Štai iki kokių klausimų prisigyvenome per kelis mėnesius, kol prisikaupė daugiau kaip 3000 Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirtusių nelegalų, daugiausia prisistatančių atvykėliais iš Irako.
Tuos klausimus itin užaštrino valdžios viršūnėse kilęs tragikomiškas šurmulys dėl to, ar reikia įvesti nepaprastąją padėtį bent rytiniame pasienyje. Šią idėją iškėlė Vidaus reikalų ministerija, vadovaujama konservatorės A.Bilotaitės. Ją parėmė kitas konservatorius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas.
Akivaizdu, kad tokius svarstymus kariniu batu prispausti rytinius rajonus valdžios galvose paskatino kaip tik šiomis dienomis įvykę policijos ir Rūdininkų vietos gyventojų bei atvykėlių susirėmimai. Jie pareikalavo net pareigūnų kraujo riaušininkams protestuojant prieš planus poligone apgyvendinti nelegalus.
Tokie patys protestai, tik kol kas be smurto, atsirito ir iki Vilniaus, jie tebevyksta Dieveniškėse, kur nelegalus valdžia sumanė apgyvendinti visai šalia vietos mokyklos.
Vis dėlto krašto apsaugos ministras A.Anušauskas pareiškė, kad nepaprastosios padėties įvesti nereikia, nes tam nėra pakankamo įstatyminio pagrindo – grėsmės konstitucinei santvarkai, visuomenės rimčiai.
Nuomonės kardinaliai išsiskyrė ir opozicijoje. Jos lyderis S.Skvernelis, kuris pastaruoju metu atvirai reiškia paramą savo įpėdinei premjero poste I.Šimonytei, aiškino, kad nepaprastoji padėtis pasienyje būtina. Tuo pat metu valstiečių vedlys ir šešėlinis premjeras R.Karbauskis tvirtino, kad tokios priemonės nereikia.
Tačiau visi – tiek politikai, tiek eiliniai rinkėjai – žinoma, labiausiai laukė, ką pasakys prezidentas G.Nausėda, kuris vėl ilgokai tikrino vėjų kryptį tūnodamas šešėlyje.
Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, apsirengęs karine uniforma, antradienį pagaliau pasirodė Pabradėje. Jis pareiškė, kad nepaprastosios padėties įvedimui nėra pagrindo, be to, tai būtų rizikinga, nes paverstų kariuomenę baltarusių ir rusų galimų provokacijų taikiniu.
Čia pat G.Nausėda sukritikavo Vyriausybę, jog ji per mažai kalbasi su vietos bendruomenėmis, besipiktinančiomis, kad valdžia joms ant galvos nuleidžia nelegalus net iš anksto nepranešusi. Be to, prezidentas pranešė, kad sodins prie vieno stalo parlamentinių partijų lyderius ir tarsis dėl pagrindinių užsienio politikos principų.
O išvakarėse tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kalifas G.Nausėda, iš anksto nepaskelbęs, apsilankė Dieveniškėse, kurios bendruomenė šaukėsi jo pagalbos.
Neabejotina, jog pagrindinis šio vizito rezultatas – Vyriausybė staiga atsitraukė ir paskelbė neapibrėžtam laikui atšaukianti planus atkelti nelegalus į Dieveniškes.
Tuo metu didžiojo pasitarimo Prezidentūroje rezultatai dar kartą parodė, kad šalies politinių lyderių suvokimas, kokia turėtų būti Lietuvos politika Minsko režimo atžvilgiu, gerokai skiriasi.
Valdančiųjų konservatorių lyderis užsienio reikalų ministras G.Landsbergis tvirtino, kad šalis dabar neturi kito pasirinkimo – kaip tik laikytis griežtai, o, svarbiausia, raginti visą Europos Sąjungą kuo labiau įsitraukti į procesą. Ministras taip pat pranešė, kad jis itin aktyviai ragina ES grasinti Minskui naujų sankcijų vėzdu, jei jis nesustabdys nelegalų srauto.
Kažin ar pasitarime Prezidentūroje buvo kalbėta apie nevykusį G.Landsbergio vizitą į Bagdadą, po kurio lėktuvų su nelegalais reisai iš Irako į Minską buvo padvigubinti. Premjerė I.Šimonytė dar bandė išsukti įklimpusį ministrą – neva tie reisai suplanuoti gerokai anksčiau.
Iš Prezidentūros taip pat neprasiskverbė žinių, ar sprendžiant šią krizę buvo bandyta pasitelkti, pavyzdžiui, JAV prezidentą J.Bideną, kuris kaip tik šiomis dienomis susitiko su Irako lyderiais. Viena frazė iš JAV prezidento lūpų galėjo iškart paskeisti situaciją.
Užtat, tarkime, valdančiosios Laisvės partijos lyderė A.Armonaitė po pasitarimo kartojo, kad strateginėje perspektyvoje jokios kitos priemonės, kaip tik režimo dusinimas naujomis visos ES sankcijomis, nėra, o kol kas belieka stiprinti sieną. O I.Šimonytė aiškino, kad Vyriausybė tuoj tuoj pristatys planą, kaip dorotis su krize.
Dėl nepaprastosios padėties įvedimo politikai taip ir nesutarė – esą pirmiausia savo išvadą turi pateikti teisininkai.
Kalbėta ne vien apie sankcijas Baltarusijai. Valstiečių, „darbiečių“ ir „socialdarbiečių“ vedliai svarstė, kad nėra kito kelio, kaip atnaujinti dialogą su Minsko režimu tarpininkaujant ES viršūnėms.
Pritardamas minėtoms mintims Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vedlys V.Tomaševskis dar pridūrė, kad Lietuvai apskritai nereikėjo šokti į pirmąsias kovos su A.Lukašenka eiles.
Nieko keista – juk krizė dėl nelegalių migrantų aštriausia būtent šios partijos tėvonijoje, kur dauguma rinkėjų laikosi lygiai tokių pat nuostatų Baltarusijos režimo ir Lietuvos politikos bei Vilniaus valdžios atžvilgiu.
Todėl spėjama, kad V.Tomaševskis su bendražygiais yra tų protestų ir nepasitenkinimo organizatoriai, semiantys iš to politinę naudą pilnomis rieškučiomis. Petys į petį su jais žengia ir „maršiečiai“ bei įvairiausio plauko radikalai.
Dar viena jėga, kurios veikimas ir interesai kol kas lieka šešėlyje, – kontrabandininkai, kurių interesus ir milžinišką verslą ši situacija (ypač stiprinant sienos apsaugą) liečia tiesiogiai.
Mūsiškės specialiosios tarnybos kol kas vis skelbia nefiksuojančios Minsko režimo arba Maskvos pastangų kaitinti ir taip karštą padėtį pasienyje. Gal to ir nėra – jiems pakanka skatinti nelegalų srautą iš anapus, o visa kita – jau mūsų reikalai. Kol kas – tikrai nekokie.
