Toks klausimas neišvengiamai iškilo po to, kai prezidentas G.Nausėda savo patarėjų lūpomis su žemėmis sumaišė Seimo neseniai priimtas įstatymų pataisas, kurios turėtų šiek tiek pristabdyti nelegalų iš tolimų šalių antplūdį per skylėtą Baltarusijos ir Lietuvos sieną.
Prezidentūra paskelbė, kad šiomis pataisomis Seimas žmogaus teises „išmetė į šiukšlių dėžę“.
Tokio driokstelėjimo neleido sau net aršiausi žmogaus teisių gynėjai ir jų organizacijos, kurios taip pat kritikavo šį teisės aktą.
Tad kam reikėjo prezidentui taip užputoti? Gal tam, kad išgirstų į nelegalus žvairuojančių, tačiau laukiančių nesulaukiančių „gerovės valstybės“ Lietuvos piliečių reakciją?
Kritikuoti Seimo pataisas gal ir yra už ką.
Pirmiausia dėl to, kad jos buvo pateiktos gerokai vėluojant ir taip paskubomis, – tarsi seniausiai nebuvo aišku, jog migrantų krizė aštrės.
Galima iš dalies sutikti ne tik su žmogaus teisių gynėjų organizacijų, bet ir su Seimo teisininkų, teisės ekspertų kritika, kad užsieniečių patupdymas už grotų be jokio sprendimo, teisės šauktis pagalbos atėmimas, apeliacijos į aukštesnę instanciją naikinimas gali kirstis su Konstitucija ir tarptautinėmis taisyklėmis.
Bet ar šiuo atveju ne svaresnė yra už pataisas balsavusių daugumos parlamentarų pozicija, kad būtent dabar reikia kuo skubiau rūpintis valstybės ir jos piliečių apsauga, o įstatymo trūkumus, jei jie tikrai išryškės, taisyti vėliau?
Juolab kad pats prezidentas, kuriam staiga taip parūpo žmogaus teisės, to savo susirūpinimo viešai neargumentavo, o galiausiai įstatymo nevetavo.
Kad ir kaip būtų, tas G.Nausėdos susirūpinimas atrodo net komiškai po to, kai jis sulaukė kritikos, kad glėbesčiuojasi su tomis visuomenės grupėmis, kurioms kitoniškų žmonių teisės, švelniai tariant, yra paskutinėje vietoje.
