ES Rytų partnerystė, Rytų politika yra suprantama kaip tam tikra stabilumo ir liberalios demokratijos projekcija Rytuose ir kartu su tuo atsirandanti artimesnė šių šalių integracija su pačia ES. Iš tikrųjų egzistuoja skirtingi požiūriai tarp ES šalių narių – vieniems tai tiesiog išorinė teritorija, kuria reikia rūpintis, o kitiems – galimybė Rytų šalims įsijungti į ES.
Nežiūrint į tai, kad ES turi savo Užsienio reikalų ministrą, neturėdama vieningos valstybės, vientisos tautos – vieno demoso, ES neturi vieno bendro aiškiai suprasto politinio intereso ir todėl jos užsienio politika dažnai yra ne tokia, kokią mes įsivaizduojame ar siektume turėti.
Galima tarti, kad ta užsienio politika dažniausiai tėra bendros vizijos užuomazga – konsensusas tarp skirtingų interesų, kur dominuoja Vokietija arba Prancūzija. Arba Vengrija, kuri blokuoja Kinijai nepalankią užsienio politiką; arba Bulgarija, kuri gali vetuoti Šiaurės Makedonijos tolimesnę perspektyvą narystei, nes mano, kad Šiaurės Makedonija turi pripažinti, kad jos kalba tėra bulgarų kalbos dialektas. Tokie momentai vis diskredituoja mūsų bendrą europinę politiką.
Tai yra ne kritika, bet realybė, kurią ateityje mes turėtume bandyti pakeisti.
Iš kitos pusės, ES yra atraktyvus, sėkmingas integracinis procesas, todėl jis kaip magnetas traukia šalis, kurios dar nėra jo narės. ES turi esminį transformacinį šalių reformų potencialą, dėl kurio savanoriškai prisiverčiama gyventi pagal sąjungos standartus. ES siekia stabilumo ir demokratijos šalia savo sienų ir jei valstybė yra demokratinė, kaip taisyklė, ji siekia tapti ES nare.
Taigi ES galia šiuo atveju yra ta, kad vien savo liberalios demokratijos patrauklumu ji keičia geopolitinę situaciją aplink save Rytuose. Tačiau, to ne visada pakanka.
ES Rytų politikos pasaulėvaizdyje šiuo metu daug substancialaus dėmesio gauna vadinamasis asociacijos trio – Sakartvelas, Ukraina ir Moldova, kurios pasirašė asociacijos sutartis, kaip potencialios sąjungos narės ateityje. Baltarusija šiuo momentu yra pasitraukusi iš partnerystės formatų, o dvi Kaukazo valstybės – Armėnija ir Azerbaidžanas – turi visiškai kitokią geopolitinę prieigą nei minėtos asociacijos narės.
ES investuoja daug lėšų ir ekspertizės į partnerystės šalių reformas. Žvilgtelėjus į Sakartvelą, Moldovą, Ukrainą, būtų sunku pasakyti, kad progresas yra akivaizdus. Tose šalyse politinės transformacijos net su ES parama juda sunkiai, net jei tauta ar tam tikri elitai deklaruoja prielankumą integracijai.
Tuo tarpu, Kremlius nemano, kad demokratinės šalys gali rinktis savo kelią. Rusijos geopolitinis impulsas sukūrė ir prižiūri Eurazijos Muitų Sąjungą, kurios nariai yra atribojami nuo bet kokių integracijos su ES galimybių. Kremlius į buvusios posovietinės erdvės bendradarbiavimą ir integraciją su ES žiūri iš SSRS suirimo scenarijaus pusės ir viską verčia geopolitine konkurencija. Kitaip sakant, „kas ne su mumis, tas – prieš mus“. Tam naudojamos visokiausios geopolitinės priemonės: karinės intervencijos, konfliktų įšaldymas, kišimasis į demokratinius procesus ir t.t.
ES, tokia prasme, nėra geopolitinė jėga ir negali atsakyti simetriškai. Zonoje tarp Rusijos ir ES, galima pasakyti, vyksta kova tarp blogio ir gėrio. Kaip įprasta, gėris, negalėdamas atsakyti blogio metodais, dažnai būna presinguojamas. Esminė problema čia yra ta, kad ES, projektuodama ir kviesdama rinktis tam tikras vertybes, negali apsaugoti tų šalių nepriklausomybės, teritorinio vientisumo, neretai net negali padėti ginti sau artimų vertybių tose šalyse.
Dvi valstybės – Ukraina ir Baltarusija – Kremliaus šovinizmui yra ypač svarbios. Kadangi jos istoriškai ir ideologiškai yra regimos kaip broliškos slavų tautos. Iš kitos pusės, šios šalys yra išlikusios kaip atskiros nuo Maskvos, savyje turėdamos istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės DNR. Tai šimtmečiais stabdo šių šalių asimiliaciją į „didžiąją rusų tautą“.
Tad mums ES Rytų politika yra civilizacinė ir žūtbūtinė kova, kuri tebesitęsia daugiau kaip 600 metų nuo Gedimino laikų, stabdant autoritarinio Kremliaus plėtrą, kuri atima iš aplinkinių tautų laisvę. Šiandien tai yra europinio modelio demokratijos ir diktatorių valdomų visuomenių kova.
Ne visos ES šalys taip pat, kaip Lietuva, mato šio politinio junginio Rytų politiką bei santykius su Rusija. Įvairūs padriki politiniai troškimai veda ne prie iniciatyvų ruošiant Rusijos sulaikymo strategiją, bet bandymų megzti dialogą, kai pasirodo paranku Rusiją išstatyti prieš Afganistaną, Iraną ar Kiniją. Aišku, sulaikymo ir bendradarbiavimo politikos nebūtinai prieštarauja viena kitai, jei jos būtų planuojamos racionaliai ir teisingai.
O ką mums reiškia šios skirtingos pozicijos ir interesai? ES bando būti globaliu žaidėju, kuris kartais bando veikti ir atskirai nuo JAV, todėl kartais daugiau dėmesio gauna kitos teritorijos, kitos politinės dilemos, bet tai nereiškia, kad Ukrainos ir Baltarusijos problemos turi likti nesuprastos arba stokoja geopolitinės reikšmės.
Sąžininga įvardinti, kad pralaimint Ukrainai ir Baltarusijai, šiose dėmesio žaidynėse pralaimime ir mes, nes dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių esame išbarstę savo ekspertizę ir gebėjimą veikti. Mūsų užsienio politika jau kurį laiką buvo virtusi tiesiog komentavimu ir aiškinimu vidaus rinkai. Visuomenė ir žiniasklaida dažniau reikalauja nuomonės, komentaro, bet ne veiksmo ar rezultato.
O gal jau ir nebesitikime, kad rezultatas yra galimas.
Lietuva negali efektyviai veikti viena. Tokia jau mūsų lemtis, kad privalome ieškoti sąjungininkų, kurie sutiktų keisti ES politiką kartu. Atrodo, kad tai yra elementarūs pradmenys, bet tai įgyvendinti yra sunku, nes ne visada to norima. Simbolinė diplomatija (ne politika, o diplomatija!), dvišaliai vizitai, ceremonijos, gražūs žodžiai politine prasme ne sykį būna tiesiog tuštybė.
Sakartvelo nepriklausomybės proga Lietuvos ir Lenkijos prezidentai buvo pakviesti į Tbilisį. Kaip žinia, atmosfera ten yra karšta – šalis yra susiskaldžiusi, beprarandanti orientaciją į ES. Vietoj to, kad abi šalys išeitų su vieninga iniciatyva, politiniu judesiu padėti demokratijai, mūsų prezidentas nukėlė savo vizitą į vėlesnį laiką ir nevyko kartu su Lenkijos vadovu.
Galima paklausti, ar girdėjome ką nors, ką Lietuva taip pasiekė. Niekas tuo net nepasidomėjo. Įvyko vizitas ir taip buvo užsidėta varnelė, kad santykiai yra palaikomi. Nors jokio realaus rezultato tai nedavė. O galėjo.
Kitas pavyzdys yra iš ateities. Lenkija, kuri yra vienas svarbiausių galimų mūsų užsienio politikos bendražygių Rytų politikoje, kaip regioninė lyderė stumia neeilinės svarbos vadinamąją Trijų jūrų iniciatyvą. Dėl šios iniciatyvos netrukus Bulgarijoje rinksis bent 10 šalių prezidentai ir premjerai. Ir vienintelis prezidentas, kuris nevyksta, yra Lietuvos prezidentas, kuris su susirinkusiais bendraus nuotoliniu būdu. Tai yra tipinga prasta šių dienų politika, kai įsivaizduojama, kad prakalba, kurios adresatus ir kalbėtoją skiria keli tūkstančiai kilometrų, prilygsta vizitui į tą šalį ir bendravimui su šalių vadovais ir premjerais.
Ne viskas yra vien negatyvu, tai reikia paminėti ir vieną iš gerųjų pavyzdžių, kai Lietuva veikia ES išorėje ne viena, bet koalicijoje. Tai yra Prezidento, kartu su Latvijos, Estijos ir Lenkijos vadovais, paruoštas blokas ankstyvai ir ne iki galo apskaičiuotai dialogo su Rusija galimybei, kai buvo išstota prieš du didžiausius ES žaidėjus – Vokietijos kanclerę ir Prancūzijos prezidentą – ir laimėta. Tad galima pagirti prezidentą, kuris sugebėjo suvienyti keturių valstybių lyderius.
Taip pat galima paminėti Lietuvos užsienio reikalų ministro bendrą vizitą į Kaukazo regioną su atitinkamais Austrijos ir Rumunijos ministrais. Manau, kad taip Lietuva pirmą sykį su ES mandatu daro ES politiką – trys ministrai bando moderuoti Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą, kalbėtis su Sakartvelo opozicija, kad ši neišlystų iš Europos asociacijos kelio. Itin svarbu nesustoti ir tokius tarptautinius judesius tęsti.
Galiausiai, dar galima prisiminti, kad po lėktuvo nutupdymo Minske, praėjus vos kelioms valandoms Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis subūrė vos ne daugumos ES Užsienio reikalų komitetų ir JAV senato pirmininko pozicijas – pareiškimą, kuris reikalavo esmingų sankcijų Baltarusijai. Lietuva, turėdama tam tikrą nusiteikimą ir politikų svorį, šiandien gali veikti ne viena, bet veikti kartu ir daryti ženklią įtaką.
Pereinant prie vidaus politikai priskiriamos užsienio politikos analitikos, pastebėkime, kad ir šiandien yra esminių skirtumų vertinant ES ir Lietuvos Rytų politiką. Vienas gana populiarus požiūris sako, kad Lietuva iš esmės turi remti Lukašenką, nes jis yra geriausia variantas ir Baltarusijos nepriklausomybės garantas.
Arba kaip buvęs diplomatas, o dabar – VDU profesorius Šarūnas Liekis formuluoja: „bet koks bendradarbiavimas su Baltarusija rėmėsi prielaida, kad Baltarusija turi išlaikyti savarankiškumą ir atlikti saugumo buferio vaidmenį tarp Rusijos ir Baltijos regiono valstybių, Lenkijos ir Ukrainos. Baltijos regiono valstybėms rekomenduojama laikytis strateginio požiūrio į regiono saugumą ir padėti Baltarusijai išlaikyti buferio vaidmenį“.
Jei remtumėmės tuo, Lietuvos užsienio politika turėtų būti grynąja real-politik blogąja prasme, sąmoningai referuojant į baltarusių tautą ne kaip į subjektą, kuris gali spręsti savo likimą, bet kaip į manipuliacijų objektą, buferį ar tvorą. Maždaug tokiu manipuliatyviu mąstymu šiandien remiasi ir A. Lukašenka, siųsdamas pabėgėlius į Lietuvą.
Kęstutis Girnius yra taikliai suformulavęs esminį klausimą Lietuvos užsienio politikoje ir iš esmės į jį atsako: „gal laikas Lietuvos užsienio politikos vairininkams savęs paklausti, kiek jų pagrindinės nuostatos grindžiamos nepagrįstais lūkesčiais. Nors ES atmetė Vokietijos ir Prancūzijos raginimą siekti tiesioginio kontakto su Rusija ir Rusijos prezidentu, šio klausimo iškėlimas rodo, kad abi didžiausios ES valstybės kitaip įsivaizduoja santykius su Rusija ir Ukrainos narystę NATO“.
Tenka sutikti, kad abi didžiosios valstybės gali kitaip įsivaizduoti santykius su Rusija ar Ukraina, tačiau tai nereiškia, kad mes esame neteisūs ir kad mūsų lūkesčiai ilgalaikėje perspektyvoje yra nepagrįsti. Aš manyčiau, kad labai pagrįsti, o vidutinėje perspektyvoje ypač svarbi Ukrainos narystė ES ir NATO. Taip pat, Sakartvelo ir Moldovos įtraukimas bei nepriklausoma ir demokratinė Baltarusija.
Tas procesas Baltarusijoje gal nebus greitas, kai šiandien matome jį tolstant nuo ukrainietiško scenarijaus. Bet Baltarusijos demokratiškumas gali esmingai pakeisti Lietuvos geopolitiką, dėl ko verta ir būtina pakovoti.
