Šiandien, rugpjūčio 4-ąją, sukanka lygiai 100 metų, kai gimė šis legendinis laisvės kovotojas.
Leidinio „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ tikslas – dar kartą pristatyti šią iškiliąją asmenybę visuomenei ir parodyti kaip įvairiu metu išeivijoje ir nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo prisimenamas bei pagerbiamas.
Daugiau nei 300 puslapių knygos autorius – Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, kruopščiai surinkęs Lietuvos didvyrio, jo artimųjų biografijos faktus.
Daugelis Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių vyresniosios kartos lietuvių šiandien pakankamai daug žino apie partizaną Juozą Lukšą. Gal kiek mažiau visi girdėję apie jo artimiausius šeimos narius ir bendražygius.
Todėl šiame leidinyje bus galima ne tik plačiau susipažinti su Juozo Lukšos šeima, bet ir geriau pažinti, kitus, jam artimais tapusius, asmenis.
Pirmiausiai, skaitytojai turės galimybę daugiau sužinoti apie J. Lukšos žmoną Nijolę Bražėnaitę. Susipažinti su jos artimaisiais ir jų likimais, pamatyti kaip toliau susiklostė jos gyvenimas po vyro žūties.
Deja, kiek mažiau Juozas Lukša šiandien pažįstamas mūsų jaunimui. Kasdien bendraudamas su pilnametystės sulaukusiais gimnazistais, matau, kad jiems šiandien ne tik sunku suvokti Juozo Lukšos auką, bet ir suprasti jo apsisprendimo motyvus – palikti žmoną ir grįžti į Lietuvą tęsti kovos. Grįžti, nors ir suvokiant tokio sprendimo kainą.
Galvodami apie tai mes labai norėjome visus dar kartą pakviesti apie tai pamąstyti. Todėl ir knygos viršeliams pasirinkome Juozo Lukšos...akis.
Tam, kad iš pirmojo knygos viršelio žvelgiantis gimnazistinio amžiaus jaunuolis, o iš antrojo – jau subrendęs vyras – Juozas Lukša – mums dar kartą papasakotų savo istoriją ir atskleistų savo jausmus. Kad žvelgdamas skvarbiu savo žvilgsniu mūsų nuolatos klaustų, kaip savo pareigas suprantame mes šiandien ir kaip pasielgtume, kiekvienas asmeniškai, jei Tėvynei vėl grėstų pavojus“, – teigė V.Vitkauskas.
Įamžinta didvyrio veikla
Atvertus pirmuosius šios knygos puslapius skaitytojo lauks dar vienas netikėtas, meninėmis priemonėmis pagrindinį knygos leitmotyvą sustiprinantis elementas – dailininko Donato Inio nutapytas paveikslas.
Tapytojas savo darbą neatlygintinai sukūrė specialiai šiam leidiniui.
Taip jis norėjo parodyti savo pagarbą ne tik Juozui Lukšai-Daumantui, bet ir visiems už Tėvynės laisvę kovojusiems bei savo gyvybes paaukojusiems partizanams. Žuvusiems, bet nesunaikintiems, nužudytiems, bet neužmirštiems. Jau po mirties išsivadavusiems ir paskutiniam palaiminimui pakilusiems į amžinąją laisvę...
Knygos pradžioje, pagrindinėje jos dalyje, skaitytojams pristatoma Juozo Lukšos-Daumanto biografinė apybraiža su daugiau nei kelis dešimtmečius trukusia jo atminimo įamžinimo veikla išeivijoje ir Lietuvoje.
Toliau pateikiami žmonos Nijolės Bražėnaitės ir jos artimųjų bei Juozo Lukšos brolių Jurgio, Antano ir Stasio, taip pat buvusių artimiausių bendražygių J. Pajaujo, J. Krikščiūno, K. Pyplio, B. Trumpio, J. Būtėno, K. Širvio, P. Pečiulaičio svarbiausi biografiniai duomenys.
Kituose skyriuose publikuojama įvairi papildoma arba labiau praplėsta informacija apie brolius Lukšas, kovos bendražygius ir jų atminimo įamžinimą.
Iš atskirų ir skirtingų savo pobūdžiu knygą sudarančių skyrių sudėliotas leidinys gausiai iliustruotas archyvinėmis nuotraukomis ir aprašomus įvykius, vietoves bei žmones užfiksavusiomis jau mūsų gyvenamojo laikotarpio fotografijomis.
Jaunajai kartai – jaudinantys žodžiai
Leidinio skyrių pradžioje pateikiamos ištraukos iš Juozo Lukšos-Daumanto laiškų Nijolei Bražėnaitei, kuriuos jis dažnai pasirašydavo Juozio vardu.
„Norėčiau palinkėti, kad Lietuva ir Lietuvos žmonės, taip pat ir tie, kurie yra laikinai išvykę, galų gale suprastų, kokią ypatingą reikšmę turėjo partizanų pasipriešinimas bei Juozo misija ir poelgis: pralaužti geležinę uždangą, išvykti į Vakarus ir ... grįžti.
Dabar ir anksčiau visi žmonės tik svajoja – išvykti ir išvykti visiems laikams, o Juozas su savimi nebūtų galėjęs gyventi, jei būtų pasilikęs Prancūzijoje.
Aš linkiu, kad Lietuvos jaunimas įsigilintų į visą mūsų istoriją ir ypač suprastų partizanų pasiaukojimą, žinotų apie tai, suprastų tai ir visuomet brangintų“, – savo mintimis knygoje pasidalijo N.Bražėnaitė, kuriai šiuo metu yra 97 metai.
JAV gyvenančią J.Lukšos-Daumanto žmoną nudžiugino naujos knygos pasirodymas.
Pirmoji mokykla, pavadinta partizano vardu
Rengiant šią knygą pasinaudota Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos veiklos pavyzdžiais puoselėjant Juozo Lukšos-Daumanto atminimą, todėl joje neatsitiktinai yra daugiausiai vaizdų iš tokio pobūdžio gimnazijoje vykusių renginių.
Greta keleto originalių dokumentų ir nuotraukų, gautų specialiai šiam leidiniui iš Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos ypatingojo, Lietuvos literatūros ir meno, Kauno regioninio valstybės archyvų bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, knygoje spausdinama daug to laikotarpio nuotraukų ir autentiškų daiktų fotografijų iš gimnazijos muziejuje saugomų Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos nuotraukų albumų, taip pat iš asmeninių Antano Lukšos šeimos ir šio leidinio autoriaus archyvų.
Kitais metais Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos bendruomenė švęs mokyklos įsteigimo 30-ąsias metines. Todėl ši knyga bus ir savotiška gimnazijos daugelį metų vykdyto pilietinio mokinių ugdymo apžvalga, įgyvendintų patriotinių iniciatyvų ir veiklų pristatymas visuomenei.
Gimnazija Juozo Lukšos vardu buvo pavadinta praėjus tik keturiems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir tapo pirmąja mokykla Lietuvoje pavadinta partizano vardu.
Vos tik užsiminus apie mokyklos bendruomenės ketinimą, tuometinę švietimo ir kultūros ministeriją užplūdo buvusių sovietinių aktyvistų ir kolaborantų skundai, Juozą Lukšą ir pasipriešinimo istorijos laikotarpį šmeižiantys laiškai. Tik bendrų pastangų dėka buvo apgintas pasirinktas mokyklos vardas ir Juozo Lukšos garbė.
„Todėl šia knyga norime dar kartą padėkoti visiems, kurie tapo ir buvo šios mokyklos steigėjais ir daugelį metų kūrė šią gimnaziją bei puoselėjo joje Juozo Lukšos atminimą. Daugelio jų šiandien jau nėra gyvųjų tarpe, todėl amžina Jiems padėka ir pagarba“, – rašė autorius.
Medžiaga atgulė į vieną leidinį
Pasak V.Vitkausko, ši knyga jokiu būdu nepretenduoja į mokslinio pobūdžio arba istoriją tyrinėjančios knygos ar monografijos statusą, kadangi joje pateikiami faktai ir pristatomų žmonių biografijos yra ne tiriamojo, o labiau aprašomojo, enciklopedinio pobūdžio.
Asmenų biografiniai duomenys ir svarbiausi jų veiklos momentų faktai rinkti iš įvairių jau anksčiau apie šiuos žmones skelbtų leidinių, straipsnių, pokalbių ar pasakojimų. Todėl dabar, pasinaudojus šių šaltinių medžiaga, atsiranda galimybė turėti platesnę informaciją vienoje vietoje.
Dalis tekstų paremti ir autoriaus asmeniniais prisiminimais, bendravimo su kai kuriais iš šioje knygoje aprašomų asmenų įspūdžiais, taip pat juos pažinojusių žmonių pasakojimais.
Todėl knygoje pateikiama informacija turėtų būti laikoma tik kaip autoriaus arba jo kalbintų pašnekovų asmeninė ir galbūt subjektyvi nuomonė.
Panaudoti archyviniai ir kiti rašytiniai, žodiniai, interaktyvūs bei ikonografiniai šaltiniai nurodomi knygos pabaigoje pagal skyrius.
Knygoje – dar neskelbti šaltiniai
Tiesa, keletas šiame leidinyje panaudotų šaltinių dienos šviesą išvys pirmą kartą.
Tai – Juozo Lukšos gimimo liudijimo nuorašas su užfiksuota kita nei iki šiol įvairiuose oficialiose leidiniuose skelbta jo gimimo data.
Skaitytojus gali sudominti ir Juozo Lukšos bei jo vyresniojo brolio Jurgio išsilavinimo dokumentai: Veiverių mokyklos baigimo pažymėjimai ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos baigimo atestatai, kiti mokyklinio laikotarpio dokumentai bei fotografijos. Įdomūs ir daugeliui nematyti bus ir buvusio JAV Kongreso nario Čarlzo Džozefo Kersteno (Charles Joseph Kersten) laiškai bei kiti raštai, skelbiami su nuotraukomis dr. Nijolės Bražėnaitės biografinėje apybraižoje.
Ne vieną, ko gero, sudomins ir 1950 metų kovo 1 dieną Paryžiuje parengtas bei Juozo Lukšos pasirašytas Turtinio patvarkymo aktas, kuriuo jis savo gautas pajamas, už parduotas knygas ir užsienyje įgytą turtą, „atiduoda globai“, o mirties atveju, perduoda „pilnon nuosavybėn“ Nijolei Bražėnaitei.
Surado daug bendraminčių
„Šį darbą laikau didele asmeninės pagarbos išraiška Juozui Lukšai-Daumantui ir jo šeimai, taip pat visiems Lietuvos laisvės kovotojams bei išeivijoje veikusiems lietuvių rezistentams. Didžiulė pagarba tiems, kurie buvo greta Juozo Lukšos ir kuriuos asmeniškai turėjau galimybę bei garbę pažinti: jo broliui partizanui Antanui Lukšai, Juozo žmonai dr. Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei-Paronetto ir jos seseriai dvynei Vidai Bražėnaitei-Vaitiekūnienei, Juozo ir Nijolės draugui bei rezistencinės kovos bendražygiui Jonui Pajaujui, Juozo Lukšos žūtį regėjusiam laisvės kovotojui Povilui Pečiulaičiui ir didelei Lietuvos patriotei bei lietuvybės puoselėtojai dr. Rožei Šomkaitei.
Kelią į šviesą ši knyga lengviau skynėsi padedant ir kitiems joje aprašomų asmenų giminėms bei įpėdiniams, ypač Antano Lukšos dukrai Daliai Lukšaitei-Maciukevičienei, Vidos Vaitiekūnienės sūnui Algimantui Vaitiekūnui, Mindaugo Bražėno dukrai Dovilei Bražėnaitei-Petrenkienei ir kitiems“, – pratarmėje rašo knygos autorius.
Už galimybę pasinaudoti archyvine medžiaga bei suteiktas paslaugas sudėtingomis karantino sąlygomis V.Vitkauskas dėkoja Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriui Daliui Žižiui, Kauno regioninio valstybės archyvo direktoriui Gintarui Dručkui, Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriui Ovidijui Lėveriui, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriui doc. dr. Juozapui Blažiūnui, tuomečiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto direktorei prof. dr. Aušrai Martišiūtei-Linartienei, Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotojai-vyr. fondų saugotojai Ernestai Juodsnukytei ir kitiems šių įstaigų darbuotojams.
„Dėkoju Laimai Vincei Sruoginis, leidusiai susipažinti ir pasinaudoti jos dispozicijoje esančiais Nijolės Bražėnaitės laiškais Juozui Lukšai.
Nuoširdų ačiū tariu Ramutei Jablonskienei, talkinusiai ne tik renkant medžiagą apie Juozo Lukšos bendražygį Klemensą Širvį, bet ir padėjusiai ne vieną jį pažinojusį kybartietį prakalbinti bei pasidalinti prisiminimais, nuotraukomis.
Rengdamas šią knygą suradau arba vėl sutikau daug puikių savo srities specialistų, kurie yra daugeliui žinomi dėl jų profesinės veiklos, o man dar ir dėl jų visuomeninių darbų. Be jų pagalbos, patarimų ir padrąsinimų nebūtų pavykę padaryti šio titaniško darbo.
Todėl pirmiausiai dėkoju savo gerbiamam bičiuliui istorikui Dariui Juodžiui už knygos istorinės dalies redagavimą ir išsakytas reikšmingas pastabas bei patarimus. Dėkoju spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ vadovui Tautvydui Majauskui. Jis supažindino su specialistėmis, kurios tapo šios knygos gimimo bendradarbėmis. Tai redaktorė Regina Pupalaigytė ir dizainerė-maketuotoja Laura Inė. Labai vertinu visų jų darbą ir pagalbą.
Didžiausią padėką už palaikymą rengiant šią knygą ir skirtą finansavimą jos leidimui noriu išsakyti Kauno rajono savivaldybės merui Valerijui Makūnui, taip pat buvusiam kolegai, dabartiniam Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjui Jonui Petkevičiui.
Ir galiausiai ypač noriu padėkoti savo šeimai – žmonai Vilmai bei sūnui Vincentui: už besąlygišką tikėjimą mano atliekamo darbo svarba, už palaikymą bei sudarytas sąlygas dirbti, už keliavimą kartu partizanų kovų ir jų žūties vietomis, už drauge uždegtas atminimo ir pagarbos žvakeles krauju aplaistytose didvyrių žūties vietose... Vietose, kurias privalu žinoti ir lankyti kiekvienam lietuviui... Iškeliavę į Anapilį žmonės gyvi tol, kol yra bent vienas apie juos galvojantis ir juos prisimenantis.
Tik visų čia paminėtų ir nepaminėtų knygos palydėjimo į gyvenimą geradarių dėka šiandien yra sukurtas šis kuklus rašytinis paminklas Juozui Lukšai-Daumantui, jo šeimai, bendro kelio bei kartu vykdytos kovos bendražygiams ir draugams. Ir mes tą mažą, bet labai reikšmingą paminklą sukūrėme drauge“, – rašoma pratarmėje.
Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos ir leidyklos „Naujasis lankas“ išleistoje knygoje apie vieną ryškiausių mūsų šalies didvyrių panaudotos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Kauno regioniniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos literatūros ir meno archyve, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto archyve, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Prienų krašto muziejaus, Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos Juozo Lukšos-Daumanto muziejaus, Antano Lukšos šeimos, Nijolės Bražėnaitės-Paronetto, Algirdo Vaitiekūno, Dovilės Petrenkienės, LRPK/Roberto Dačkaus, Džojos Gundos Barysaitės, Vytauto V. Landsbergio, Laimos Vincės Sruoginis, Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės, Angelės Jakavonytės, Roberto Kazlausko, Giedriaus Liago, Juozo Valiušaičio, Valės Skeltienės, Klemenso Širvio ir autoriaus asmeniniuose archyvuose bei fonduose saugojami dokumentai ir nuotraukos. Knygos leidimą finansavo Kauno rajono savivaldybė.
