Kodėl toks gėrimas dar čia, kodėl etiketė lietuvių kalba? Juozas iškėlė ir kitą, dar svarbesnį, klausimą: ar pirkdami tokį alų lietuviai neremia Baltarusijos režimo?
Kita pirkėja Aldona taip pat mėgsta skaityti užrašus ant prekių. Ir ji pasibaisėjo parduotuvėje pastebėjusi baltarusiškų saldainių „Raudonkepurė“. Ir dar kur pagamintų – konditerijos fabrike „Komunarka“ Minske.
Visa tai gražiai išraityta ant kiekvieno vaflinio saldainio popierėlio, o tokių saldainių gali nors šiandien nusipirkti ir kilogramą, ir du. Gali ir baltarusiško muilo, baltarusiškų zefyrų ar baltarusiško mineralinio vandens „Darida“ įsigyti.
Jeigu jau be šios produkcijos iš tiesų negalime gyventi, gal ją reikėtų pažymėti išskirtiniais ženklais? Tarkime, penkiakampėmis žvaigždėmis arba kalėjimo grotomis.
Juk jeigu baigiame nutraukti Baltarusijos kalio trąšų tranzitą Lietuvos geležinkeliais į Klaipėdos uostą, jeigu ieškome būdų, kaip užkirsti kelią elektros energijos tiekimui iš Astravo atominės elektrinės, nejaugi negalime apsieiti be kažkokių baltarusiškų zefyrų?
Bet grįžkime prie alaus. Ką iki šiol prisimena kaimų ir nedidelių miestelių žmonės, kai 2003 m. balsavome referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą? Ogi tai, kad alaus ir šokolado buvo galima po vieną centą nusipirkti.
Tačiau dabar, kai iš kaimyninės valstybės plūsta tūkstančiai migrantų, kai darosi nesaugu, o ateitis miglota, išgėręs kažkokių diversantų parūpinto baltarusiško alaus ir lengvai įkaušęs tas kaimietis dar gali imti ir pagalvoti, kad anoje sienos pusėje gyventi visai neblogai.
Net šiurpas ima.
