M.Dubickienė pirmoji grįžo namo, iš Čado pasprukusi tik su ne visai tvarkingais laikinaisiais kelionės dokumentais.
Tai – jau antras kartas, kai labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ įkūrėjai teko ieškoti būdų iš Afrikos grįžti namo – pernai ji iš ten parskrido prieš pat pasaulio valstybėms aklinai uždarant sienas dėl COVID-19 pandemijos. O didžiausią grėsmę Afrikoje kėlė ne koronavirusas, bet europiečiams atšiaurūs vietiniai.
Per tą kelionę nuo maliarijos mirė Žilvinas Kriaučiūnas, su kuriuo M.Dubickienė pradėjo žygį per Afriką, bet vėliau jų keliai išsiskyrė.
Bet M.Dubickienė į Juodąjį žemyną dar ketina kada nors grįžti. Bent tam, kad pabaigtų savo misiją pravažiuoti profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininko – savo prosenelio brolio – Kazio Pakšto keliais.
Pirmąją interviu dalį skaitykite čia: Užsienyje pasiskiepijęs lietuvis džiaugiasi ne visais vakcinos privalumais – rado netikėtą sistemos spragą
– Tačiau palyginti sklandi jūsų kelionė baigėsi sulaikymu Faja Laržo – didžiausiame šalies šiaurės mieste, kuriame vėl grįžote į civilizaciją.
– Nuolat kartojau, kad dykumoje jaučiuosi saugiai. Man patinka sterilus dykumos karštis, nes nėra uodų, vabalų ir kitų kenkėjų. Mūsų problemos prasidėjo, kai tik pasiekėme pirmą civilizuotą miestą – Faja Laržo.
Kelionės pradžioje pagal mūsų maršrutą buvo nurodyti postai, kur privalome prisistatyti ir registruotis. Vienas tokių postų – Faja Laržo. Tad, laikydamiesi instrukcijų, pirmiausia ir nuvykome į policijos nuovadą. Tada nuvažiavome į turgų apsipirkti, o vienas vietinis pasiūlė apsistoti jo kieme.
Dėl prastų degalų automobilius buvo privaloma tvarkyti, nes iki Ndžamenos dar laukė apie 1000 km per dykumą, tad planavome ten praleisti dieną kitą. Visuomet keldavausi apie 4.30, kad komandai paruoščiau pusryčius, tačiau tąsyk vyrai nusprendė, kad galime pamiegoti ilgiau, kol jie remontuos mašinas.
Tačiau iš lovų buvome išversti auštant – į kiemą įsiveržė neuniformuoti, slepiamųjų spalvų aprangą vilkintys ir net veidus užsidengę ginkluoti kovotojai. Vėliau sužinojome, kad naktimis jie banditauja.
Mums liepė rinktis daiktus ir važiuoti paskui juos. Buvome pristatyti į policijos nuovadą, kur biure plūktomis grindimis ir apipelijusiomis sienomis atidavėme pasus, liepta parodyti visą įrangą, kurią turime.
Dalis komandos tikėjo vietinių geranoriškumu ir atidavė telefonus, aparatūrą, Aleksejus – profesionalias kameras, nes jų slėpti buvo neįmanoma.
Man nuo pat pradžių viskas kvepėjo negerai, tad aš iškart pradėjau viską slėpti. Telefoną su geru fotoaparatu sulaužiau trečiąją kelionės dieną – jis išsijungė įkritęs į sūrų vandenį. Tad pareigūnams atidaviau sugedusį telefoną, o atsarginį užsikišau už liemenėlės – moterų jie neapieškojo, nes tai draudžia islamas.
Satelito siųstuvą įdėjau tarp murzinų drabužių. Spėjome paslėpti ir daugiau įrangos bei filmuotos medžiagos.
Nuo aušros iki popietės laukėme žinių – sulaikymo priežasties ar kokių nors kaltinimų. Tačiau niekas nieko mums taip ir nepasakė. Po kratos atimtą įrangą jie sudėjo į maišus ir išsivežė, o mums liepė sekti paskui. Kai tau grasina automatu, nelabai ką daugiau gali padaryti.
Juolab kad Aleksejus aiškiai pasakė: „Prašau į viską reaguoti geranoriškai ir nekelti konfliktų.“
Paskui pareigūnus nusekėme į kiemą, kurį palaikėme kalėjimu, nors jie jį vadino „Gubernatoriaus kiemu“. Gavome nurodymą stoginėje sustatyti mašinas ir mus ilgam pamiršo. Ten sūnui palydoviniu pranešimų gavikliu išsiunčiau žinutę, kad mes sulaikyti ir ieškotų Rusijos konsulo telefono.
Vėliau vienas komandos narių Sergejus išsaugotu mygtukiniu telefonu irgi išsiuntė draugams panašią žinutę.
Tame kieme, kai suveikė palydovo siųstuvas, pasakiau, kad įrangos daugiau nenaudosiu, kol nežinosiu, kur esame, nes mus itin atidžiai stebi, tad tai yra per daug pavojinga. Tame kieme praleidome gal tris valandas, bet man jos neužtruko, nes buvau pervargusi, tad užmigau.
Draugams buvo sunkiau, nes jie, apsupti kareivių, tris valandas turėjo laukti nežinioje. Prabudau, kai išgirdau kažkurio komandos nario raginimą krautis asmeninius daiktus, nes mus vėl kažkur išveža.
Mus susodino į vieną sunkvežimį, daiktus sumetė į kitą ir ginkluota palyda mus pristatė į karinį oro uostą. Ten jau pasitiko uniformuoti Čado armijos kariškiai – irgi ginkluoti, pikti ir su mumis nebendraujantys. Bet pagaliau įvyko nors kokia oficiali procedūra, kai visą mūsų įrangą išpylė ant smėlio, liepė po daiktą vėl krauti į tuos maišus, o pareigūnas tikrino kompiuteriu atspausdintą sąrašą.
Paskui mums liepė lipti į karinį lėktuvą. Prieš lipant buvo pareikalauta atiduoti automobilių raktus. Tai buvo vienas aršiausių momentų, kai komandos vyrai bandė priešintis. Vis dėlto mūsų lyderiai pasakė: „Atiduokite raktus, nes svarbiausia žmonių gyvybės, ne automobiliai.“
Atskridę supratome, kad esame Ndžamenoje, kurioje mus pasitiko gal 30 kariškių automobilių. Galiausiai buvome nuvežti į viešbutį: apgyvendinti po vieną kambariuose, kurių langai išeina į kiemą, gavome maitinimą triskart per dieną.
Ten ir buvome, nežinodami nei kas vyksta, nei dėl ko ten esame.
– Kaip ištrūkote iš Čado?
– Iš mūsų grupės pirmoji grįžau namo, nes man atstovavę diplomatai pasirinko kitą taktiką nei Rusijos konsulas. Jie ne siekė atstatyti mano garbę ir orumą, o mane gelbėti.
Grupėje buvau vienintelė Europos Sąjungos pilietė, tad Rusijos konsulas negalėjo ginti mano asmeninių teisių. Paskambinau savo draugei, kuri kreipėsi į šeimos draugą – Lietuvos ambasados Prancūzijoje patarėją Marijų Dundą. Šis priėmė sprendimą prašyti Prancūzijos ambasados Čade išduoti man laikinus kelionės dokumentus, kad galėčiau išskristi.
Dokumentai nebuvo tvarkingi, bet Prancūzijos ambasadoje pasidariau PGR testą ir, lydima ES pareigūno Bogdano, išvykau į Ndžamenos oro uostą. Bogdanas padarė neįmanoma ir pravedė mane pro visus postus, net sugebėjo įrodyti, kad vizos nuotrauka mano feisbuke yra viza, nes jos nebuvo ant laikinųjų dokumentų. Kaip ir nebuvo policijos išrašo, kad mano pasas pavogtas, nors jis buvo sulaikytas.
Kai jau pagaliau sėdėjau lėktuve, gavau žinią, kad mūsų grupės pasai grąžinti ir Rusijos konsulas veža į oro uostą maniškį. Bandžiau sustabdyti lėktuvą, kad sulaukčiau paso, bet pakeliui konsulą čadiečiai sustabdė, o mano pasą ir vėl paėmė. Susirinko ir likusios komandos pasus, kuriuos galutinai grąžino dar kitą dieną.
Į Vilnių skridau per Adis Abebą ir Frankfurtą, bet Ndžamenoje gavau tik ranka rašytus įsodinimo bilietus. Tad Adis Abeboje reikėjo gauti tvarkingus. Kai baigiau formalumus, Adis Abebos oro uoste prisėdau atsigerti vandens ir supratau, kad jau neatsikelsiu – nuo įtampos tiesiog pykino. Tad pusvalandį tualete vėmiau, bet galiausiai įsėdau į Frankfurto lėktuvą.
Dalis ekspedicijos „Pasaulis mūsų“ narių po poros dienų irgi pagaliau išskrido namo, o Aleksejus su dar keliais liko Čade, nes automobilių niekas kol kas negrąžino. Rusai turi pasus, bet neturi sprendimo dėl „Toyota“, kurios kainuoja apie ketvirtį milijono eurų.
– Ar jau žinote, kokia buvo jūsų sulaikymo priežastis?
– Yra trys versijos. „Vagnerio grupei“ priklausantys samdomi Rusijos kovotojai buvo ir sukilėlių Čade pusėje. Tad mūsų keliautojų grupė galėjo būti susieta su šiais rusų kovotojais, tarnaujančiais karščiausiuose pasaulio taškuose.
Antroji – šiuo metu labiausiai tikėtina versija ta, kad mūsų vizos ir kiti kelionės dokumentai buvo suderinti su velionio prezidento skirtais pareigūnais. Keičiantis valstybės vadovams, keitėsi ir dalis pareigūnų, o naujieji kažkuriuo metu pastebėjo, kad pasienio zonoje yra 10 neaiškių turistų. Tad buvome sulaikyto dėl nežinojimo, kaip su mumis pasielgti.
Trečioji versija ta, kad kuris nors vietinis pateikė pretenziją dėl mūsų.
Aiškaus atsakymo neturime. Gavome tik Čado vyriausybės notą, kuria atsiprašoma už mums suteiktus nepatogumus. Tačiau automobiliai vis dar negrąžinti.
– Ar dar ketinate keliauti į Afriką, kuri jums jau antrą kartą tokia nesvetinga? Pernai, kai ketinote pervažiuoti šį žemyną, nuo maliarijos mirė vienas jūsų bendrakeleivių, paskui irgi turėjote ieškoti būdų grįžti namo.
– Žilvinas mirė nuo tos pat ligos kaip ir jo žmona – tai itin skaudi netektis. Nors tuomet, kai taip nutiko, mes jau trys savaitės buvome išsiskyrę: nesutapo dviejų ekipažų interesai, tad Žilvinas su Kęstučiu ir aš su Vyčiu nutarėme keliauti atskirai. Nesusipykome, bet turėjome skirtingų tikslų.
Žinoma, kad visus paveikė Žilvino mirtis – juk jis daug metų gyveno Afrikoje ir žinojo, kaip apsisaugoti nuo pavojų. Ir iš artimųjų jaučiau spaudimą, mat keliauti toliau atrodė per pavojinga.
Kai sužinojome, kas nutiko Žilvinui, su Vyčiu sustojome ir svarstėme, kaip elgtis toliau. Vytis norėjo grįžti. Bet tuomet aš pasakiau: „O gal mums kaip tik sekasi, nes atsiskyrėme ir nesusirgome?“ Vytis priėmė jam itin sunkų sprendimą važiuoti toliau.
Kai Kamerūne, Jaundėje, stabtelėjome apsitvarkyti automobilio, apie pandemiją dar buvo mažai kalbama. Tačiau Kamerūne buvo suaktyvėjęs pilietinis karas, tad Nigerija užvėrė sienas dėl pabėgėlių, o kitoje pusėje siautėjo teroristai.
Tad per centrinį Kamerūną pasiekėme Gabono sieną. Einant muitininkų link, vietiniai pradėjo mėtyti į mane pomidorus, šiukšles ir rėkti, kad tai mes jiems atvežėme koronavirusą.
Vyriausiajam sūnui Aivarui, kuris dalyvauja visose mano kelionėse, tik internetu, išsiuntėme pranešimą, prašydami padėti išvažiuoti iš Kamerūno. Planavome per džiungles įvažiuoti į Kongą, bet sūnus pranešė, kad keliai ten nepravažiuojami ir nėra degalų talpyklų, tad patarė grįžti į Jaundę ir ieškoti sprendimo.
Viešbutyje Jaundėje jau nebuvo baltaodžių, o vietiniai mus badė pirštais. Padedami lietuvės Kamerūne galiausiai radome kelią namo – už grynuosius pinigus oro uoste nusipirkome bilietą į paskutinį lėktuvą iš Kamerūno.
Tačiau aš ir toliau nesiliauju svajoti apie keliones. Neabejoju, dar grįšiu ir į Afriką, kad pabaigčiau misiją apkeliauti K.Pakšto – tolimo savo giminaičio – keliais. Gal nuvyksiu į miestelį Nigerijoje, apie kurį K.Pakštas rašė: „Krantai kaip Nevėžio ir auga rugiai.“
Su ekspedicijos „Pasaulis mūsų“ nariais mano keliai kuriam laikui turėtų išsiskirti, nes tolimesnis jų maršrutas per Afriką – vietovėmis, kuriose jau buvau. Lotynų Amerikoje irgi nemažai keliavau.
Tačiau labai noriu aplankyti juos Sibire, įveikti Altajaus kalnus, apvažiuoti Baikalo ežerą. Kaip sako sibiriečiai, paburkhaninti – susipažinti su Baikalo apylinkių dievu Burkhanu.
– Ar finansiškai daug jums atsiėjo kelionė į Čadą?
– Ne daugiau nei nuskristi pailsėti į Meksikos kurortą. Brangiausiai atsiėjo skrydžiai – apie 1500 eurų. Čade kainavo degalai, kurie pigesni nei Lietuvoje, maistas, kuris pigus, ir vanduo. Viešbučio kambarys parai – 60 eurų, kuriuos dalijomės per pusę su Tasia ir ten nakvojome tik naktį.
Daug kainuoja ekipuotė – palapinė, miegmaišis, specialus kilimėlis, drabužiai, navigacija ir pan. Tenka nemažai pakloti, jei keliauji pirmą kartą, bet jei tokios kelionės yra nuolatinės, viską turi iš anksčiau.
Man labai padėjo dizainerė Modesta Šukė, kuriai itin patiko mano kelionės idėja ir ji pasisiūlė sukomplektuoti mano kelionės drabužius: tinkamos medžiagos ir modelių. Tad turėjau vienu rūpesčiu mažiau ir daugiau laiko galėjau skirti tiesioginiam pasirengimui.
O tokių įspūdžių ir emocijų, kurių gavau keliaudama Čade, nenusipirksi už jokius pinigus.
Visą interviu skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
