Pirmąją tyrimo dalį skaitykite čia: „Mirusio milijonieriaus viloje Nidoje verda slaptas gyvenimas“.
Prieštaravo medikų siūlymams
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais šalia vėžio alinamo milijonieriaus nuolat buvo Aistė Karpavičienė, ji neprileido artyn nei jo artimųjų, nei draugų.
R.Karpavičius buvo perkeltas iš nuomojamo buto į namą. Ten jis buvo parkritęs, susižalojęs galvą.
Šalia sukosi ir tuometis Klaipėdos „Sodros“ skyriaus vadovas Valdemaras Anužis.
Jis atsisakė kalbėtis su „Lietuvos rytu“ apie palikimo dramą, neatsakė ir į elektroniniu paštu siųstus klausimus.
R.Karpavičiaus artimieji teigė, kad šis buvęs politinis veikėjas galėjo būti pasiskolinęs iš verslininko solidžią pinigų sumą namo statyboms.
R.Karpavičiaus draugams vis buvo sakoma, kad ligonis sveiksta, vėžys suvaldytas, jis bėgioja ilgas distancijas.
„Lietuvos ryto“ šaltiniai Kauno klinikose teigė, kad paciento būklė tik blogėjo.
Po slaptos santuokos ceremonijos praėjus dviem dienoms karščiuojantis jaunikis dėl pragulos ir įtariamo sepsio pakliuvo į ligoninę.
Nuo 2019 metų birželio pacientas buvo maitinamas per specialų zondą, jam buvo išrauti dantys.
„Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad jį lydėjusi moteris nepaisė medikų rekomendacijų, atsisakė tyrimų, o su medikais bendravo nemandagiai, agresyviai.
Tų metų liepos mėnesį medikai patarė pacientą maitinti specialiu subalansuotu enteriniu mišiniu. Tačiau artimoji atsisakė rekomenduojamų mišinių ir maitino savo paruoštu maistu.
Kai R.Karpavičiui ligoninėje tą patį mėnesį pasireiškė epilepsijos simptomai, medikai norėjo atlikti galvos smegenų tyrimą, bet artimoji paprieštaravo.
Ji tada atsisakė ir ligoniui paskirtų vaistų nuo epilepsijos.
Paskutinę gyvenimo parą turtuolio R.Karpavičiaus būklė dar labiau pablogėjo – triko sąmonė ir kvėpavimas, jis vėmė.
Medikai stengėsi dėti visas būtinas pastangas jį gaivindami. Buvo skirta infuzoterapija, kuri užtikrina skysčių, elektrolitų ir maisto medžiagų fiziologinį poreikį.
Intensyvesnė infuzoterapija nebuvo taikoma, nes to atsisakė artimoji.
Verslininko mirtis klinikų reanimacijoje buvo konstatuota 19 val. 35 min. Kitą dieną našlė savo draugams pranešė, kur Kaune „vyks atsisveikinimas su R.Karpavičiaus urna“. Ji paprašė vietoj gėlių atsinešti po baltą degančią žvakę.
Pirmoji šeima, artimi bičiuliai iki šiol kremtasi, kad negalėjo su juo tinkamai atsisveikinti.
Palikimo dramoje – skandalingas veidas
Mirusio verslininko sūnus R.Karpis ir „Lietuvos ryto“ kalbinti liudininkai kaip galimą palikimo dramos režisierių nurodė tauragiškį A.Pukelį.
„Daug žmonių žino, kad Švinius ir Aistė buvo pažįstami, tik ne visi drįsta apie tai kalbėti. Per mano tėvo šermenis Švinius prie stalo pirmas pasakė kalbą, žadėjo tęsti mano tėvo verslą. Mano tėvas buvo kovotojas. Viskas įvyko tik todėl, kad jis susirgo ir buvo užgrobtas, laikomas Kaune. Man priekaištaujama, kodėl nelipau pas jį per langą? Tie, kurie viską organizavo, to tik ir laukė. Jie galėjo mane sulaikyti, pakišti narkotikų. Šioje istorijoje dalyvavo ir tuometis Kauno policijos vadas D.Žukauskas. Nėra paprasta prieš tokius atsilaikyti“, – kalbėjo R.Karpis.
A.Pukelis kratėsi sąsajų su jaunąja našle ir „Lietuvos ryto“ žurnalistei griežtai nurodė jam daugiau neskambinti: „Čiuožk!“
Tokia A.Pukelio reakcija nustebino buvusį rinktinės „Aras“ Klaipėdos kuopos vadą V.Lekevičių, kuris tvirtino, kad tauragiškis meluoja. Buvęs „Aro“ kovotojas teigė savo akimis matęs, kad A.Pukelis ir Aistė Grybauskienė buvo pažįstami dar iki turtuolio laidotuvių.
„Prieš kelerius metus R.Karpavičius man pradėjo guostis, kad A.Pukelis ėmė lįsti prie jo verslo. Verslininkas buvo sulaukęs pasiūlymo parduoti Lukšių įmonę. Tada R.Karpavičius man užsiminė, kad A.Pukelis esą siūlo daryti bendrą verslą. Bet R.Karpavičius buvo atsargus. Patariau neprasidėti su Šviniumi, nes tai slidus veikėjas“, – teigė V.Lekevičius.
Buvusiam „Aro“ kovotojui antrino ir kitas klaipėdietis, buvęs milijonierius A.Riklikas: „Našlę esu matęs A.Pukelio draugijoje.“
Jis tvirtino matęs kaunietę prie Tauragės esančioje A.Pukelio sodyboje ir Plateliuose vykusiame pobūvyje.
„Sodyboje buvo žinomas sporto pasaulio veikėjas ir dvi moterys. Viena jų – Aistė. Jie ruošėsi pusryčiauti. A.Pukelis pakvietė mane prie stalo. Aistė ir kita moteris šeimininkavo virtuvėje, nešiojo maistą. Po to ir jos prisėdo“, – pasakojo A.Riklikas, kuris praeityje buvo vadinamas medienos karaliumi.
Dauguma renkasi mokslu grįstą gydymą
– Ar jūsų karjeroje buvo daugiau atvejų, kai pacientai atsisakė gydymo, nepaisė medikų patarimų? – paklausiau akademiko, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos vadovo Remigijaus Žaliūno, kuris iš pradžių rūpinosi R.Karpavičiumi.
– R.Karpavičius – ne pirmasis, kuris po operacijos pats ar kitų paveiktas priėmė sprendimą atsisakyti mokslu pagrįsto gydymo. Mano darbe yra buvę ir daugiau tokių atvejų.
Yra mokslu grįstos tiesos, ir mes, medikai, visada pasakome, koks geriausias būdas padėti pacientui. Bet pasitaiko, kad pacientas atsisako šiuolaikinės medicinos. Jis turi tokią teisę.
Nors didžioji dalis pacientų tiki medikų išvadomis, sprendimais, siūlymais.
– Kai R.Karpavičius prieš mirtį vėl pakliuvo į Kauno klinikas, tik į kitą skyrių, artimoji prieštaravo medikų rekomendacijoms. Kiek būna atvejų, kai prieštarauja artimieji?
– Drįstu teigti, kad yra buvę ir daugiau tokių atvejų kaip R.Karpavičiaus. Ir mano praktikoje yra buvę, kad namiškiai išsako visiškai priešingą nuomonę nei medikai.
– Kaip tokiu atveju jaučiasi medikai?
– Medikai jaučiasi blogai, viduje kankinasi, nes situacija sudėtinga. Dažniausiai kviečiamas konsiliumas, medikai rašo išvadą, ką turėtų konkrečiu atveju daryti. Įprastai tai būna ne vieno mediko nuomonė. Mes pasakome pacientui ir jo artimiesiems, kad jei jis nesigydys, mirs.
Jei namiškiai nesutinka, medikai tokioje situacijoje yra bejėgiai.
Mes negalime prievarta gydyti. Namiškių sprendimas būna lemiamas.
Tiek pacientas, tiek ir jo artimieji yra individualios asmenybės. Bet kokiu atveju reikėtų vadovautis Hipokrato principu – pirmiausia nepakenkti, tada veikti.
– Ar ir kritinėje situacijoje artimieji gali kištis, nurodinėti medikams?
– Neįsivaizduoju, kaip tada, kai taikoma intensyvi terapija, artimasis galėtų nurodinėti medikams, ką daryti, o ko ne. Ūminėse situacijose, kai kyla pavojus gyvybei ir paciento būklė kritinė, medikams neturėtų būti trukdoma. Jei taip nutiktų mano pacientui, aš atlikčiau pareigą, suteikčiau visą reikiamą pagalbą.
– Kada ligoninėse mirus pacientui daroma autopsija – pomirtinis tyrimas?
– Jeigu žmogus miršta nuo lėtinės ligos arba aiškios priežasties, namiškių paklausiama, ar jie sutinka, kad pacientui būtų atlikta autopsija. Jei artimasis pasako „ne“, tuo viskas ir baigiasi.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
