Konstitucinės teisės profesorius Vytautas Sinkevičius BNS pabrėžė, kad pagrindinis šalies teisės aktas numato du pagrindus, kuomet valstybėje ar jos dalyje galima skelbti nepaprastąją padėtį, t.y. jei kyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai.
„Ar migrantai kelia grėsmę konstitucinei santvarkai? Tikriausiai būtų sunku rasti argumentų, kad mūsų demokratinė santvarka atsidūrė pavojuje. Ar kelia pavojų visuomenės rimčiai – klausimas sudėtingesnis. Bet ta grėsmė turi būti reali, arba ji turi būti prie pat slenksčio“, – teigė ekspertas.
Anot jo, tokia grėsmė neteisėtos migracijos kontekste galėtų būti prasidedančios riaušės, fiziniai migrantų susirėmimai su pareigūnais ar gyventojais, plėšikavimai.
„Kitaip tariant, turi būti objektyvūs faktai, reali grėsmė, ne tik preziumuojama, kuri gali kilti po pusės metų. Realios grėsmės, mano požiūriu, kol kas nėra“, – tvirtino V.Sinkevičius.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas neatmetė, kad su neteisėta migracija susiję procesai gali kelti grėsmę ir konstitucinei santvarkai, nes iš dalies protestuotojų ir Baltarusijos pusės girdimos kalbos apie siekius pakeisti Lietuvos Vyriausybę.
„Viskas priklauso nuo to, kokiais metodais būtų bandoma pakeisti dabartinę Vyriausybę. Tarkime, jei visoje šalyje masiškai išplistų tam tikri protestai, kurių aš nepavadinčiau vien tik nacionaliniais, nes iš kai kurių protestų organizatorių matosi tam tikros simpatijos Baltarusijos diktatoriui. Kartais vyriausybės yra pakeičiamos ir demonstruojant vadinamąją švelniąją galią“, – tvirtino D.Žalimas.
Tačiau jis pabrėžė, kad šiuo metu realiau atrodo grėsmės visuomenės rimčiai scenarijus.
„Panašu į tai, kad tam tikrose vietose, kur tie migrantai galėtų būti apgyvendinti, tokia grėsmė yra visiškai reali, iš abiejų pusių (migrantų ir vietos gyventojų – BNS). Šiuo atveju ir migrantų kontrolė galėtų būtų didesnio laipsnio (...), nes ko gero ten įvairių nusikalstamų struktūrų taip pat gali atsirasti“, – sakė D.Žalimas.
Anot V.Sinkevičiaus, atsiradus konstituciniams pagrindams, tokios padėties įvedimas būtų galimas tik Seimo sprendimu, ji galėtų trukti ne ilgiau nei pusmetį, bet galėtų būti pratęsta. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teisę priimti prezidentas, tačiau jis turėtų nedelsdamas šaukti ir neeilinę Seimo sesiją svarstyti šio klausimo – Seimas prezidento sprendimą patvirtintų arba atmestų.
V.Sinkevičius sako, kad Konstitucija numato ir teises, kurios gali būti ribojamos, bet Seimas turėtų konkrečiai nustatyti, kokios konkrečios teisės ir kuriose teritorijose bei kuriam laikui ribojamos. Nepaprastąją padėtį Seimas taip pat gali pratęsti.
„Tų teisių nedaug, yra šeši straipsniai. Pavyzdžiui gali būti apribota judėjimo laisvė, pažeistas susirašinėjimo slaptumas, būsto neliečiamybė yra kitokia, teisė steigti partijas, taikius susirinkimus – tokios teisės gali būti apribotos“, – teigė jis.
V.Sinkevičius pabrėžė, kad kelių blokavimas, nepaklusimas pareigūnams ir kiti chuliganiški veiksmai jau nėra taikūs susirinkimai, tad tokie veiksmai gali būti ribojami ir be minėto teisinio mechanizmo.
Nepaprastąją padėtį galima įvesti visoje valstybėje, atskirose savivaldybėse ir pasienio ruože. Anot V.Sinkevičiaus, nepaprastoji padėtis jau leistų pasitelkti ir kariuomenę, jos rezervą, kitas struktūras.
„Kitaip tariant, atsiranda daugiau žmonių prie sienos, atsiranda fizinė apsauga, neleidžiama patekti į Lietuvos valstybę“, – sakė jis.
Pasak D.Žalimo, nepaprastoji padėtis leistų efektyviau tiek kovoti su neteisėtais migrantais, tiek kontroliuoti padėti pasienio savivaldybėse.
„Visų pirma, tikrai neginčytinai teisėtai būtų galima sulaikyti visus migrantus be teismo sprendimo. Antra, jei Lietuva bus nepajėgi susidoroti su migrantų antplūdžiu, būtų galima visiškai uždaryti valstybės sieną ir atsisakyti priimti net ir tuos migrantus, kurie teigtų, kad prašo prieglobsčio. Na ir galiausiai tose zonose, kur būtų įvesta nepaprastoji padėtis, visų pirma pasienio ruožuose, būtų uždrausti visi susirinkimai“, – aiškino D.Žalimas.
„Tokio pobūdžio įvykių, kurie pirmadienį vyko prie Viešojo saugumo tarnybos bazės (Rūdninkų poligono – BNS), tikrai nematytume“, – pridūrė jis.
V.Sinkevičius teigimu, tarptautinė teisė negali uždrausti valstybei saugoti savo sienų nuo kitų valstybių piliečių įsibrovimo, jei kyla grėsmė valstybės konstitucinei santvarkai ir visuomenės rimčiai, tačiau apie tokius sprendimus reikia iš karto informuoti Jungtinių Tautų Organizacijos generalinį sekretorių ir Europos Tarybos generalinį sekretorių, paaiškinant, kodėl imamasi šių veiksmų.
Profesoriaus teigimu, nors nepaprastoji padėtis leidžia efektyviau pasirūpinti sienos apsauga, ji vis dėlto nekeičia situacijos, kai migrantai jau patenka į Lietuvos teritoriją ir paprašo politinio prieglobsčio – tuomet šalis, kaip numato tarptautinė teisė, turi svarstyti jų prieglobsčio prašymus.
„Nepaprastoji padėtis situacijos šiuo atveju nekeičia visiškai: jeigu migrantai patenka į Lietuvos teritorija, taikomos įprastos procedūros, tai nereiškia, kad tu gali juos atgal išstumti į Baltarusijos teritoriją, nes ten bus Baltarusijos pasieniečiai ir neįsileis jų (...). Teisiškai, nepaprastosios padėties įvedimas nieko nepakeičia, tik leidžia sustiprinti sienos apsaugą, kad jie nepatektų į Lietuvą“, – akcentavo V.Sinkevičius.
„Tie migrantai, kurie kažkaip nelegaliai kirstų Lietuvos sieną, būtų sulaikomi be teismo sprendimo ir laikomi specialiame centre visą nepaprastosios padėties laikotarpį“, – pabrėžė D.Žalimas.
Apie tai, jog Vyriausybei siūloma svarstyti galimybę įvesti nepaprastąją padėtį pasienio savivaldybėse, antradienį informavo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad tam prielaidų nėra, o prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad nepaprastoji padėtis turėtų būti kraštutinė priemonė, išnaudojus visus dabar turimus resursus.
Nepaprastoji padėtis yra ypatingas teisinis režimas, leidžiantis taikyti laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus, įvesti komendanto valandą.
Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.
