išleistai į laisvę Editai pamatyti savo kūdikio nebuvo leidžiama dar du mėnesius. Mes su vaiko tėvu ateidavome pasimatyti su kūdikiu, o Edita, jo mama, likdavo gatvėje. Porą kartų slapčia nufotografavau mergytę ir parodžiau Editai“, – pasakojo R.Sajenko.
Dar dukteriai esant kalėjime moteris daug kartų rašė įvairioms institucijoms prašydama, kad kūdikį atiduotų auginti jai.
„Atsakydavo – jūs per sena! Man tada buvo 73 metai, bet aš stipri ir sveika.
Ėjau kryžiaus kelius, kad mane, o ne svetimą žmogų paskirtų mergaitės globėja. Perėjau visus medicininius patikrinimus, atsakinėjau gal į 100 klausimų, buvau tikrinama testais.
Pagaliau gavau globėjos statusą. Mums buvo pasakyta – vaiką grąžinsime, jis gyvens su tėvu kitame mieste, o aš kartu su jais.
„O kur mama Edita?“ „Ji negalės gyventi kartu, tegu kur nors nuomojasi butą, jeigu nori matyti dukrą.“ „Kodėl?“ „Todėl, kad ji neturi auginimo įgūdžių, mes ja nepasitikime.“ „O jūs turėjote pagimdžiusi pirmą vaiką?“ – klausiau tų specialisčių“, – pasakojo R.Sajenko.
Anot moters, toks pokalbis vyko su Jurgio Matulaičio šeimos palaikymo centro darbuotojomis.
„Tada atsisakiau globėjos statuso dėl šeimos. Vaikas turi gyventi su tėvu ir motina, – pasakiau. – Panaikinus Editai kaltinimus ir jai grįžus namo centras pagaliau nusprendė vaiką grąžinti mums.“
Mergaitė buvo atiduota šeimai tiktai po 10 mėnesių – 2020 metų rugsėjo pabaigoje. Vilniuje jau gyveno ir dirbo jos tėvas, o spalį vaiko tėvai susituokė.
Šiuo metu šeimą prižiūri Jurgio Matulaičio šeimos palaikymo centro darbuotojos.
Tebesijaučia nuskriausta
Anksčiau su E. ir R.Sajenko kalbėjomės 2020 metų rugsėjo pradžioje, Editai grįžus iš įkalinimo įstaigos.
Išbalusi po vargų jauna moteris tada parodė sidabrinį sužadėtuvių žiedą, papasakojo apie ieškomą vestuvinę suknelę, svajojo kuo greičiau atgauti dukterį.
Dabar kalbėjomės jau visai kitomis aplinkybėmis.
Atšoktos vestuvės, visa šeima gyvena drauge, pusantrų metų perkopusi mergaitė pradėjo lankyti darželį.
– Kaip dabar jaučiatės? – paklausiau E.Sajenko.
– Kaip ir visi sveiki žmonės. Galiu savimi pasirūpinti, aš niekada nepasiduodu. Jokios socialinių darbuotojų pagalbos man nereikia, puikiai su vaiku susitvarkau. Ir mama visada šalia.
Mane tiesiog nervina tų darbuotojų dažni vizitai ir jų nepasitikėjimas manimi.
Pavyzdžiui, ėmė ir įtaisė dukrytę į darželį. Mes su vyru nenorėjome, buvome nusprendę leisti ją į privatų. Vaikas tiek augo be mūsų, norėtume, kad jo vaikystė būtų kuo geresnė.
– Ar jums būtų užtekę pinigų privačiam darželiui?
– Taip. Vyras daug dirba ir labai gerai uždirba, jis – auksarankis. Be galo myli dukrą, viską jai atiduotų. Myli ir mane. Sakė, neleis man grįžti dirbti, kad nepavargčiau. Bet galėčiau dirbti bent puse etato, nes dukrytę į darželį kol kas leidžiame tiktai kelioms valandoms.
– Ar darželio darbuotojos žino apie buvusią jūsų šeimos situaciją?
– Manau, taip. Bet mes juk esame normali šeima. Nesu sulaukusi iš jų jokio pikto žodžio. Mažylė savo šypsena ten visus papirko.
– Kaip pavyksta susitvarkyti su dukterimi?
– Puikiai. Mes su ja nedaug būname namie, turiu daug draugių, visos su vežimėliais kur nors važiuojame – į gamtą ar žaidimo aikšteles.
Draugauju ir su buvusiais mokyklos draugais. Dauguma jų taip pat sukūrę šeimą, turime apie ką pasikalbėti. Draugai mane labai palaiko. Niekas nebūtų patikėjęs, kad galėčiau atsisakyti savo kūdikio.
Ir man jokios svetimų pagalbos nereikia. Todėl tos socialinės darbuotojos ir įkyri. Nuolat priekaištauja – erdvės vaikui per mažai. O juk bute trys kambariai.
– Kokie jausmai buvo užplūdę, kai pagaliau buvo leista pirmą kartą pamatyti dukterį, atvežtą globėjos? Juk jai jau buvo 9 mėnesiai.
– Atėjau tada su vyru. Ašaros pasipylė. Klausiu vyro – ar ji tikrai mūsų? „Tikrai, žiūrėk, juk į tave panaši!“
Apsikabinau ją, taip norėjau iškart neštis namo. Bet dar mėnesį neatidavė. Kodėl? Pasirodo, dar buvau neverta. Jau buvome nupirkę lovytę, vežimėlį, kalną žaislų. Naktimis negalėdavau miegoti, verkdavau. Kad tik greičiau grąžintų!
– Kas jums liko širdyje po šios istorijos?
– Man didžiausia nuoskauda dėl teisėsaugos, kad nieko neišsiaiškinusi, neatsižvelgusi, kad galėjau sutrikti po gimdymo, – tai teigė ir gydytojai, – jau po 2 dienų buvau įkalinta. Ir laikoma 10 mėnesių. Labai mane nuskriaudė, pasityčiojo, nors nuolat kartojau – nenorėjau vaiko atsikratyti, aš tik sutrikau.
Ir izoliatoriuje buvau laikoma be jokio gydymo. Visiems buvau vaiko žudikė. Ir dabar dažnai pajuntu iš žmonių, kad tokie kaip aš negali šeimos turėti.
Bet vyras mane labai palaiko ir gina. Nuolatos kartoja: „Edita, tu gera mama, turi teisę turėti ir auginti kūdikį.“ Laikomės.
Mūsų darbe labai svarbu atjauta
Laura Maračinskienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos palaikymo centro vadybininkė:
„Toks atvejis, kai mums tenka prižiūrėti šeimai grąžinto kūdikio šeimą, gana retas. Bet pasakoti apie tą šeimą mes neturime teisės.
Paprastai iš vaiko teisių apsaugos skyrių sužinome apie problemą ir šeimai imame teikti visokeriopą pagalbą. Suburiama mobilioji komanda. Stebime, ar šeima gali vaiku pasirūpinti, gal reikalinga socialinė, buitinė, finansinė, medicininė pagalba.
Tų šeimų patirtis dažnai būna trauminė, tad organizuojama ir emocinė-psichologinė pagalba. Įvertiname, ar šeima sugeba susitvarkyti. Palydime tvarkytis dokumentų, tarpininkaujame įstaigose. Būna, kad psichoterapijos procesai trunka ir kelerius metus, priklauso nuo to, kiek šeima linkusi priimti pagalbą.
Mums svarbu pajusti, kokia atmosfera šeimoje, nes iš pradžių gauname tik sausus dokumentus. Stengiamės stiprinti mamas, nes jos kartais linkusios į aukos sindromą, joms labai svarbu emocinis palaikymas.
Trauminė patirtis niekur nedingsta. Jeigu su ja nebus dirbama, ji išliks visą gyvenimą.
Mes visada nusiteikę geranoriškai. Juk vaikui svarbiausia, kad jis galėtų augti savo šeimoje. Mūsų darbe labai svarbu atjauta.“
Atsakė į kausimus apie vaiko teises
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarbybos direktorė Ilma Skuodienė atsakė, kodėl šiuo atveju niekam nerūpėjo, kad motina yra neteisėtai įkalinta, kad kūdikis auga pas globėją, o ne atiduotas auginti močiutei ir tėvui, kol nėra mamos.
„Svarbu pasakyti, kad siekiame ir pagrindinis tikslas mūsų (Vaiko teisių tarnybos), kad visi vaikai augtų savo biologinėse šeimose, o jeigu šeima išgyvena sudėtingą situaciją – inicijuoti atvejo vadybą ir suteikti paslaugas, padėti įveikti šeimai krizinę situaciją.
Surinkusi ir patikrinusi visą informaciją – Jūsų minimu atveju, kūdikis buvo perduotas mamai iš karto, kai tik atsirado galimybė ir ji pati pareiškė norą savarankiškai auginti vaikelį. Tai įvyko 2020 metų rugsėjo 16 dieną. Šeima patyrė sunkumų. Tam, kad vaikelis būtų tinkamai ugdomas ir būtų užtikrinti jo geriausi interesai, reikėjo pagalbos tėvams ir seneliams, todėl vaikelio gerove besirūpinantys specialistai parengė tinkamą planą šeimai, kuris yra vykdomas iki šiol. Vaikelio poreikiai pilnai užtikrinami ir jis auga mylinčioje savo biologinėje šeimoje. Mažylio teisė į juo besirūpinančią šeimą užtikrinta ir mes džiaugiamės visų bendromis pastangomis pasiektu rezultatu.
Negalime pakomentuoti, kodėl mama taip ilgai buvo sulaikyta teisėsaugos pareigūnų, tačiau tam paaiškinimą tikriausiai turi policijos ir prokuratūros atstovai, kurie taikė šias priemones.
To sunkaus laikotarpio metu, kai mamos nebuvo šalia, laikinai vaikelį globojusi šeima bendravo su biologiniais jo giminaičiais, tėčiu ir suteikė galimybę matytis su vaikeliu. Daugiau į šį klausimą atsakytų Globos centras, bet turbūt negalime pamiršti, jog tai buvo ir karantino laikotarpis ir kai kuriuos kontaktus ribojo nustatytos karantino taisyklės“, – lrytas.lt komentavo I.Skuodienė.
