„Šiandien paskutinė pavasario sesijos diena. Todėl apie pirmą pusmetį Seime.
Kai atėjau į politiką, planavau, kad mano darbotvarkė bus ES klausimai ir geopolitika – temos, apie kurias rašiau jau kelis metus. Šiomis temomis pas mus yra informacijos ir idėjų badas. Norėjosi jas aktualizuoti ir parodyti jų svarbumą mūsų kasdieniam gyvenimui.
Tačiau tai, ką pamačiau, mane išgąsdino.
Mūsų politikoje pagrindinis klausimas nebėra kairės/dešinės vertybiniai pasirinkimai. Nebesvarbu, kur seimo narys sėdi plenarinėje salėje.
Mes esame pirminėje, todėl ne taip ryškiai matomoje, revoliucijos prieš besiformuojančią laisvą visuomenę stadijoje.
Šis procesas vyksta tiek dėl vidinio mūsų šalies zeitgeisto, visuomenėje atsirandant vis didesniam poreikiui gentinės ir populistinės politikos. Ją skatina neteisybės jausmas lubrikuojamas interneto.
Tiek tai ir pasaulinė tendencija, kur liberali demokratija vis labiau spaudžiama dėl besibaigiančios Bretton Woodso sistemos, kuria rėmėsi laisvas pasaulis po II pasaulinio karo.
Taip, mes priversti perimti europinę darbotvarkę greičiau nei tai darė senosios šalys narės. Tačiau priešprieša, kurią matau savo šalies tapimui europietiška, modernia valstybe tampa grėsme.
Tai nėra vienos ar kitos politinės jėgos klausimas. Lūžis eina per visą visuomenę, tuo pačiu ir politinius darinius. Rinka tam prisirpus, dabar jai trūksta solidesnių lyderių. Ir kai yra rinka – laiko klausimas, kai atsiras kas ją paima.
Aš nenoriu, kad mano šalis taptų dar viena Vengrija, kur vadukas spręstų, kaip man gyventi. Nenoriu uzurpuotų šalies institucijų, dirbančių vadui, o ne visuomenei. Nelaisvos spaudos, kuri man pasakotų koks fainas yra viena partija ir jos vadukas. Nenoriu, kad koks seksualiai frustruotas politikas nurodinėtų man, kas yra šeima, kaip mylėti tėvynę ar kad menas tvirkina...
Tai nėra vien politinio pasirinkimo klausimas. Tokia padėtis labai ir labai prieštarauja mūsų nacionaliniams interesams, kitu atveju sakyčiau tegu žmonės pabando gyventi neliberalioje demokratijoje ir vakcinuojasi nuo tokio scenarijaus.
Tačiau tokia santvarka iš principo yra antivakarietiška. Kitokia ji būti negali savo esme. Mes taptume ir taip siaurėjančio pasaulinio demokratinio lauko dar viena auka. O mūsų šalies saugumas ir ekonominis augimas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu gali būti užtikrintas tik vakarietiškoje demokratinėje erdvėje. Tarp nedemokratijų niekam mes neįdomūs ir nereikalingi – būtume greitai suvirškinti kitų diktatūrų. 1940 m. mus turėjo kažko išmokinti.
Demokratija mūsų viduje ir aplink yra mūsų saugumo garantas. Nesuvokiama, kaip galima siekti jos naikinimo ir tuo pačiu rėkti, koks esi patriotas. Darysiu viską, kad man esant politikoje, Lietuva liktų europietiška liberalia demokratija“, – rašė M.Maldeikis.
