Žmona, vaikai, sėkminga karjera, draugai, sportas, namas ir automobilis, o po kelių mėnesių – iširę santykiai, prarasti darbai, skolos, tėvų namai, vienatvė, savigrauža ir bandymas žudytis.
Į tokį užburtą ratą ne kartą patekęs reabilitacijos bendruomenės „Aš Esu“ narys teigia suprantantis, kad nuo alkoholio priklausomybės nepasveiks – niekada negalės vartoti alkoholio saikingai, nes priklausomybė išlieka visam gyvenimui, tačiau viliasi, kad savo istorija padės dar ieškantiems išeities.
Jaunystės linksmybės
„Pirmą kartą supratau, kad alkoholis man patinka ir tinka paauglystėje“, – pradžią prisimena Aidas.
„Vaikystėje buvau geras vaikas, nebuvau neklaužada. Mano šeima buvo kiek disfunkcinė – nuo alkoholio priklausomas tėtis, kuris pats to nepripažįsta, mama nervuota. Šiltų ir artimų santykių aš neprisimenu.
Paauglystėje atitolau – draugai, mokyklos diskotekos. Prisimenu, kad 14 ar 15 metų su draugais jau gerdavome vyną prieš pasilinksminimus. Tada pajaučiau, kad alkoholis man patinka. Alkoholį vartojau su tikslu, žinodamas, kas bus, kaip pasikeis mano būsena – aš ir linksmesnis, ir drąsesnis, gerai jaučiuosi. Jis man labai greitai prilipo“, – pasakojo Aidas.
Vyresnėse klasėse pradėjęs maištauti gabus vaikinas, net ir nelankydamas pamokų, mokėsi gerai, sėkmingai išlaikė egzaminus. Baigęs mokyklą jautė didelį norą kuo greičiau išeiti iš tėvų namų.
„Įstojau į universitetą. Nebuvau nusprendęs, kur noriu, stojau bet kur. Buvau humanitaras, bet įstojau į tiksliuosius mokslus. Galvojau – vienodai, svarbu išlėkti, išvažiuoti. Įstojus buvo sunku mokytis, bet mąsčiau, kad praslysiu, pamanipuliuosiu“, – prisiminė jis.
Išvykęs iš tėvų namų į bendrabutį Aidas greitai atrado bendraminčių kompaniją, kuri lygiai taip pat mėgo linksmintis, vaikščioti į klubus.
„Labai gerai ten jaučiausi. Aišku, kentėjo mokslai, nesurinkau reikiamo vidurkio, teko ir už mokslą mokėti. Alkoholis pradėjo mane labai dažnai lydėti: nepasisekimas – alkoholis, problemos sprendimas – alkoholis, linksmybės – alkoholis, reikėjo drąsos – alkoholis.
Tuo metu nesuprasdavau, kas man darosi, nežinojau, kad yra toks dalykas kaip priklausomybės liga“, – kalbėjo vilnietis.
Pirmasis dugnas
„Viduje tikriausiai supratau, kad alkoholis man trukdo, bet vis bandydavau nuo to pabėgti. Santykiai, greita santuoka, vaiko gimimas, bet ir tai manęs neatitraukė nuo vartojimo“, – sakė jis.
Kaip prisimena Aidas, netrukus prasidėjo gėrimas ne tik po darbo, bet ir darbo metu, negrįžimas į namus. Nei atsakomybė prieš šeimą, nei aukštos pareigos nesulaikydavo nuo alkoholio vartojimo.
„Man būdavo vienodai – galėdavau ir į darbą neišeiti, jeigu geriu iš vakaro. Dingti kažkur su draugais, slėptis, gerti“, – prisimena Aidas.
Gavęs vadovaujamą darbą Švedijoje Aidas nuo alkoholio neatsitraukė – priešingai. Atitrūkus nuo šeimos tęsėsi alkoholio vartojimas, atsirado merginos, linksmybės, nėjimas į darbą, gėrimas, po užgėrimų – kaltė, savigrauža, baimė, noras slėptis, toliau malšinti nemalonius jausmus.
„Aišku, ir Švedijoje praradau darbą dėl gėrimo, dėl nėjimo į darbą, nors stengiausi atlikti savo pareigas. Tuo metu buvau bejėgis prieš savo potraukį. Kaip kokios beprotystės vedamas gėriau, nors supratau, kas bus, galvojau, kad šį kartą bus kitaip.
Uždirbdavau tikrai nemažus pinigus, bet nieko neparsivežiau – grįžau visiškai tuščias. Iširo ir mano santuoka, nes man nerūpėjo grįžimas namo – rūpėjo buvimas ten, linksmybės. Teko grįžti pas tėvus“, – kalbėjo Aidas.
Šį laikotarpį Aidas įvardina kaip pirmąjį savo gyvenimo dugną, kuomet suprato, kad kažkas iš tiesų yra negerai ir atėjo laikas imtis veiksmų.
„Mano draugas, taip pat alkoholikas, ilgus metus nevartojantis, pasiūlė Minesotos programą. Tada, prieš 10 metų, pirmą kartą supratau, kad yra tokia liga. Gavau įrankius, kaip reikia gyventi su ta liga, kaip dirbti“, – sakė jis.
Baisios pasėkmės
Po Minesotos programos Aido gyvenimas pasitaisė – vyras finansiškai atsistojo ant kojų, vėl užėmė aukštas pareigas, nevartojo alkoholio, užmezgė naujus santykius, sportavo.
„Atstačiau tai, ką sugrioviau, ir vėl pamiršau programą. Vėl santykiai, pinigai, karjera, automobilis, namas – galvojau, kad man viskas gerai. Ir vėl po truputį pradedu vartoti.
Taip aš atkrentu – iš pradžių vartoju saikingai, tik savaitgaliais, tarsi viską kontroliuoju, nueinu į darbą, geriu tik alų, nedingstu iš namų. Tačiau po kiek laiko aš geriu ir vienas, pasislėpęs, neišeinu į darbą, prasideda visokie baisūs dalykai, vėl santykių iširimas“, – savo ciklą įvardijo Aidas.
Kaip pastebi Aidas, išgėręs bent vieną taurę bet kokio gėrimo, turinčio laipsnių, iš naujo užkuria mechanizmą, kada viskas baigiasi lygiai taip pat – nugrimzdimu į patį dugną.
„Pradedu gerame restorane su šampano taure rankoje, o pabaiga būna kambaryje, vienam, su užtrauktomis užuolaidomis ir pigaus alaus buteliu. Toks yra kelias – jis gali būti nestaigus, trukti mėnesį, bet finalas visada toks pats“, – neslėpė vyras.
Supratęs, kad nebesilaiko programos, vėl į ją grįžo, tuo pačiu ir gyvenimas grįžo į vėžes. Aidas atidarė kavinę, susituokė, susilaukė dukros. Alkoholio sukeliamos pasekmės ir vėl pasimiršo.
„Viduje žinau, kad esu priklausomas, bet sumenkinu pasekmes – atrodo, kad nebuvo taip baisu, kad šį kartą viskas bus kitaip, nes turiu daug žinių. Bet vėl viskas baigiasi labai blogai“, – kalbėjo jis.
„Beprotiškų dalykų pridariau. Bandymai žudytis, dingimas iš namų, žinojimas, kad reikia išlaikyti šeimą, o aš nenueinu į darbą. Buvo atvejų, kai vartojau prie mažo vaiko. Iširo santuoka, vėl teko palikti namus, grįžti pas tėvus“, – pasakojo Aidas.
Sprendimas sveikti
Po trečių skyrybų Aidas visiškai žlugo – praradęs šeimą, kamuojamas skolų, pragėręs pinigus, kuriuos turėjo skirti produktų tiekėjams, vyras pasakojo nebematęs prasmės gyventi.
„Paskambinau čia, įspaustas į visišką kampą. Supratau, kad jeigu nesikreipsiu pagalbos, arba numirsiu, arba atsirasiu prie konteinerio – bet man buvo vienodai, tuo metu galėjau ir prie konteinerio būti“ , – savijautą apibūdino Aidas.
Po paskutinio, 10 dienų trukusio gėrimo Vilniuje Aidas pasakojo nutaręs, kad dar nori gyventi – ir dėl dukros, dėl artimųjų, o ir pats iš savęs dar nori kažką pasiekti. Taip Aidas susisiekė su „Aš esu“ bendruomene.
„Ir vėl grįžtu į blaivų gyvenimą, į kitokį mąstymą, į dvasinį tobulėjimą, savęs analizę. Būnu su bendruomenės nariais, ne vienas, nes pastaruoju metu buvau tik vienas – nei draugų, nieko man nereikėjo.
Liga taip mane suvalgiusi, kad vienas neprisiversčiau rašyti, su kažkuo konsultuotis, būti kompanijoje tokių pačių, kaip aš. Čia pasikalbame tarpusavyje, pajuokaujame – neatsimenu, kada anksčiau nuoširdžiai juokiausi. Stengiuosi būti kiek įmanoma atviras, dalyvauti, išsisakyti.
Aišku, užeina minčių, kad truputį atsibodo būti uždarytam, apribota laisvė, tie patys žmonės. Būna tokių dienų, bet suprantu, kad tai yra normalu – ypač man, priklausomam žmogui“, – neslėpė Aidas.
„Niekas mūsų nenuvertina, kad mes alkoholikai, narkomanai, praknisę savo gyvenimus ir santykius, įskaudinę begalę žmonių. Visi esame vienodi, gerai vieni kitus suprantame.
Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti dėl savęs – būti čia tiek, kiek reikia, sveikti. Nors žinau, kad nuo priklausomybės aš nepasveiksiu – niekada negalėsiu vartoti saikingai. Susitaikyti su tuo. Savo buvimu čia kažkam padėti“, – patirtimi pasidalijo Aidas.
Išlikusi stigmatizacija
Vienuolika metų Vilniuje veikianti priklausomybės ligų reabilitacijos-integracijos bendruomenė „Aš esu“, kaip pasakoja bendruomenės projektų vadovė Virginija, yra Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) administruojamo projekto vykdytojai.
„Turime galimybę savo reabilitantams suteikti visas paslaugas nemokamai. Visą biopsichosocialinį gydymą jie gauna nemokamai, ir už gyvenimą taip pat nemoka. Tai yra labai didelė paspirtis, kadangi žmonės, sergantys priklausomybės liga, būna išsekę ne tik fiziškai, bet ir finansiškai – ir jų artimieji būna išsekę visokeriopai“, – kalbėjo bendruomenės atstovė.
Kaip pažymi Virginija, „Aš esu“ nuo kitų bendruomenių skiriasi tuo, kad didelis dėmesys skiriamas priklausomų asmenų artimiesiems. Bendruomenės narius lankyti gali tik tie artimieji, kurie patys priima pagalbą – patys turi lankytis pas psichologą, suprasti priklausomybės ligą.
„Didelė tikimybė, kad žmogus, gyvenantis su priklausomu asmeniu, tampa kopriklausomas – tai ir dėl jų pačių sveikimo. Be to, tai yra atkryčio prevencija – daugiau nei pusė žmonių, grįžę po Minesotos programos ar reabilitacijos atkrenta todėl, kad jų artimieji visiškai nesupranta, daro spaudimą arba turi nepagrįstų lūkesčių, per daug rūpinasi ir lepina, arba priešingai – ignoruoja“, – kalbėjo Virginija, pažymėdama, kad psichologo konsultacijas artimieji bendruomenėje gauna nemokamai.
Bendruomenės nariai turi daug užsiėmimų: turi individualias psichologo konsultacijas, socialinio darbuotojo paskaitas, grupinius psichokorekcijos užsiėmimus, individualias užduotis. Bendruomenėje nuolat gyvena nuo 20 iki 22 asmenų, vieni yra reabilitacijoje, kiti – integracijoje. Bendruomenėje jie gyvena mažiausiai 7 mėnesius. Daugiausiai kreipiasi nuo lošimų, narkotikų ir alkoholio priklausomi asmenys, dažniausiai – nuo visų trijų.
Virginija pabrėžia, kad be ESF finansuojamo projekto bendruomenė neišgyventų, kadangi rasti rėmėjus – labai sudėtinga.
„Kai pasakai, kam reikia pagalbos, kad tai pagalba priklausomiems asmenims, žmonės reaguoja labai kritiška. Ta stigmatizacija yra labai jaučiama. Dažniausia žmonės mano, kad priklausomas asmuo pats yra kaltas, kad susirgo. Nesupranta, kad priklausomybė yra liga, ir kad nei vienas savo vaikystėje, kai rašė svajones, neplanavo tapti priklausomu. Kad tai nėra žmogaus pasirinkimas“, – akcentavo Virginija.
