Viename Ndžamenos viešbučių birželio 21-ąją M.Dubickienė atšventė 46-ąjį gimtadienį, o jau po dviejų dienų sėdėjo lėktuve į laisvę. Lietuvės gimtadienio šventė buvo linksma – su tortu, dovanomis, lietuvišku „Ilgiausių metų“, nors toje draugijoje Marija buvo vienintelė lietuvė.
Bet vis dėlto geriausia dovana M.Dubickienei tapo kelionė namo – nei ji, nei dalyviai rusų ekspedicijos „Pasaulis mūsų“, su kuria po Čadą keliavo lietuvė, iki šiol neturi atsakymų, kodėl po dviejų savaičių šalies dykumomis ir kalnais buvo šiurkščiai sulaikyti, atimant dokumentus, automobilius, ryšio priemones ir filmavimo įrangą.
Keliaudami po Čadą jie patyrė daugybę nuotykių: bendravo su baltaodžių nemačiusiomis vietos gentimis, girdėjo šūvių, važiavo pro dykumoje paliktus rūdyjančius tankus ir turėjo saugotis pavojingų skorpionų. Tačiau įspūdinga gamta ir civilizacijos nepažinę vietiniai buvo penas akims ir mintims.
– Kada ir kaip kilo mintis aplankyti Čadą, kuriame – vos kelios Europos Sąjungos diplomatinės atstovybės, tad galimybės gauti konsulinę pagalbą yra ribotos, o šalyje įsigalėjęs terorizmas, grobimai, daug užminuotų teritorijų? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Dubickienės.
– 2020 metų pradžioje su bičiuliu Vyčiu Požėla leidomės į kelionę per Afriką, tačiau įveikus tik dalį maršruto mus sustabdė paskelbta pasaulinė COVID-19 pandemija – valstybės ėmė uždarinėti sienas.
Sustojome Kamerūne, prieš tai įveikę ne itin įdomų Afrikos ruožą per Gambiją, Bisau Gvinėją, Gvinėją, Sierą Leonę, Dramblio Kaulo Krantą, Ganą, Togą, Beniną, Nigeriją. Gražesnės, žalumos ir gyvūnų pilnos šalys, tokios kaip Angola, Namibija, Ruanda ar Zimbabvė yra toliau.
O mes sustojome Afrikos pažastyje Kamerūne, kaip paaiškėjo, tame pačiame kieme, kuriame garsus Rusijos keliautojas ir tinklaraštininkas Aleksejus Kamerzanovas buvo palikęs tris automobilius, kuriais važiuoja aplink pasaulį su ekspedicija „Pasaulis mūsų“.
Ši ekspedicija prasidėjo 2014 m. Per metus rusai važiuoja du etapus, jau yra įveikę 160 tūkst. kilometrų.
Kai dėl pernai kovą prasidėjusios pandemijos buvome priversti sustoti, pirmiausia parašiau Aleksejui, prašydama pagalbos ieškant kelių ištrūkti iš Kamerūno. Keliautojai vieni kitiems – tarsi broliai, tad nepažįstamas rusas kaip įmanydamas stengėsi mums padėti rasti išeitį.
Taip užsimezgė ryšys, kuris nenutrūko ir mums su Vyčiu stebuklingai ištrūkus į Lietuvą. Susipažinęs su manimi A.Kamerzanovas perskaitė LDK istoriją, tad daug diskutuodavome apie skirtingas jos interpretacijas ir LDK žlugimo priežastis, bet drauge vis patraukdavome vienas kitą per dantį: „Na, tai kada vėl į kelią?“
Keliautojus stabdė koronavirusas, tad ir Aleksejaus komanda atsargiai žiūrėjo į keliones, ir aš neturėjau galimybių keliauti, kol šiemet vasarį A.Kamerzanovas galiausiai parašė: „Man atrodo, kad radau landą į Čadą, apie kurį svajoju nuo 2019 metų.“
Tai – itin uždara turistams šalis. Nuo 2011 m. joje registruota vos keli šimtai europiečių ir, kaip išsiaiškinau jau keliaudama, greičiausiai jie lankėsi tik Ndžamenoje, nes net Tarptautinių organizacijų oficialiems darbuotojams neleidžiama išvykti iš sostinės.
Enedžio plynaukštėje, Tibesčio kalnyne ir kitose įspūdingose Čado vietose turistų greičiausiai nėra buvę.
Po anos kelionės į Afriką supratau, kad norint keliauti neturistiniais maršrutais būtina stipri komanda, mat tąsyk dviese su Vyčiu buvo itin sudėtinga. Mane domino šalys, į kurias nenusipirksi kelialapio, o Čadas atitiko mano įsivaizdavimą, ką norėčiau pamatyti, bet viena jo niekaip neįveikčiau.
Ekspedicijos „Pasaulis mūsų“ komanda – itin stipri. Joje – sibiriečiai, puikiai pasirengę taktiškai ir techniškai, turintys gerus išgyvenimo įgūdžius. Tad paklausiau Aleksejaus, kaip žiūrėtų į tai, kad prisidėčiau prie jų kelionės į Čadą?
– Ar iš karto gavote patvirtinimą, kad galite keliauti drauge?
– Priešingai – turėjau kelias dienas palaukti, kol gavau atsakymą, kad tinku. Ne paslaptis, kad Rusijoje seksizmas gerokai didesnis nei, tarkime, ES šalyse. Bet šiuo atveju nekilo klausimų dėl lyties. A.Kamerzanovui ir jo komandai buvo svarbu mano gebėjimai ir sveikata.
Jei važiuodama į pirmąjį Dakaro ralį, kuriame buvau dukart, turėjau gauti visų komandos vyrų lietuvių patvirtinimą, kad jie priims moterį, tai rusams klausimo dėl mano lyties nekilo.
Kai Aleksejus patvirtino, kad galiu prie jų prisidėti, man visiškai nurovė stogą. Supratau: nesvarbu kaip, bet išvyksiu. A.Kamerzanovas liepė darytis namų darbus – gauti Čado vizą, ieškoti šalyje ryšių.
Po mėnesio jam parašiau, kad nuėjau kryžiaus kelius, bet niekaip negaliu gauti vizos – man atsakė Čado ambasados Paryžiuje, Berlyne, Maskvoje. Bet per tą mėnesį kruvino darbo buvau nuveikusi itin daug, tad Aleksejus suprato, kad netuščiažodžiauju ir mane supažindino su Čade 13 metų gyvenančiu ir ten šeimą sukūrusiu italų Adolfo, kuris vėliau mus lydėjo Čado bekelėse.
Adolfo rado būdą, kaip galėčiau gauti vizą: gauti kelių šalies ministerijų patvirtinimą, kad galiu atvykti, ir viza man bus išduota pačioje Ndžamenoje.
Rizikavau, nes išskridau be šio dokumento – autorizuotą laišką gavau tik Frankfurte, kai laukiau jungiamojo skrydžio.
– Tačiau turėjote bėdų ne tik dėl vizos – visos ekspedicijos planus nuolat jaukė neramumai Čade, kitos kliūtys.
– Pirmąsyk bilietus atšaukėme, kai dėl Rusijos ir Turkijos vadovų nesutarimų neįvyko skrydis iš Maskvos į Stambulą, kur būtume susitikę su būsimųjų bendrakeleivių rusų grupe. Tam, kad patekčiau į Čadą, turėjau įvykdyti būtiną sąlygą – į Ndžameną atskristi drauge su Rusijos keliautojais.
Planavome išvykti anksčiau, bet padaugėjus susirgimų koronavirusu, nusprendėme pirmiausia pasiskiepyti.
Vėliau delsėme, kuo baigsis neramumai Čade. Balandžio pabaigoje mirė tris dešimtmečius prie šalies vairo stovėjęs ir neseniai dar vienai kadencijai perrinktas prezidentas Idrissas Deby Itno – jis buvo sunkiai sužeistas per kovas su sukilėliais.
Atšaukėme jau turėtus bilietus į Čadą, mat Aleksejus pasiūlė palaukti, kas taps I.Deby Itno įpėdiniu. Kai šalies vairą perėmė buvusio prezidento sūnus Mahamatas, sukilėliai aprimo, o šalies sienos vėl atidarytos, galiausiai ryžomės skristi.
Dalis mūsų grupės skrido į Kamerūną, kuriame buvo palikti automobiliai. Mano bendrakeleiviai iš ten stovinčio mūsų su Vyčiu automobilio paėmė lietuviškus konservus, mano asmeninį puodelį ir – didžiausiai mano nuostabai – daugiau kaip pusę pasaulio jau apkeliavusią lietuvišką Trispalvę. Ją iškėliau Tibesčio kalnyne.
– Ar be trukdžių patekote į Čadą?
– Su keliais ekspedicijos „Pasaulis mūsų“ dalyviais susitikau per jungiamąjį skrydį Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Laiškas, kurį gavau dar Frankfurte, padėjo man patekti į Čadą, bet susitvarkyti visus dokumentus dar reikėjo laiko. Kadangi atskridau penktadienį, o savaitgaliais įstaigos nedirba, dokumentus atgavau tik beveik po savaitės.
Mano paso net nelaukėme – išvykome į Abešė. Tai buvo paskutinis miestelis prieš leidžiantis į bekeles. Dokumentus man grąžino vietinis pasiuntinys. Čade daugiau buvau be paso nei su juo.
– Kaip klostėsi jūsų kelionė per šią Centrinės Afrikos valstybę?
– Laukiau ir tikėjausi, kad ji bus sudėtinga. Tačiau labiausiai baiminiausi to, ar man pavyks pritapti svetimtaučių komandoje, kuri jau ne vienerius metus drauge keliauja aplink pasaulį. Dešimties žmonių grupėje buvome tik trys naujokai – aš ir du rusai verslininkai.
Žaviuosi Aleksejaus gebėjimu suburti skirtingų įgūdžių turinčius žmones. Komandoje – itin stipri disciplina. Laisvai kalbu rusiškai, bet sudėtingose situacijose buvo kalbos niuansų, kuriuos turėjau suprasti. Pritapti man buvo iššūkis, bet su juo susitvarkiau.
Keliavau su profesionalais, kurie ne tik buvo puikiai parengę kelionės planą, maršrutą, bet ir, pavyzdžiui, kas vakarą šaukdavo susirinkimus pasikalbėti apie Čado istoriją ir politinę santvarką.
Visi privalomai laikėmės taisyklių. Tarkime, nori nenori gerdavome vandenį, nes karštyje iki 50 laipsnių ir daugiau grėsė dehidratacija. Visada valgėme pusryčius, pietus ir vakarienę. Kai grįžau, manęs klausinėjo, gal numečiau svorio, bet aš negalėjau jo mesti, nes privalėjau turėti pakankamai jėgų, kad išgyvenčiau.
Ten niekas nesiskundė miego stygiumi ar tuo, kad skauda akis, mat jos – pilnos smėlio. Mes net susirgti neturėjome teisės, nes keliavome vietomis, kur nesulauktume jokios pagalbos. Jei kas būtų gavęs šilumos smūgį, nebūtume galėję jo atvėsinti, nes visi mūsų daiktai buvo karšti.
Jei dirbi, vakare vyrai padės tau pastatyti palapinę. Bet jei jie pusšimtį kartų stūmė automobilį, tai vakare mes jiems statome palapines ir gaminame valgyti.
Man patinka tokie vyrų ir moterų santykiai. Niekas aplink mus nešokinėjo ir komplimentų nežarstė, bet, jei, pavyzdžiui, su bendrakeleive Tasia pusantros valandos dėl milžiniško vėjo neįstengiame pasistatyti palapinės, vyrai be žodžių atskuba į pagalbą: kelios pakuotės vandens į palapinės kampus, staigiai susmaigstyti kuoliukai ir mes jau turime stogą virš galvos.
Per šią kelionę man labiausiai įstrigo trys dalykai: nereali komanda, išskirtinės vietos, kuriose iki tol nebuvo baltųjų kojos, ir moterys.
Komandoje buvome trys moterys. Marina – Aleksejaus žmona, Tasia ir aš. Net sudėtingiausiomis sąlygomis mes sugebėjome likti moteriškos: gaminome valgyti, vakarais kikenome, praustis eidavome atskirai nuo vyrų, o per komandos fotosesiją Marina ir Tasia išsitraukdavo lūpdažį, kad gražiau atrodytų.
– Kaip jus priėmė patyrusių ekstremalų komanda, su kurios nariais iki tol nė karto nebuvote susitikusi?
– Nerimavau, kad jų nenuvilčiau, kad turėčiau pakankamai jėgų. Bet, kai pagaliau grįžome namo ir rusai sukūrė pirmuosius filmus apie kelionę, viename jų Dmitrijus Baturo – vienas ekspedicijos aplink pasaulį nuolatinių dalyvių ir didelės Rusijos įmonės direktorių tarybos narys – apie mane pasakė taip: „Tai – moteris, ant kurios statomos visos didžiosios pasaulio avantiūros.“
Per kelionę buvau mūsų ekipažo šturmanė, nes moku naudotis navigacijos sistemomis. Kitos mano užduotys – ekipažo resursų valdymas ir komandos maitinimas: vytintos elnienos, kurioje yra pakankamai baltymų, vandens, kavos padalijimas. Pusryčiams visada valgėme košę, pietums – troškinį iš mėsos konservų ir konservuotų daržovių, vakarienei – sriubos.
Nesvarbu, koks karštis lauke, privalomai stodavome pietauti ir vakarieniauti, nes būtina turėti jėgų.
Man toje komandoje irgi tiko viskas: ir mums neįprastas sibiriečių šiurkštumas, ir moterų bei vyrų santykiai, ir disciplina. Tai nebuvo paprasta turistinė kelionė, kur, jei bėda, gali prisikviesti pagalbos. Turėjome tik palydovinį ryšį, kuris irgi ne visur veikė.
Buvo labai įdomu stebėti, kaip komandos lyderiai valdo sudėtingas situacijas. Komandoje buvau viena iš trijų, kurie toleruoja karštį. Tad neprašyta stovėdavau ant saulės, kad kiti galėtų palįsti po skėčiu. Kai vienu metu ėmėme stigti vandens, stengiausi gerti mažiau, kad kitiems daugiau liktų.
– Įveikėte apie 5000 km Čado bekelėmis. Kas sunkiausia buvo šioje kelionėje?
– 80 proc. kelionės buvome be civilizacijos. Važiuodamas gali sutikti klajoklių beduinų ar pamatyti kokios genties gyvenvietę, bet tik tiek.
Dienomis oras įkaisdavo iki pusšimčio laipsnių ir daugiau, naktį atvėsdavo vos iki 38-40 laipsnių. Bet privalai pailsėti.
Sudėtingiausia naktis buvo vienoje gražiausių vietų – Didįjį kanjoną Amerikoje primenančiuose Enedžio plynaukštės kalnuose. Tą vakarą nepasiekėme numatyto kelionės taško ir visi, pavargę nuo smėlio audrų, sutarėme miegoti tarp akmenų. Iš trijų pusių mus supo kalnai, o gruntas – lyg vandens nušlifuotų gintarų.
Neįvertinome, kad dieną akmenys įkaista, tad naktį atiduoda šilumą. Nors miegojau ant šilumą sulaikančio kilimėlio, jaučiausi taip, lyg gulėčiau ant pirties lentynos. Minutė kita ir jau guli savo prakaito baloje.
Kiek leido vandens atsargos, pylėme vandenį ant patalynės, nes kol jis džiūsta – drėgmės ten nulis – šiek tiek gaiviau. Bet tąnakt visi kėlėsi pusę trijų: nusprendėme nebesikankinti ir važiuoti toliau.
Visą maistą kelionei įsigijome dar Ndžamenoje. Turėjome vandens ir degalų atsargų – dėl to perkrautais automobiliais smėlynais buvo itin sunku važiuoti.
Turėjome bėdų dėl vandens, nes beveik visas vanduo ten – sūrus. Net oazėse nėra vandens, tad pirmąkart gyvenime 13 dienų neploviau galvos.
Vandenį itin taupėme, mat dykumoje jo itin sunku gauti. Nenusipirksi net už pinigus. Yra vietovių su vandens rezervuarais, bet šie priklauso beduinams ir ne visi norėdavo vandens parduoti.
Tekdavo pasitelkti diplomatinius gebėjimus, kad tik nusipirktume vandens, nes be jo negalėjome toliau važiuoti. Privalėjome ne tik patys gerti daug vandens, jo reikėjo ir maistui gaminti, ir net aparatūrai vėsinti – ekspedicijos „Pasaulis mūsų“ dalyviai turėjo užduotį sukurti filmą apie kelionę Čade, tad vežėsi dvi profesionalias kameras, daug kitokios įrangos.
Net mobiliuosius telefonus sukdavome į drėgnus rankšluosčius, kad neperkaistų.
Iš Ndžamenos išsivežėme gerų vietinių degalų, bet vėliau vis tiek teko iš cisternų pildyti atsargas. Tai jau buvo Libijos degalai, ne Čado. Jie – itin prastos kokybės, tad tekdavo į baką pilti ir nemažai alyvos, kad automobiliai važiuotų. Bet dėl prastų degalų vis tiek prasidėjo variklių gedimai.
Kiekviename iš trijų ekipažų buvo po gerą mechaniką, tad remontuodavomės patys: supjaustėme šešias padangas, keitėme įvairias dalis, o smėlio pilnus degalus pildavome per drabužius.
– Kas jums padarė didžiausią įspūdį?
– Mano silpnybė – moterys ir vaikai. Čadietės – išskirtinai gražios: aukštos, lieknos, didelių akių, pasipuošusios siuviniais ir papuošalais. Vaikai man irgi visada įdomūs.
Itin didelį įspūdį padarė vieta, kai kilome į kalną ir nuo jo stebėjome upės deltoje įsikūrusią gentį. Prie genties net nesiartinome, kad negąsdintume tų žmonių. Toje deltoje verda pirmykštis, civilizacijos nepaliestas gyvenimas.
Kai mes ten užkopėme, atsisėdome, nuo vaizdo man tekėjo ašaros. Visi taip nuščiuvę spoksojome pustrečios valandos, kol kažkuris susizgribo, kad reikia filmuoti.
Vietiniai nemėgsta ir baiminasi svetimtaučių. Fotografuoti ar filmuoti jie neleidžia. Pora mūsų ekspedicijos narių buvo uždaryti policijoje todėl, kad bandė turguje nufotografuoti batus.
Kartą bandžiau paduoti dovanėlių mergaitėms, o jos nuo manęs bėgo.
Tolstant nuo civilizacijos, vietiniai ne tokie baugštūs – jie mus stebėjo. Bet, pasitaikė, kad su Tasia ir Marina buvome apmėtytos akmenimis, mat viena mūsų mūvėjo šortus, kita buvo marškinėliais trumpomis rankovėmis: musulmoniškoje šalyje moterys privalo būti užsidengusios kūną. Beje, agresyviai elgėsi ne vyrai, o moterys.
Tačiau turėjome ir kitą istoriją. Tibesčio kalnyną, kur nėra buvę turistų, įveikėme keliu, kuriame prieš kelerius metus žuvo trys vietiniai. Tas kelias laikomas nepraeinamu, o mes jį įveikėme automobiliais.
Kai tuo keliu pasiekėme gyvenvietę, vietiniai negalėjo atsitokėti: „Ar jūs atvažiavote tuo keliu? Tai – neįmanoma!“ Tąsyk pirmąkart vietiniai mus pavaišino džiovintomis datulėmis. Buvo iki širdies gelmių graudu. Stovėjome ir verkėme – buvome išvargę, nemiegoję, o atvykę sužinojome, kad pravažiavome keliu, kuriuo net vietiniai nevažiuoja.
Dar vėliau su vietiniais jau buvo galima susitarti – per šypseną, diplomatiją ir už pinigus gauti leidimą fotografuoti ir filmuoti kaimus: ne žmones, bet bent gyvulius, aplinką. Ten, kur daugiau civilizacijos, negali fotografuoti net kupranugario.
Visą interviu skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
