„Ką leistų nepaprastoji padėtis, tai didesnių kariuomenės pajėgumų pasitelkimą. Bet kuriuo atveju, nepaprastosios padėties įvedimas nereiškia, kad eliminuojami visi tarptautiniai įsipareigojimai. Tai, kad įvedi nepaprastąją padėtį, nereiškia, kad prieš civilius gali naudoti fizinę jėgą“, – interiu Eltai kalbėjo E. Dobrovolska.
Laisvės frakcijai priklausanti parlamentarė tvirtina, kad ateityje neabejotinai reikės grįžti prie jos pateiktų, tačiau galiausiai atsiimtų pataisų, kuriomis dalis bausmių už neapykantos kalbą būtų perkeliamos iš Baudžiamojo (BK) į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK).
„Dėl pačios diskusijos, ar mums reikia administracinės atsakomybės, ar baudžiamosios, kurią šiandien mes turime, tai tikrai mes grįšime, kad galėtume tiek su teisėsaugos institucijomis, su tais pačiais teisėjais diskutuoti, identifikuoti iššūkius ir jų priežastis. Tikslas yra labai paprastas – apsaugoti socialiai pažeidžiamas grupes ir visuomenę nuo neapykantos kalbos, kuri yra ydinga“, – įsitikinusi teisingumo ministrė.
Tuo metu interviu Eltai politikė taip pat pateikė savo vertinimą dėl šalyje galiojančio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo, kuriuo ribojama viešoje erdvėje vaikams pasiekiama informacija LGBT temomis.
Jos nuomone, šis įstatymas Lietuvai „garbės nedaro“, tačiau šiuo metu jokie konkretūs pakeitimai esą nėra numatyti, kadangi laukiama sprendimo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), o praktikoje šis įstatymas esą nekliudo publikuoti su LGBT klausimais susijusią informaciją.
„Mano asmenine nuomone, šis įstatymas yra ydingas, tik turbūt ta pozityvioji dalis, kuo aš labai džiaugiuosi ir ką reikėtų akcentuoti, kad praktikoje mes matome reportažus, objektyvias temas, kur pristatomos būtent LGBT temos problematika, tiek mes matome tuos pačius roko ar metalo koncertus“, – sakė E. Dobrovolska.
– Viename interviu esate sakiusi, kad šiuo metu Lietuvoje neegzistuoja ir nėra sukurta sistema, kuri pataisytų žmogaus elgesį. Jūs tuomet akcentavote Baudžiamojo kodekso koregavimo poreikį, kad būtent BK atsirastų normos, kuriomis būtų galima koreguoti, taisyti žmogaus elgesį. Tai ar teisingai suprantu, kad BK, jūsų nuomone, pirmiausiai yra skirtas žmogaus elgesio formavimui?
– Ką sako Bausmių vykdymo kodekso trečias straipsnis – bausmė, ypatingai laisvės atėmimo bausmė, turėtų iš esmės koreguoti nuteistojo elgesį, ir tikslas yra, kad jis, grįžęs į visuomenę, įprastą gyvenimą, galėtų savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Šiandien, ką mes matome iš statistikos, kiek asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, grįžta į įkalinimo įstaigas, pakartoja vieną ar kitą nusikaltimą, tai tas skaičius vis dar yra didelis. Jis yra per didelis žiūrint į Lietuvos dydį ir gyventojų skaičių, tai atitinkamai akivaizdu, kad mūsų bausmių vykdymo sistema šiandien nerealizuoja kodekso uždavinių, ir tam spręsti reikia kompleksinių priemonių.
Akivaizdu, kad Lietuva dar nėra jų realizavusi. Viena iš jų – pačio Baudžiamojo kodekso peržiūra, ar šiandien mūsų numatytos sankcijos yra tiek atgrasančios, bet lygiai taip pat ar jos yra proporcingos. Šiuo metu, jeigu mes kalbame, kad sankcijos turi būti proporcingos, tai iš esmės, ar tas asmuo kelia pavojų visuomenei, ar turėtų būti bauda, laisvės atėmimas ir tada, be abejo, antras žingsnis, jeigu asmuo papuola į bausmių vykdymo sistemą (į įkalinimo įstaigą) – kokios ten yra sąlygos, kaip su juo yra dirbama, kokius įgaliojimus turi pareigūnai ir kaip veikia tie algoritmai.
Iš esmės dalinė Baudžiamojo kodekso peržiūra suplanuota ir šiam rudeniui, peržiūrėti sankcijas, ypač už ekonominius nusikaltimus, ir tada mes jau turime irgi šiam rudeniui suplanavę viso Bausmių vykdymo kodekso peržiūrą, nes ką teko pamatyti per tą trumpą laiką pavasario sesijoje, tai, kad mes, deja, turime ydingą reguliavimą, kuris iš esmės prieštarauja ir tarptautinėms rekomendacijoms, ir iš esmės veikia kita kryptimi, negu mes tikimės.
Mes norime sukurti kodeksą su tokia mintimi, kad jis būtų lengvai suprantamas ir pareigūnams, kad nuteistajam būtų labai aišku, koks režimas yra taikomas, ko gali reikalauti, jeigu mes kalbame apie sąlygas. Atitinkamai, mums yra svarbu užtikrinti resocializacijos algoritmą, kad asmuo ne tiesiog būtų ten laikomas, kaip buvo Sovietų Sąjungos požiūris, kad mes laikome bendrabutyje, gaujomis ir iš esmės nėra to elgesio korekcijos. Mūsų tikslas, kad kodeksas įgalintų visą sistemą dirbti su tuo asmeniu, kad iš esmės galėtų pakeisti savo požiūrį.
– Jūs kalbate apie tam tikrus institucinius pokyčius, apie tam tikrus resocializavimo poreikius, bet aš daugiau kalbu apie patį Baudžiamąjį kodeksą, jo esmę. Ar nemanote, kad būtent dėl siekio koreguoti žmogaus elgesį valstybė ima bausti už nusikaltimus, kurie vadinami nusikaltimais be aukų. Pavyzdžiui, už narkotikų vartojimą. Jūs irgi tai kritikuojate kaip vienas neproporcingiausių bausmių, šiuo metu esančių Baudžiamajame kodekse. Jūsų vertinimu, ar apskritai BK turėtų būti taikomos tam tikros bausmės už nusikaltimus be aukų?
– Mes turime labai gerai identifikuoti, kokios veikos turi būti kriminalizuotos, peržiūrėti kodeksą, ir tada pažiūrėti ten, kur mes turime nusikalstamas veikas, kokias sankcijas mes taikome, nes proporcingumas irgi yra labai svarbus, nes yra labai didelis skirtumas, ar mes taikome baudą, ar jau laisvės atėmimą.
Nuo to irgi priklauso teisingumo jausmas tiek konkrečios nukentėjusios aukos, tiek visuomenės. Reikia suprasti nusikalstamų veikų specifiką, kad mes dažnai turime ne tik konkretų nukentėjusį asmenį arba jų grupę, bet ir visuomenės nesaugumą. Vienas iš pavyzdžių – neapykantos nusikaltimų specifika. Nėra taip, kad, tarkime, nukentėjo tik vienas konkrečios tautybės asmuo, bet tada ir visa tautinė bendrija iš esmės jaučia nesaugumo jausmą, jeigu tai yra neapykantos nusikaltimas.
Tada yra nepasitikėjimas visuomene arba pareigūnais, jeigu nusikaltimas yra ištiriamas nepakankamai išsamiai. Suprantame, kad nusikalstamos veikos dažnai kalba ne tik apie konkrečią auką, bet ir visuomenę. Turime labai svarbų saugumo aspektą.
Kalbant, kokios veikos turėtų ar neturėtų būti kriminalizuojamos, tai yra ilgesnis procesas, kur visuomenė turbūt žiūri ir į tendencijas, ir kokia yra savimonė. Kaip pavyzdys, vienoje iš Seime sudarytų darbo grupių buvo Teisingumo ministerijos paruoštos ir pateiktos Seimui įvertinti pataisos dėl šmeižimo.
Šmeižimas yra nusikaltimas, jeigu asmuo paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ar melagingai apkaltina kitą padarius nusikalstamą veiką, bet tai tam tikra dalimi tikrai galėtų būti dekriminalizuota, nes akivaizdu, kad Civilinis kodeksas galėtų patarnauti, kai mes turime garbės ir orumo įžeidimą.
Deja, irgi turime suprasti, kad dalis visuomenės, kad ir maža, bet visada lieka, kurie iš esmės yra tie nusikaltėliai, kurie turėtų apriboti nuo visuomenės. Tikrai yra tiek fiziškai smurtaujantys, tiek keliantys pavojų. Kitais atvejais turime įsivertinti, kokios sankcijos tai turėtų būti.
– Pati užsiminėte būtent apie neapykantos nusikaltimus, tai vienas iš įstatymų, kuriuo galbūt būtų pakoreguojamas žmonių, visuomenės elgesys. Manau, kad sutiksite, jog šis įstatymas būtų gana reikšmingas šiuo metu, kai migrantų atžvilgiu toje pačioje socialinėje erdvėje yra reiškiamos įvairios replikos, komentarai, netgi tam tikri raginimai. Tai ar sutiksite, kad dabartinėje situacijoje su visomis migracijos tendencijomis tas įstatymas būtų aktualus, ir nesigailite, kad teko atsiimti pataisas, kuriomis dalį bausmių siekėte perkelti iš BK į Administracinių nusižengimų kodeksą?
– Neapykantos kalba, kaip ir neapykantos nusikaltimai, nėra naujas reiškinys ir reguliavimas. Turbūt labai svarbu pažymėti, kad reguliavimą Lietuva jau turi būtent Baudžiamajame kodekse, jis nėra naujas ir jis yra galiojantis bei taikomas. Vienintelis iššūkis, kurį šiandien mes turime po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad ne visais atvejais Lietuva tinkamai identifikuoja ir ne visada tinkamai taiko sankcijas už neapykantos kalbos arba nusikaltimų atvejus.
Šiandien akivaizdu, kad mes turime iššūkį ne tik su reguliavimu, bet ir su taikymu. Visai neseniai Teisingumo ministerija gavo iš Europos Komisijos paklausimą, ar tinkamai yra įgyvendinami europiniai teisės aktai. Tarkime, mūsų Baudžiamajame kodekse, 170 straipsnyje nėra numatytas vienas iš pagrindų – odos spalva, dėl kurio yra draudžiama neapykantos kalba arba diskriminacija.
Vėlgi tuo atveju iš Europos institucijų yra įžvalgos, kad tai galimas Lietuvos pažeidimas, nes netinkamai perkeliami europiniai teisės aktai. Dabar jau Teisingumo ministerija yra paruošusi pakeitimą, papildant ir tinkamai įgyvendinant europinį reguliavimą.
Jeigu mes kalbame apie šių dienų aktualijas, migrantų situaciją, ką matome iš statistikos, tai dažniausiai tie pagrindai jau yra išvardinti įstatyme ir tai būna tos socialiai pažeidžiamos grupės, kurių atžvilgiu ir yra nukreipiama neapykantos kalba. Sprendimo būdas yra ne tik teisinis, bet ir tų pačių portalų geroji praktika, kuri yra pradėta taikyti.
Tai – anoniminių komentarų atsisakymas. Mes matėme visai neseniai, kad ir „Delfi“ planuoja artimiausioje ateityje atsisakyti ir palikti tik tų asmenų, kurie identifikuoja save, komentarus. Tai yra tas softas, kuris tikrai veikia. Kitas dalykas, mes turime labai aiškią kraštutinę priemonę – baudžiamąjį persekiojimą už komentarus, kai skatinama ir kurstoma arba susidoroti, arba fizinė prievarta prieš žmones. Akivaizdu, kad tai nėra konkretaus laikotarpio tema, nes tos grupės visada turėtų jaustis saugios ir pasitikėti mūsų institucijomis.
– O ketinate grįžti prie pataisų kurias pateikėte ir atsiėmėte? Konkrečiai būtent prie perkėlimo į Administracinių nusižengimų kodeksą?
– Tai, kaip ir minėjau, visai neseniai iš ES gauta pastaba dėl papildomų pagrindų, kurie, be to, tame projekte taip pat buvo įtraukti papildomai. Tai iš dalies jau keliauja kaip atskiras projektas. Dėl pačios diskusijos, ar mums reikia administracinės atsakomybės, ar baudžiamosios, kurią šiandien mes turime, tai tikrai mes grįšime, kad galėtume tiek su teisėsaugos institucijomis, su tais pačiais teisėjais diskutuoti, identifikuoti.
Tikslas yra labai paprastas – apsaugoti socialiai pažeidžiamas grupes ir visuomenę nuo neapykantos kalbos, kuri yra ydinga. Kas yra svarbu, tai nėra tik mano, kaip politikės, viena iš temų ir prioritetų, bet lygiai ta pati Slovėnija, kuri dabar pirmininkauja ES teisingumo ministrų susitikimams ir taryboms, kaip tik iškėlė vieną iš temų – neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus.
Dar šiemet bus aukšto lygio konferencija ta tema ir atitinkamai Europa taip pat planuoja sprendimus šia tema, kurie bus horizontalūs europiniu lygmeniu.
– Kalbant apie migrantus, jau plinta įvairus nepasitenkinimas jų atžvilgiu, vyksta protestai išreiškiant prieštaravimą siekiams apgyvendinti migrantus kaimynystėje. Tai netgi tam tikrose vietose peraugo į pareigūnų užpuolimus, įvairius padegimus. Be to, prieš tai apskritai „šeimų maršo“ dalyviai siūlė netgi tam tikrus parlamentarus „ant kuolo pamauti“ ir įvairius kitus smurtinius veiksmus. Ar jūs asmeniškai neįžvelgiate grėsmės, kad Lietuvoje ims apskritai įsigalėti tam tikra linčo teismo kultūra?
– Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuva vis dar yra ir esu tikra, kad bus demokratinė valstybė. Žodžio laisvę užtikrinti yra labai svarbu, bet lygiai taip pat svarbu teisėtumas. Iš esmės mes turime teisėsaugos institucijas, kurios reaguoja. Tai įvertinant labai svarbu atskirti, kai mes kalbame apie neapykantos kalbą, bet kai kalbame ir apie politikus.
Čia yra labai didelė skirtis tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, tiek nacionalinę jurisprudenciją. Valdžios, politikų kritikai yra žymiai didesnės ribos, ir tai yra suprantama, todėl turbūt turėtume suprasti, kad visuomenė turi teisę kritikuoti, kartais peržengiant etikos ribą, tai yra leistina.
Bet jeigu mes kalbame bendrai dėl tos situacijos, kurią mes turime dėl migracijos iššūkių, mes turime tai, ką kai kurios valstybės turėjo anksčiau. Tai atrodė svetimi iššūkiai, ir mes tik iš žiniasklaidos stebėdavome tendencijas kitose valstybėse. Galėjome turėti nuomonę arba tai net nebuvo Lietuvos politikos laukas.
Šiandien mes turime tą iššūkį ir jis nėra toks paprastas, kad mes galėtume perimti gerąją arba blogąją patirtį kažkurios valstybės, nes mes turime unikalią situaciją, kuri nėra išimtinai tik migracijos iššūkis, bet iš esmės koordinuojamas Lukašenkos. Mes turime tiek valstybės saugumo klausimą, turime migracijos klausimą, kuris yra koordinuojamas, todėl ir sprendimus turime priimti vertindami visą kontekstą, o ne iš dalies tik migracijos arba iš dalies tik saugumo.
– Bet kaip vertinate patį faktą ir tokią protestavimo kultūrą Lietuvoje, kad pareigūnams netgi reikėjo prieš protestuotojus panaudoti jėgą tam, kad jiems apskritai būtų įmanoma patekti į tarnybų teritoriją?
– Svarbu matyti platesnį lauką. Jeigu mes žiūrėtume tik Lietuvos politinę darbotvarkę arba minimus protestus, tai atrodo kaip fenomenas šios dienos įvykių kontekste. Jeigu mes pažiūrėtume tiek dėl COVID situacijos, pandemijos valdymo, karantino ribojimų kitose Europos Sąjungos valstybėse, lygiagrečiai jeigu mes žiūrėtume dėl migracijos iššūkių situaciją kitose valstybėse, kurios turi išorinę sieną su trečiosiomis valstybėmis, tai protestai, skirtingos nuomonės yra ta tendencija, kurią mes stebime.
Dėl to pačio karantino skirtingų priemonių, tai tie protestai yra ir kitose valstybėse. Mes kartais nesame tokie unikalūs, kaip patys sau atrodome. Kas yra labai svarbu, ką ir priima dabar politikai, – atsakomybė dėl reikalingų sprendimų. Na ir informuoti visuomenę, kodėl tai yra daroma.
Dalis visuomenės turi kitokią nuomonę, gali ją reikšti, bet yra ribos, kiek tu ją gali reikšti, tai būtent yra nustatyta teisės aktuose, kad visgi teisėti pareigūnų nurodymai turi būti vykdomi.
– O kalbant apie tam tikrų politikų retoriką, kad migrantai pateikiami kaip tam tikra grėsmė, hibridinio karo išraiška. Prisiminus JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jis netgi buvo karikatūrinamas dėl jo norų statyti sieną su Meksika, bet dabar mūsų viešojoje erdvėje praktiškai net nekvestionuojama pati sienos statybos idėja. Tiesa, šešėlinė „valstiečių“ Vyriausybė kreipėsi į Europos Komisiją su klausimu, ar mes nesulauksime sankcijų dėl sienos statybų, kadangi esą Vengrija susilaukė nuobaudų. Jūsų nuomone, ar nenudreifuosime mes link Vengrijos ir dėl politikų retorikos, ir dėl savo planų?
– Čia yra keli labai svarbūs aspektai, kurie glaudžiai susiję, bet ir labai atskiri. Dėl pačios tvoros statybos mes jau turėjome ir viešojoje erdvėje Europos politikų oficialių pasisakymų, kad sienos statyba nėra neteisėtas būdas ir juolab, kai mes kalbame apie sieną su išore, su režimu, kuris nei demokratiškas, nei draugiškas, nei paiso tarptautinių įsipareigojimų. Tai čia pirmas aspektas.
Antras dalykas, vėlgi, labai norėtųsi turėti lengvą patirtį, kai tiesiog pasilygini su kita valstybe, Graikija, Vengrija ir pasakai ar kartoji kitų valstybių klaidas arba gerąją patirtį. Bet mes neturime to paties, ką turi Graikija arba Vengrija. Mes turime šalia Lukašenką ir turime migrantų srautus, kurie nėra natūraliai susiformavę ir jie auga iš esmės nelabai natūraliai.
Mes turime prisitaikyti prie labai dinamiško skaičių didėjimo. Akivaizdu, kad mes turime vertinti tiek valstybės saugumo prasme, nes ką mes iš Lukašenkos retorikos matome, yra valstybės saugumo ir kariuomenės iššūkių, kuriuos turime atskirai vertinti. Tai, kad mes turime visų institucijų bendradarbiavimą, yra labai svarbus veiksnys, bet trečias svarbus elementas yra politikų retorika.
Viena yra, kaip mes vertiname migrantus, antra, ką jau teko matyti iš atskirų partijų lyderių, ypatingai vienos, kuri leidžia sau iš esmės aiškiai pasakyti žmonėms, kad jie turėtų naudoti jėgą, kursto žmones kvestionuoti teisėtus policijos nurodymus ir lygiagrečiai kvestionuoja Lietuvos užsienio politiką. Aš tikrai nesu tikra, ar tai yra tinkamas metas, juolab, kad mes puikiai suprantame, nepaisant, kiek Lukašenka dabar inicijuotų neteisėtų dalykų, nuo to Lietuva neturėtų pripažinti jo kaip demokratiškai išrinkto prezidento.
– Kalbant apie pačią teisinę bazę migrantų atžvilgiu, štai Seime buvo priimti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai. Visgi norėčiau grįžti prie tos politikos migrantų atžvilgiu ir tos analogijos su Vengrija. Teisininkai irgi reiškia nuogąstavimus, kad ne kiek dėl pačios sienos fakto Vengrija buvo sankcionuojama ES, bet būtent dėl pačios teisinės bazės migrantų atžvilgiu. Tai ar tikrai nematote rizikos, kad būtent teisiniais, įstatymų pakeitimais pasuksime į artimesnę Vengrijai pusę?
– Vengrijos variantas žymiai labiau daugiasluoksnis, jeigu mes pasižiūrėtume į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą praeitų metų gruodžio mėnesį, tai ten buvo vertinamas Vengrijos sprendimas dėl vadinamo push–backo be tinkamų procedūrų laikymosi, kitos valstybės tai darė naudojant ir fizinę jėgą.
Tada mes kalbame ne tik apie tarptautinius įsipareigojimus dėl migrantų, bet mes kalbame apie galimus nusikaltimus žmogiškumui, nehumanišką elgesį. Iš esmės negalime lyginti nesulyginamų dalykų. Jeigu mes kalbame išimtinai apie Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, tai jis yra priimtas su tokiomis redakcijomis, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią ekstremalią situaciją, kuri apima tiek migrantų srautą, kuris auga, tiek neteisėtus Lukašenkos veiksmus, kurie iš esmės yra žymiai platesnio pobūdžio ir apimantys kitokias grėsmes.
Kas yra svarbu, kad ši redakcija nėra Lietuvos požiūris bendrai į migrantus. Jeigu mes pažiūrėtume, kaip Lietuva, tarkime, kviečia Baltarusijos opozicijos migrantus, demokratinės pusės atstovus, tai vienas gražiausių pavyzdžių yra Vilniaus miesto savivaldybėje, kai startuoliai gali atvažiuoti ir gauti patalpas savo veiklai. Tai turbūt Lietuva iš esmės palaiko demokratijos steigimąsi, teisėtus migrantus ir sudaro galimybę integruotis, ir būti dalimi Lietuvos visuomenės. Mes matome ir požiūrį į ukrainiečius.
Tai, ką mes kalbame dabar, tai dažnai yra stigmatizuojama pagal tautybę, bet turėtume įžvelgti, kad dalis tų migrantų visgi neatvažiavo dėl to, kad jie norėjo į Lietuvą, o todėl, kad Lukašenka, deja, juos pastūmėjo. Irgi klausimas, kiek teisėtais būdais.
– Šnekant apie push–backą, dėl ko Vengrija buvo kritikuojama. Visgi, kaip suprantu iš jūsų koalicijos partnerių norų įvesti nepaprastąją padėtį, tai ji leistų pasitelkus kariuomenę taikyti tam tikras aktyvesnes fizines sienos apsaugos priemones. Tai ar tos aktyvesnės fizinės sienos apsaugos priemonės irgi galėtų būti tas vadinamasis push–backas?
– Šiandien atsakyti, ar reikėtų ir ar galėtume įvesti nepaprastąją padėtį, tai galėtų padaryti, be abejo, Seimas. Bet pagrindinis dalykas – įsivertinti, ar šiandien mes turime prielaidas tai daryti, ar mums neužtenka, kokias galimybes mes dabar turime pagal įstatymą. Tai turėtų atsakyti Vidaus reikalų ministerija kartu su Krašto apsaugos ministerija, nes tai yra dviejų ministerijų kompetencijų ribose. Tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje, svarbu būti pasiruošusiems, jeigu bus poreikis, turėtume įsivesti nepaprastąją padėtį, ir iš esmės tinkamai vertinti faktinę situaciją, kuri yra labai dinamiška. Džiaugiuosi, kad tie susitikimai yra reguliarūs ir informacija yra vertinama realiuoju laiku.
Ką leistų nepaprastoji padėtis, tai didesnių kariuomenės pajėgumų pasitelkimą. Bet kuriuo atveju, nepaprastosios padėties įvedimas nereiškia, kad eliminuojami visi tarptautiniai įsipareigojimai. Tai, kad įvedi nepaprastąją padėtį, nereiškia, kad prieš civilius gali naudoti fizinę jėgą. Tai yra suprantama.
Pagrindinis lūkestis: kokiu būdu, likdami demokratine valstybe, kuri gerbia žmogaus teises, mes galime tvarkytis tiek su Lukašenkos neteisėtais veiksmais, tiek su migracijos srautu, kuris kelia iššūkį ne tik pačiai Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai, nes puikiai suprantame, pagrindinis didžiosios migrantų dalies tikslas – nelikti Lietuvoje.
– Visgi Lietuvoje yra ir kitas įstatymas – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, kurį netgi prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis palygino su Vengrijoje esančiu esą panašiu įstatymu. Iš esmės šis įstatymas apsaugo ne tik nuo „vaikus gąsdinančių“, jūsų mėgstamų Iron Maiden reklamų, bet ir nuo informacijos apie LGBT temas. Tai ar sutinkate su Prezidentūra, kad čia turime tam tikrų panašumų su Vengrijoje priimtu įstatymu, kuris susilaukė ES kritikos?
– Man tai norėtųsi vertinti tą pačią temą kitame kontekste, kuris yra tiesiogiai susijęs Teisingumo ministerijos lauke. Iš esmės, jeigu mes pasižiūrėtume visuomenės informavimą ir teisę gauti informaciją, tai visai neseniai, prieš porą savaičių, paskelbta Europos Komisijos ataskaita. Būtent ten analizuojama ir Lietuva. Mums ten sekasi, tiesą sakant, labai neblogai. Mes esame giriami už nemažai dalykų, vienas iš jų yra žiniasklaidos atstovų teisė į saviraiškos laisvę ir teisę gauti informaciją. Jeigu mes pasižiūrėtume jūsų minėtas temas, tarkime, metalo grupių koncertai Lietuvoje, kurie dėl pandemijos yra sustabdyti, bet įprastai vyksta ir nekelia iššūkių. Lygiai tas pats, ką mes matome, kad LGBT tema yra viešoje erdvėje ir ji yra pateikiama skirtingose žiniasklaidos priemonėse. Mes matome iššūkį, ar tikrai ji yra prieinama visiems žmonėms pakankamai išsamiai, kad būtų galima supažindinti ir tuos žmones, kurie nėra susipažinę, kodėl partnerystė yra reikalinga ir vienos lyties asmenimis.
Be abejo, yra ir ta blogoji praktika. Pavyzdžiui, vienas iš pareiškimų nukeliavo dabar į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl to paties jūsų minimo įstatymo Lietuvoje taikymo ir čia turbūt lauksime EŽTT, ar šitas įstatymas yra ribojantis ir ar nereikėtų Lietuvai su tuo susitvarkyti.
Mano asmenine nuomone šis įstatymas yra ydingas, tik turbūt ta pozityvioji dalis, kuo aš labai džiaugiuosi ir ką reikėtų akcentuoti, kad praktikoje mes matome reportažus, objektyvias temas, kur pristatomos būtent LGBT temos problematika, tiek mes matome tuos pačius roko ar metalo koncertus.
– Tai, kaip suprantu, šiuo metu Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas jums ne itin patinka, bet iki Europos institucijų sprendimo nematote poreikio koreguoti arba apskritai šį įstatymą panaikinti?
– Akivaizdu, kad šis įstatymas, kuris galioja Lietuvoje, garbės Lietuvai nedaro. Atitinkamai turbūt reikėtų įsivertinti jo koregavimo galimybes ir poreikius, įsivertinti praktiką. Svarbiausia čia įsivertinti kaip ir neapykantos kalbos atveju, kiek reguliavimo mes turime. Klausimas, ar praktikoje tai veikia, ar reikia pakoreguoti patį reguliavimą, kad atitiktų. Lygiagrečiai ir čia mes turime tą patį iššūkį.
– Bet sutinkate su Prezidentūros, Povilo Mačiulio logika, kad kol turime panašią teisinę bazę kaip Vengrijos, tol šios valstybės dėl įvairių žmogaus teisių pažeidimų mes negalime kritikuoti?
– Aš esu tikra, kad Prezidentūra neturi būti komentuojama dėl savo retorikos. Esu tikra, kad bent jau iš savo pusės, mes matome daug namų darbų, kurių mes nepadarome. Tai mes juos ir darome. Geriausias pavyzdys, kad šiandien Lietuva neturi užtikrinamo vienalyčių porų santykių įtvirtinimo, Lietuva vis dar neturi sutvarkiusi asmenvardžių rašybos, ir dėl to turi daug teisminių bylų.
Mes iki šiol neturime ir kai kurių kitų žmogaus teisių, dėl kurių teismai sprendžia ir taiso įstatymų leidėjų nepriimtų įstatymų spragas. Akivaizdu, kad namų darbų yra, bet turėti savo poziciją dėl žmogaus teisių yra viena esminių užsienio politikos pareigų.
– Laisvės partija į Seimo pavasario sesiją atėjo su pareiškimu, kad dabar bus žmogaus teisių pavasaris. LGBT teisės buvo vienas iš Laisvės partijos pirmųjų prioritetų. Norėjote ganėtinai greitai priimti pakeitimus. Dekriminalizavimas irgi buvo planuojamas pavasario sesijoje. Jūs pati esate išreiškusi viltį per pavasario sesiją sutvarkyti jūsų jau minėtų lotyniškų rašmenų naudojimą asmens dokumentuose. Bet ir šis projektas dar nėra įgyvendintas. Mano klausimas: prie kokių Laisvės partijos prioritetų įgyvendinimo jūs, kaip teisingumo ministrė, šiuo metu jau esate prisidėjusi?
– Turbūt labai svarbu, kad tie projektai iš esmės juda. Jeigu mes kalbame apie asmenvardžių rašybą, tai mes jau turime Seimo Švietimo komiteto pozityvią išvadą, mes turime Vyriausybės išvadą. Dabar liko Teisės ir teisėtvarkos komiteto svarstymai ir tada mes keliaujame į svarstymą ir priėmimą. Atitinkamai mes lygiai tą patį turime su dekriminalizacijos projektu. Praėjo komitetus, liko Seimo salė. O dėl Partnerystės įstatymo bus grįžta su nauju projektu rudens sesijoje.
Asmeniškai jeigu kalbėtume apie Teisingumo ministerijos prioritetus, kurie nėra tik Laisvės partijos, bet ir platesni, nes mes turime nemažai pavaldžių įstaigų ir kuruojamų politikos sričių, kurios labai svarbios Lietuvai. Tai pasinaudodama proga akcentuosiu, ką Teisingumo ministerija lygiagrečiai darys, nes Laisvės partijos planai yra pakankamai aiškūs ir žmogaus teisių darbotvarkė lieka.
Iš Teisingumo ministerijos mes planuojame be Bausmių vykdymo kodekso peržiūros, dalies Baudžiamojo kodekso, Probacijos įstatymo peržiūros, atitinkamai judėti ir su teismams nebūdingų funkcijų atsisakymu. Tai iš esmės, kad ten, kur tikrai nereikia teismo sprendimo, galėtume to atsisakyti ir žmonėms nereikėtų dėl to kreiptis. Lygiagrečiai mes planuojame jau rudenį pasižiūrėti ir judėti su notariniais veiksmais, t.y. ar tikrai visi notariniai veiksmai, kurie šiandien yra reglamentuoti, yra būtini. Galbūt galime kai kur jų atsisakyti ir atitinkamai sumažinant tą administracinę naštą.
Mes planuojame grįžti ir prie žmogaus teisių platesnio konteksto, tai iš esmės yra ir asmens duomenų apsauga, kas yra labai svarbu. Namų darbų yra daug, tai tikiuosi, kad rudens sesija bus pakankamai įdomi.
– Bet visgi susilaukėte kritikos, kad nepavyko priimti ne tik Laisvės partijos prioritetų, jūsų rėmėjams ir palaikytojams aktualių klausimų, bet apskritai plačiai visuomenei ir netgi opozicijai, kaip suprantu, svarbių ir aktualių klausimų. Pavyzdžiui, kalbu apie Referendumo įstatymą. Kas lėmė, kad nepavyko šio projekto priimti iki liepos mėnesio, kuomet buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas, apie kurį jau buvo žinoma iš anksto?
– Jeigu žiūrėtume objektyviai, į oficialią statistiką, o ne opoziciją, tai mes matytume, kad pagal pavasario sesijos planų vykdymą Teisingumo ministerija pasižymi 86 proc. rezultatyvumu pagal planuotus ir įvykdytus darbus. Visų ministerijų kontekste pavasario sesijoje mes užimame 3 vietą iš 14. Manyčiau, kad tai yra tikrai puikus rezultatas.
Jeigu mes kalbame konkrečiai apie Referendumo įstatymą, tai pateikimas įvyko pavasario sesijoje, šiuo metu Seimas turės namų darbus – tinkamai įsivertinti visus klausimus, kurie tiesiogiai susiję.
Tarkime, viena iš tų aktualių Lietuvai – internetinio balsavimo galimybės, kurios tiesiogiai aktualios ir referendumams. Nes jeigu yra planuojama grįžti dėl dvigubos pilietybės referendumo, aktyvesnis pasaulio lietuvių įtraukimas į tai turbūt yra esminė prielaida, kad būtų sėkmingas referendumas. Yra lūkestis, kad Referendumo įstatymas būtų priimtas ne tik kuo greičiau, bet ir kuo kokybiškiau, nes esminė prielaida yra ta, kad mes ne tik turime įstatymą, bet turime ir kokybišką įstatymą, kuris įgalina mūsų visuomenę dalyvauti referendumuose ir priimti svarbius sprendimus.
