Taip galima vertinti Lietuvos užsienio politikos padėtį po to, kai jos vairininkas ministras G.Landsbergis patyrė demonstratyvų akibrokštą Irake.
Po mūsiškio ministro vizito Bagdade Irako oro linijos paskelbė dvigubinančios skrydžių į Minską skaičių, taigi ir nelegalų į Lietuvą iš Baltarusijos srautus.
Negana to, šiuo reisu skraidys ir padangių monstras, kuriame telpa per 400 keleivių.
G.Landsbergis feisbuke pratrūko arabų ir kurdų kalbomis aiškindamas, kad tie, kurie susimoka tūkstančius už kelionę į Europos rojų, liks ir be pinigų, ir be rojaus, nes Lietuva juos grąžins atgal.
Bet akivaizdu, kad Lietuva gali surengti nors šimteriopai didesnę kampaniją už visas „drąsias šalis“ kartu paėmus, pavadinti ją „Pragaras žemėje – tai Lietuva“, skirti vien Irako publikai, bet padėties tai nepakeis. Kaip ir keli kilometrai koncertinos, kurios iki šiol tesugebėta patiesti ten, kur žadėta, kad iškils naujoji kinų siena.
Tiek pat reiškia ir G.Landsbergio pareiškimai, kad Vašingtonas ir Berlynas padarė didžiulę klaidą palaiminę „Nord Stream-2“ dujotiekį, o JAV atšaukė sankcijas. Esą Vokietija ir Amerika pačios už tai labai brangiai mokės. Tai toks pat mojavimas kumščiais po muštynių kaip ir, pavyzdžiui, seniai nuvažiavusį traukinį besivijusi protesto kampanija dėl Astravo elektrinės.
Triukšmauti galima, bet kas iš to? Juk esminis klausimas – kodėl tas traukinys nuvažiavo ir ką buvo tiesiog privalu padaryti, kad taip neatsitiktų?
Pirmiausia, ar Lietuva tikrai padarydavo ir padaro pakankamai, kad užsitikrintų svarų palaikymą? Ar nebūna taip, kad, patrimitavus ir dar turint vos kelis ritinius spygliuotos vielos savo sienai apsaugoti, lieka tik tyruose šaukti arabiškai?
O humanitarinės paramos ar pasigėrėjimo deklaracijų iš draugiškų užsienio valstybių skaičiavimas tokiose situacijose – menka paguoda.