Matyt, teisėsauga pateko ir į savo perdėto politinio budrumo, ir teisinio aklumo, ir dar visiško meninio kurtumo žabangas, nes akivaizdžiai neskiria meno performansų kūrėjų nuo gatvės chuliganų.
Ši istorija baigėsi prastai ne menininkui, o teisėsaugai.
Jau gerokai primirštas D.Liškevičiaus kūrinys sulaukė didžiulio dėmesio, o prokuratūrai teko suktis iš padėties ir ieškoti būdų, kaip atitaisyti klaidą, kartu bent kiek išsaugant orų veidą, – ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl suėjusios senaties. Tarsi prokurorai šio fakto negalėjo išvysti iškart.
Aišku, niekuomet pasaulyje nesiliaus ginčai, ką galima laikyti menu, o kas tėra menininkais pasiskelbusių asmenų vaipymasis norint atkreipti į save dėmesį.
Bet nė nereikia vertinti D.Liškevičiaus performanso meninio lygio norint suprasti, jog tai neturi nieko bendra su įstatymu draudžiamu Lietuvos vėliavos išniekinimu.
D.Liškevičius aiškina, kad šiuo kūriniu atmetė homofobiją, perspėjo apie žmogaus teisių ribas peržengiantį ir nacionalizmu tampantį patriotizmą, svarstė, ar ateities Lietuva bus normali demokratinė valstybė, pripažįstanti tautinę, rasinę, lytinės orientacijos įvairovę.
Žinoma, galima ir neįžvelgti, kaip kai kurie kritikai, kad menininkas, šokoladu išteptą veidą nusivalydamas į trispalvę, primena Kristaus kančios istoriją, kai jis, kankinamas Poncijaus Piloto, nusišluosto kraują Turino drobule. Tačiau čia galima kalbėti tik apie meninį skonį, o ne Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnius.
Paradoksas, kad 2000 metais, kai buvo sukurtas šis performansas, niekam Lietuvoje nekilo įtarimų, jog tai gali būti nusikalstamas veiksmas. D.Liškevičiaus kūrinys buvo parodytas net garsiojoje Venecijos bienalėje, tada pasigirdo balsų, kad menininkas pasityčiojo iš trispalvės, bet kelti jam bylos nereikalavo ir šie kritikai.
Performansas „Kliaksas/Restartas“ buvo pristatytas Nacionalinėje dailės galerijoje, daug kartų rodytas užsienio šalyse – Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, jį galima ir dabar pamatyti MO muziejuje.
Meno pasaulio žmonėms ir į galvą neatėjo, kad už tai galima sulaukti net dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, kaip numato BK straipsnis, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kas atsitiko, kad po 21 metų, kai net sunkiems nusikaltimams būna suėjusi senatis, Lietuvos teisėsauga tarsi praregėjusi pradėjo ikiteisminį tyrimą?
Atrodytų, neįvyko nieko naujo, tik kai kurie Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos veikėjai gal MO muziejuje pamatė šį performansą ir vasario mėnesį apskundė teisėsaugai, o neseniai jo ištraukas Vingio parke parodė Šeimos gynimo maršo rengėjai.
Ar pataikaujant šioms radikalioms politinėms jėgoms reikėjo imtis ikiteisminio tyrimo? Aišku, kad policija ir prokuratūra smarkiai prašovė su šia byla, galima sakyti, kad net šovė sau į koją, nes neišvengiamai už tokį sprendimą turėjo smarkiai gauti į kailį.
Taip ir atsitiko. Gera dešimtis Lietuvos kultūros institucijų ir organizacijų paskelbė viešą laišką valstybės vadovams piktindamiesi, kad šiuo ikiteisminiu tyrimu pasikėsinta į Konstitucijoje įtvirtintą raiškos laisvės principą ir gniaužiama meninė kūryba.
Tuoj pat reagavo ir kultūros ministras S.Kairys, pareiškęs, kad nesupranta, kaip gali būti persekiojamas menininkas dėl prieš du dešimtmečius sukurto performanso.
Teko teisintis ir ikiteisminį tyrimą vykdžiusiai policijai, ir jį prižiūrėjusiai prokuratūrai. Esą reikėjo išsiaiškinti visas aplinkybes ir tada priimti teisingą sprendimą, nors iš anksto buvo aišku, koks jis bus, ir vilkindama laiką teisėsauga tik kenkė pati sau.
Kita vertus, gal šiuo atveju tinka patarlė, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Teisėsauga gavo gerą pamoką, kad negalima formaliai taikyti teisinių valstybės simbolių apsaugos reikalavimų ir skirti sąmoningą jų niekinimą nuo meninės raiškos, net jei ji ir prasto skonio.
Šitokios painiavos pasitaikydavo ir anksčiau. Prieš aštuonerius metus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl menininkių feminisčių performanso, per kurį keli Lietuvos himno žodžiai buvo ironiškai pakeisti kitais. Nors menininkės nebuvo nubaustos, jos kviestos į apklausas, tyrimas truko pusę metų.
Abejonių, ar nepažeistas įstatymas savaip interpretuojant Lietuvos himną, būta ir daugiau, bet teisėsauga tais atvejais nesikišo.
Matyt, teisingiausia leisti pačiai visuomenei įvertinti, ar jai priimtinas valstybės simbolių naudojimas meninio protesto tikslais. Svarbu vengti dvilypių standartų, kai vieniems leidžiama tai, kas draudžiama kitiems.
Beje, tai ne vien Lietuvos problema. Antai skandalingas akcijas rengęs P.Pavlenskis, kai prisikalė sėklides Maskvos Raudonojoje aikštėje, padegė Rusijos Federalinės saugumo tarnybos duris, Vakaruose laikytas persekiojamu menininku.
Bet Prancūzijoje gavęs politinį prieglobstį ir degiuoju skysčiu apipylęs banko langus jis buvo suimtas ir įkalintas trejiems metams.
Regis, galima lengviau atsikvėpti, kad Lietuvoje dar neatsirado tokių menininkų.
Bet aiškiau suvokti meno ribas turbūt jau atėjęs laikas.
