Lietuva tapo valstybe, Jungtinėje Karalystėje netekusia didžiausios savo gyventojų dalies. Iki kovo 31-osios JK tarnybos gavo 245 240 Lietuvos piliečių prašymų gauti nuolatinio gyventojo statusą. Dauguma pareiškimų patenkinti.
Taigi maždaug dešimtadalis Lietuvos gyventojų nutarė nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, kai kurie lietuviai teoriškai galėjo pateikti ir po du prašymus, todėl tas dešimtadalis dar gali sumažėti iki vienos vienuoliktosios arba dvyliktosios dalies.
Beveik milijonas lenkų (gauta 975 180 pareiškimų), tapsiančių nuolatiniais JK gyventojais, sudaro keturiasdešimtąją Lenkijos gyventojų dalį.
Iki šiol jokios statistikos, kiek Lietuvos piliečių gyvena Jungtinėje Karalystėje, nebuvo, tuos skaičius buvo bandoma spėti.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto mokslo darbuotojas 42 metų sociologas Liutauras Labanauskas pripažino, kad spėta daugmaž tiksliai, – panašaus Jungtinėje Karalystėje gyvenančių Lietuvos piliečių skaičiaus ir buvo tikimasi.
– Kas šiuo metu žinoma apie Lietuvos piliečius, kurie apsisprendė gyventi Jungtinėje Karalystėje? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Labanausko.
– Kol kas galima tik spėlioti.
Akivaizdu, kad tai darbingo amžiaus asmenys, pragyvenę toje šalyje penkerius metus. (Tie, kurie gyveno trumpiau, statusą gaus tik tada, kai sueis penkeri metai. – Red.)
Greičiausiai tai žmonės, kurie turi stabilų gyvenimą – darbą, šeimą, gerai integravęsi į JK gyvenimą ir kitaip savo būties neįsivaizduojantys.
– Ar tarp apsisprendusiųjų gyventi Jungtinėje Karalystėje galima įžvelgti kokių nors grupių, pavyzdžiui, pagal tautybę?
– Duomenys apie išvykusiųjų tautybę nėra renkami. Emigrantų tautybės klausimas yra opus.
Bet jei Visaginas, kur gyvena daug rusų, nedarbo paliestas labiau nei kiti Lietuvos miestai, tikėtina, kad didesnė šio miesto gyventojų dalis migruos. Man teko atlikti tyrimus su romų bendruomene apie neapykantą.
Romai, kuriems pavyko susirasti darbą užsienyje, ypač Jungtinėje Karalystėje, pabrėžė, kad jie ten jaučiasi saugesni, nekyla problemų dėl jų tamsesnio odos atspalvio ar ilgesnio moters sijono. Ten į romą pirmiausia žiūrima kaip į žmogų ir jo potencialą, o ne dėliojama į lentynėlę pagal išvaizdą.
Taigi priežastys, susijusios su diskriminacija, taip pat gali turėti reikšmės emigracijai.
– Ar pagrįstos kalbos, kad beveik visi homoseksualūs asmenys išvyko iš Lietuvos, o Partnerystės įstatymu, jei toks bus priimtas, mažai kas pasinaudos?
– Šiais metais man teko daryti interviu su išvykusiomis LGBT poromis ir tikrai ne kartą buvo paminėta, kad išvykę jie susituokė, sudarė partnerystę, kad Lietuvoje jautėsi blogai, negalėjo susitaikyti su nuolatiniu neigiamu požiūriu.
Aš tikrai negalėčiau teigti, kad Lietuvoje nebeliko homoseksualių asmenų. Bet kad išvažiavo daug – faktas. Tik pagrindinis motyvas išvažiuoti yra ne homoseksuali orientacija, o poreikis save realizuoti.
– Ar kas nors yra žinoma apie politines išvykusiųjų pažiūras?
– Bendros teoretikų įžvalgos – migrantai dažniausiai yra liberalesnių pažiūrų, labiau palaiko demokratiją.
Per pastaruosius Seimo rinkimus Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė laimėjo Pasaulio lietuvių apygardoje. Tai irgi parodo, už kokią politiką yra išvykusieji.
– O kokie motyvai tų, kurie nutarė grįžti į Lietuvą?
– Manau, daugelis jų turėjo gyvenimo strategiją išvykti laikinai: užsidirbti, susitaupyti, įsigyti būstą.
Aišku, gal yra ir psichologinių priežasčių: pasiilgsta kalbos, draugų, aplinkos, nori jaustis piliečiu savo šalyje.
Beje, nuolatinio rezidento statuso Jungtinėje Karalystėje negavo teisti asmenys. Bet tikrai patarčiau nežiūrėti į kiekvieną sugrįžėlį kaip į vagį ar plėšiką.
– Tai, kad gatvėse prie vairo arba šviesoforo dabar madinga būti mandagiam, irgi emigracijos pasekmė?
– Manyčiau, tai galėtų būti susiję. Patirtis, įgyta emigracijoje, keičia tam tikrus kultūrinius reiškinius. Bet tai keičia ir Lietuvos pažanga, susidūrimo su kitomis kultūromis patirtis. Mes negalime apčiuopti, kaip susiformuoja tendencijos.
Gal daug ką galėtų paaiškinti mėgdžiojimo teorija: jei mums kas nors labai patinka, mes mėgdžiojame.
– Ar grįžę emigrantai galėjo paveikti ir darbo etiką? Iš Londono grįžęs emigrantas mano laiptinėje plyteles suklojo taip lygiai, kaip niekam ir į galvą nebūtų šovę jo prašyti taip padaryti.
– Man teko kalbinti žmones, kurie baigę universitetus užsienyje atvykdavo į Lietuvą dvejiems metams dirbti valstybinėse institucijose. Taip buvo bandoma juos infiltruoti mūsų šalyje. Savo darbo etika jie visada keisdavo nusistovėjusias normas tose institucijoje.
Jie reikšdavo savo nuomonę, rodydavo iniciatyvą, iškeldavo problemą ir ją siūlydavo išspręsti.
– Ar Lietuvą pakeitė emigrantų pinigai?
– Neabejotinai. Tai tikrai nebuvo nereikšmingos lėšos, jos buvo investuojamos į nekilnojamąjį turtą, verslą, giminaičių rėmimą, vaikų mokslus ir sveikatos sektorių, vyresnių žmonių globą.
– Ar galėjo Lietuvos valdžia padaryti ką nors, kad emigrantų grįžtų daugiau?
– Nemanau, kad buvo galima labiau pakviesti tuos asmenis grįžti į Lietuvą, – kvietimų buvo pakankamai. Tik vargu ar žmogus kreipia daug dėmesio į šūkius. Jei valstybė kviečia grįžti, pirmiausia kiekvienas individualiai žiūri savo ir šeimos gerovės.
Įsipareigojimas savo valstybei svarbus, bet tikrai ne pagrindinis, dėl ko žmogus gyvena. Mes juk negalvojame apie savo ryšį su valstybe kiekvieną dieną, nors jis ir yra, – gyvename ir sprendžiame kasdienes problemas.
– Tokia didelė gyventojų dalis Lietuvą palieka ne pirmą kartą. Daugelis prisimena ekonominę krizę tarpukariu, pokarį. O kuo išsiskiria dabartinis iškeliavimas?
– Srautą žmonių, kurie išvyko po 1990-ųjų, apibūdiname kaip ekonominę, darbo migraciją. Taigi pirmiausia prarandame ekonominį potencialą.
Taip pat netenkame galimybės gyventojų skaičiui augti, nes tie asmenys, kurie apsisprendė likti Jungtinėje Karalystėje, savo vaikus gimdys ir augins ten. Pasekmes jaus ir tėvai, kurių vaikai liko kitoje šalyje, jie sens vieniši.
Kad ir kaip būtų, emigracija vyksta nuolat, tai normalus globalaus pasaulio reiškinys. Žmonės ieško naujų galimybių, patirties, savirealizacijos.
Milijonai prašymų
Jungtinė Karalystė gavo 5,61 mln. prašymų suteikti nuolatinio gyventojo statusą (2021 m. gegužės 31 d. duomenimis).
Daugiausia pareiškimų gauta iš šių šalių piliečių: Lenkijos – 975 180, Rumunijos – 918 270, Italijos – 500 550, Portugalijos – 376 440, Ispanijos – 320 850.
Kovo 31 dieną buvo gauta 245 240 Lietuvos piliečių prašymų suteikti nuolatinio gyventojo statusą. 234 620 buvo išnagrinėta. 175 030 asmenų suteiktas nuolatinio gyventojo statusas, 53 030 toks bus suteiktas, kai sueis penkeri metai nuo jų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje pradžios.
