„Kad niekas Lietuvoje nepasitiko manęs išskėstomis rankomis, tikrai nenustebau. Buvau įsitikinęs, kad niekam čia nebesu reikalingas“, – ištarė 76 metų A.Paulaitis.
„Lietuvos rytas“ su juo kalbėjosi sostinės Vilkpėdės rajone esančiuose namuose „Vilko pėda“, kuriuose gyvena socialiai remtini asmenys.
A.Paulaitis čia turi atskirą kambarį, gali pats pasigaminti valgyti, tačiau jo galimybes riboja labai susilpnėjęs regėjimas. Vyras beveik visiškai nemato, todėl net negali vienas nueiti į parduotuvę.
„Mano maršrutai yra tik nuo namų iki gatvės ir nuo vieno šviesoforo iki kito. Tik tiek galiu vienas nueiti, nes šitą kelią jau žinau“, – sakė A.Paulaitis.
– O koks buvo jūsų kelias į Lietuvą ir kodėl atsidūrėte namuose, skirtuose socialiai remtiniems žmonėms? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Paulaičio.
– Į tėvynę mane automobiliu parvežė Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas su žmona Giedre.
Jie mane nuo balandžio mėnesio globojo Rusijoje, o kai dokumentai buvo sutvarkyti, parvežė į Lietuvą. Už pagalbą taip pat esu labai dėkingas žurnalistams Vidui Mačiuliui ir Viliui Kavaliauskui. Pasirodo, jie seni ambasadoriaus E.Bajarūno pažįstami.
Jeigu ne Vidas ir Vilius, nežinau, kada ir kaip būčiau grįžęs, nes ambasados darbuotojai, kaip man pasirodė, yra labai suvaržyti įvairių instrukcijų.
– Jus atvežė tiesiai čia? Kodėl ne pas brolį pianistą Kęstutį Paulaitį ar sūnų?
– Taip, tiesiai į šiuos namus, nes daugiau neturėjo kur manęs vežti.
Turiu sūnų, bet jis Karoliniškėse gyvena su savo motina, mano pirmąja žmona Albina, su kuria buvome klasės draugai.
Sūnus į netikėtą mano atsiradimą reagavo džiugiai – jis mane lanko, padeda, nuveža, kur reikia, štai ir šiandien buvome turguje, batus nusipirkau.
Bet ištisai prižiūrėti manęs jis negali, nes dirba. O ir jo paties gyvenimas nelabai kaip susiklostė – žmona mirė sulaukusi 45 metų. Sustojo širdis.
O brolis? Visada stengiuosi nekalbėti apie kitus blogai, bet kai išveda iš kantrybės...
Kai buvau Maskvoje, reikėjo nustatyti, kad aš esu aš, – atpažinti. Išsiuntė į Lietuvą mano nuotraukas, visi ieškojo, kas mane pažįsta.
Kai žurnalistai sukėlė triukšmą, atsirado daugybė žmonių, kurie mane pažįsta, prisimena. Tai kolega Virgilijus Mundrys, režisierius ir fotografas Alfredas Pliadis, buvęs garsus imtynininkas ir kariškis Česlovas Jezerskas, diktorius Juozas Baranauskas.
Tie žmonės prisiminė, atpažino, o kai paskambino broliui, jis tik numykė: „Ai, tai gerai.“
Pirmas pokalbis su juo mane tiesiog pribloškė. Brolis man pradėjo pasakoti, kaip jam pačiam sunku, bet jis man padės, jei atsisakysiu visų teisių į palikimą.
Kaip jūs sureaguotumėte į tokį pareiškimą? Kai papasakojau apie tai draugams, jiems net akys ant kaktos iššoko.
– Bet visi manė, kad jūs miręs. Normalu, kad tėvų turtą paveldėjo esą vienintelis gyvas likęs sūnus.
– Įstatymus aš žinau. Motina savo dalį paliko testamentu, bet yra dar tėvo dalis. Ji priklauso abiem vaikams.
Kai buvau Maskvoje, net minties nebuvo ginčytis dėl turto. Tačiau nežinau, kaip dabar bus, kai jis ėmė taip nežmoniškai elgtis.
Sužinojau, kad net kai motinai visai blogai pasidarė, Kęstas mano sūnaus prie jos prileisti nenorėjo. Matyt, manė, kad jis gali ko nors paprašyti, bet mano sūnus jam pasakė, jog jam nieko nereikia.
Įsivaizduojate? Ir dar jis drįsta ką nors kalbėti. Patiks jam tai ar ne, bet aš galiu pasakyti: „Kęstai, tu visada buvai mano šešėlyje ir jame liksi.“
– Teigiate, kad jūsų brolis nenori su jumis bendrauti dėl turto. Koks tas turtas, jei dėl jo susipyksta artimiausi žmonės?
– Pusė namo Kaune, Žaliakalnyje. Labai geroje vietoje, Minties Rato gatvėje, netoli Zoologijos sodo.
Name buvo du maži kambariai, po to Kęstas palėpėje įsirengė antrą aukštą. Šaunuolis, kaip aš sakau.
Niekada gyvenime nepavydėjau kitiems žmonėms, nebuvo net minties ko nors iš Kęsto paprašyti, bet kai išveda iš kantrybės, suprantu, kad aš irgi nesu geležinis.
Grįžęs į Lietuvą kokias dešimt dienų negalėjau prisiskambinti broliui. Tik per gimtadienį jis pagaliau atsiliepė.
Pasveikinau su gimtadieniu, o jis net nepaklausė, kaip man sekasi, gal ko reikia, gal valgyti neturiu ko. Juk turi būti kažkoks žmogiškumas, mandagumas. O jis nieko. Kai ištariau, kad jau esu Lietuvoje, pasakė „gerai“, ir viskas.
Nuo to laiko jo nei mačiau, nei girdėjau. Jis turbūt mano, kad aš su ištiesta ranka pas jį ateisiu. Aš jau geriau mirsiu, bet to nedarysiu.
– Kaip gyvenate dabar? Ar turite pinigų, ar jau gavote visus dokumentus?
– Pensijos negavau ir net nežinau, kokia ji bus. Kol kas esu gavęs tik vienkartinę pašalpą – 160 eurų.
Sutvarkyti dokumentus padėjo ambasada, tačiau pensininko pažymėjimo dar neturiu, nors „Sodros“ numerį jau esu gavęs, esu oficialiai registruotas.
Kol nebuvau gavęs pašalpos, produktų gaudavau iš „Maisto banko“. Dabar pats nusiperku arba sūnus atveža, kai paprašau.
Labiausiai neramu dėl akių. Ambasadoriaus E.Bajarūno žmona Giedrė mane buvo nuvežusi pas labai gerą gydytoją.
Ji mane ištyrė ir pasakė, kad reikia daryti operaciją, nes liko tik 7 proc. regėjimo. Net perskaityti su lupa, kuri didina 10 kartų, negaliu. Nebesugebu nieko parašyti, tik pasirašyti galiu, ir tai, kaip sakau, iš atminties.
Dabar laukiu, kada vėl pateksiu pas akių gydytoją. Tada ir bus aišku, darys man tą operaciją ar ne. Sako, žmonės jos laukia po 3–6 mėnesius, bet man lyg ir žada anksčiau, jei atsirastų laisvas tarpelis. Tos operacijos lazeriu trunka labai trumpai – apie 15 minučių.
Akys – svarbiausias dalykas žmogui. Dabar nedrįstu net laiptais lipti, ypač žemyn, bijau nukristi.
Kai akys nenustato atstumo, vaikštai įsitempęs, greitai pavargsti, nes niekada neatsipalaiduoji.
– Sugrįžkime į praeitį. Buvote žinomas, turėjote gerą darbą, šeimą. Kodėl vis dėlto išvažiavote į Rusiją?
– 1993 metais į Lietuvos televiziją atėjo dirbti nauji vadovai ir mus su kitu komentatoriumi Vladu Janiūnu iš Sporto redakcijos, kalbant atvirai, išmetė kaip katinus.
Kad ir kaip būtų keista, panašaus darbo mes taip ir neradome. V.Janiūnas, buvęs nusipelnęs Lietuvos treneris, sporto komentatorius, nuėjo dirbti fizinio lavinimo mokytoju, o aš išvažiavau.
Ne aš vienas tuo metu išvykau. Tada moterys vyko į užsienį prižiūrėti vaikų, senelių, o vyrai dirbti statybose ir žemės ūkyje.
Išlėkiau ir aš. Ne iš gero gyvenimo.
– Išvažiavote į Rusiją. Kur ten gyvenote, ką dirbote?
– Beveik visus tuos metus buvau Maskvoje, šiek tiek Vladimire.
Bandėme padaryti, kaip Rusijoje sakoma, biznį. Tuo metu ten buvo visiškas chaosas – verslu užsiėmė arba buvę kariškiai, arba buvę komjaunuoliai. Sukosi labai dideli pinigai.
Iš pradžių prekiavome maisto produktais. Nuo senų laikų buvau pažįstamas su „Rokiškio sūrio“ vadovais, tad buvome lyg ir jų produkcijos pardavėjai Rusijoje.
Atrodė, kad viskas buvo lyg ir gerai, bet, kaip sakoma, „žulikas“ yra „žulikas“, verslas sudegė.
Po to banke susipažinau su vienu arabu iš Jordanijos. Jis buvo karališkosios šeimos investuotojas.
Tuo metu jam buvo gal 32 metai, jis buvo vedęs rusę, bet rusiškai kalbėjo labai blogai, o aš gerai mokėjau ir rusų, ir anglų kalbas, todėl šiek tiek jam vertėjaudavau.
Šis vyras buvo protingas, labai daug ko mane išmokė.
Jis man sakydavo: „Tu vyresnis, bet aš tau patarsiu – Rusijoje negalima nieko daryti didelėmis sumomis, nes čia visi stengiasi apgauti. Reikia investuoti po 2–3, daugiausia 4 milijonus dolerių.“
Su juo dirbau 3–4 metus. Mokėjo nelabai daug, bet man užteko. Jam patiko, kad manęs nebuvo galima apgauti, be to, nebuvau godus.
Dirbamas susipažinau su vienu rusu iš Altajaus krašto, kurio žmona – lietuvė tremtinė. Dirbau su juo, kol netikėtai susipažinau su moterimi, kurios vyras buvo Domodedovo oro uosto apsaugos viršininkas.
Pažintis buvo tokia – moteris užsižiūrėjo į telefoną, o jos dukra iš rankų išmetė kamuoliuką ir jis nuriedėjo į gatvę. Aš jį pačiupau, bet mane kliudė automobilis.
Po šio įvykio su ta šeima labai susidraugavome, kartu su vyru vykdavome žvejoti, išlenkdavome taurelę.
Šiek tiek dirbau jiems, vėliau viena moteris, kaip ji pati sakė, kilusi iš Vilniaus, įtaisė mane dirbti bendrovėje, užsiimančioje nekilnojamuoju turtu, – namų pirkimu, pardavimu.
Pastaruosius dešimt metų dirbau kurjeriu, vežiodavau klientams koncertų ir kitokių renginių bilietus. Tai buvo bene stabiliausias laikotarpis Rusijoje, doleris kainavo 30–40 rublių, o už vieną nuvežimą Maskvos mieste buvo mokama 200 rublių – tai maždaug šeši doleriai.
Užsakymų per dieną būdavo 10–15, o kur dar arbatpinigiai. Turtuolių rajonuose gaudavau ir po 1000, ir po 1500 rublių arbatpinigių. Pinigų man tada tikrai užteko.
– Nebandėte Rusijoje įsidarbinti sporto komentatoriumi?
– Tai neįmanoma. Pažįstu labai daug Rusijos sporto komentatorių, bet netgi ir jie negalėjo padėti. Ten tarp savų didelė konkurencija.
– Nebandėte tapti sporto žurnalistu laikraštyje?
– Esu kalbantis, o ne rašantis žurnalistas.
Negaliu net lygintis, pavyzdžiui, su V.Mundriu, kuris gebėjo dirbti ir televizijoje, ir laikraščių redakcijose.
– Jūsų paso galiojimas buvo pasibaigęs. Kaip nuomojotės butą, ar jums per visą šį laiką neprireikė medikų paslaugų?
– Butą išnuomodavo pažįstami savo vardu, o pas medikus gyvenime nesu buvęs.
Kadangi negėriau, netriukšmavau, su kaimynais nekonfliktavau, naktimis nevaikščiojau, manęs Rusijoje nė karto netgi policininkas nebuvo sustabdęs, todėl be paso galėjau gyventi laisvai, man tai nė kiek netrukdė.
– Ar nuo to laiko, kai 1995 metais išvykote iš Lietuvos, iki šiol nė karto nebuvote grįžęs?
– Kai išvykau, iš pradžių trečiajai žmonai keliskart siunčiau vaistus, batus, tais pačiais metais kartą buvau grįžęs.
Maniau, gal dar pavyks surasti kokį darbą, bet visiškai neišmanau technikos, todėl negaliu dirbti nei vairuotoju, nei šaltkalviu, o kiemsargiu nenorėjau, todėl apsisukau ir grįžau atgal.
– Ir tada nutraukėte visus ryšius su artimaisiais?
– Ne iš karto. Tuo metu sulaukdavau daug pažįstamų iš Lietuvos. Ko tik jie man nepasakojo apie Lietuvą ir apie mane – kad aš KGB agentas, nes kitaip negalėčiau dirbti Rusijoje ir kaip komentatorius nebūčiau apkeliavęs tiek šalių.
Jie kalbėjo, kad mano žmona su manimi išsiskyrė, kad gyvena su kitu vyru ir pan.
Pamaniau, jei jai manęs nereikia, į akis nelįsiu.
Tik neseniai tvarkydamas dokumentus sužinojau, kad žmona su manimi nebuvo išsiskyrusi, net skyrybų dokumentų į teismą nebuvo nunešusi. Ji mirė 2019 metais.
Pikčiausia, kad tie žmonės buvo geri mano pažįstami, jie ne kartą lankėsi mūsų namuose.
Kodėl jie taip kalbėjo, nežinau, bet gal dar išsiaiškinsiu.
Kol kas negaliu nieko kaltinti, bet tikrai žinau, kad sūnus gandų neskleidė. Jis niekur nesikišdavo – jis toks pats nekalbus kaip ir jo motina.
Teisybę sakant, grįžęs net nesitikėjau tokios šiltos sūnaus ir tokios šaltos brolio reakcijos.
– Kada sužinojote, kad esate paskelbtas dingusiu be žinios ir mirusiu?
– Gal kokiais 2006 metais. Neįsivaizduoju, kas prie to nagus prikišo.
– Ir sužinojęs nieko nedarėte?
– Skambinau ir motinai, ir žmonai, tačiau tuo metu jau visi turėjo mobiliuosius telefonus, o aš žinojau tik stacionarių telefonų numerius, kuriuos prisimenu iki šiol, todėl neprisiskambinau.
Buvau net laišką parašęs, bet arba jo negavo, arba kažkas padėjo, kad jis nepasiektų adresato.
– Jums buvo teigiama, kad jūsų žmona su jumis išskyrė, kad gyvena su kitu vyru. Ar nebandėte ir jūs Rusijoje kurti naujos šeimos?
– Ne. Per daug gera žmona buvo. Be to, kas matė ją, žino, kad buvo į ką pažiūrėti.
Visos trys mano žmonos gėdos nedarė, kaip aš sakau.
– Rusijos pilietybės gauti nebandėte?
– Kad neturiu paso, pastebėjau apie 2007 metus.
Susitikau su buvusiu Sovietų Sąjungos lengvosios atletikos rinktinės treneriu. Prisiminėme praeitį, o jis man ir sako: „Tau reikia dokumentų.“
Tada apsižiūrėjau – nėra paso. Nežinau, ar pats kur nors įkišau, ar man jį ištraukė, pavogė. Bet tuo metu to į galvą per daug neėmiau, nes išvykti neplanavau.
Apie Rusijos pasą taip pat negalvojau. Niekada jo nenorėjau.
Buvo visokių pažįstamų, draugų, kurie sakė, kad padarysime, nupirksime mes tau kokius nori dokumentus – Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, tačiau man jų nereikėjo.
Kai pasas prapuolė, žinojau, kad esu pasidaręs jo kopiją, bet neprisiminiau, kur buvau padėjęs. Tik prieš porą metų ją visai atsitiktinai atradau – varčiau bloknotą ir iškrito į keturias dalis sulankstytas lapelis.
Jau tuo metu aš blogai mačiau, žiūriu, kažkokia nuotrauka, po to šiaip ne taip įžiūrėjau, kad tai mano paso kopija.
– Tada ir nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Taip. Nusprendžiau, kad kažką reikia daryti.
2020 metų pradžioje pasirodė koronavirusas, ir Rusijoje viskas sugriuvo. Kainos pakilo dvigubai, doleris pasidarė ne po 30–40, o po 70–80 rublių, butai pabrango dvigubai.
Supratau, kad reikia grįžti bent numirti į Lietuvą, ir gruodį susisiekiau su ambasada.
– Ką planuojate veikti toliau?
– Labai mėgstu posakį: „Viską reikia daryti iš eilės.“
Gausiu pensiją, bet tikrai nesiruošiu sėdėti – pabandysiu ieškoti kokio nors darbo.
Esu šiek tiek raštingas ir sveikatos dar, atrodo, yra, tad jei bus atlikta akių operacija, manau, tikrai ką nors rasiu.
Šiuo metu norisi daug ko, bet dar nelabai žinau, kokios mano galimybės, ką sugebu ir galiu.
Net nežinau, kas sporto pasaulyje dedasi, – klausau gal dešimties radijo kanalų, bet nieko negaliu išgirsti apie sportą, lyg jo nebūtų.
Kaunietis karjerą padarė Vilniuje
A.Paulaitis gimė 1945 metų sausio 21 dieną.
Kaune baigęs vidurinę mokyklą jis įstojo į Kūno kultūros institutą, o vėliau persikėlė gyventi į sostinę ir įsidarbino tuometiniame Lietuvos radijo ir televizijos komitete.
Vyrą pažinoję žmonės prisimena, kad net visuotinio deficito laikais A.Paulaitis išsiskyrė savo apranga, – nuolat vilkėdavo elegantiškus kostiumus.
Pradėjęs dirbti komentatoriumi A.Paulaitis tapo žinomas visoje šalyje.
Jis komentuodavo futbolo, tinklinio, žirgų sporto varžybas, o 1991 metais Lietuvos televizijoje įkūrus Sporto redakciją tapo savo gero draugo A.Pliadžio pavaduotoju.
Televiziją A.Paulaitis paliko 1993 metais, o dar po dvejų metų dingo be žinios.
„Mane pasiekė žinios, kad išėjęs iš televizijos jis užsiėmė verslu. Tuo metu buvo laukinio kapitalizmo laikai, verslo pasaulio žmonės susidurdavo su žiauriais mafijos išpuoliais. Manėme, kad Antanas galėjo būti nužudytas. Mes draugavome šeimomis, lankydavomės vienas kito namuose. Antanas buvo šiltas, paslaugus, atsakingas žmogus, puikiai atliko savo darbą. Labai komunikabilus, talentingas darbuotojas, tikras savo srities profesionalas – tekstus paruošdavo greitai, gerai valdė stilių. Apie jį išliko tik geri prisiminimai“, – atsiradus A.Paulaičiui prisiminimais dalijosi A.Pliadis.
A.Paulaičiui be žinios dingus Rusijoje 2001 metais jis buvo pripažintas mirusiu.
