Pirmadienį Seime surengta spaudos konferencija „Vaikų psichikos sveikata. Ko trūksta iki proveržio teikiant pagalbą vaikams ir paaugliams?“. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, jog diskusijoms apie vaikų ir paauglių emocinę sveikatą dabar yra tinkamiausias laikas.
Nepastebėtos problemos tik gilėja
„Pagrindinis sumanymas yra užtikrinti, kad psichinės sveikatos klausimai būtų mūsų parlamento politinės darbotvarkės dėmesio centre. Tam dabar yra ir nemažai priežasčių, tam turime ir tinkamą laiką.
Šiandien patiriant tam tikrą palengvėjimą ir ruošiantis rudeniui, naujiems mokslo metams, yra tinkamas laikas psichikos sveikatos stiprinimo programas ir sistemas daryti veiksmingesnėmis“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.
V.Čmilytės-Nielsen teigimu, vaikų ir paauglių psichikos sveikatos srityje yra pakankamai daug spragų ir stigmatizacijos, dėl to daliai vaikų taip ir nesuteikiama emocinė pagalba. Tos spragos, pasak jos, ypač išryškėjo pandeminiu laikotarpiu.
Savo ruožtu „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis aiškino, jog sunkumai dažniausiai atsiranda dar mokykloje, tačiau problema ta, jog suaugusieji dažnai jų nepastebi.
Jo teigimu, didžiausia spraga yra tęstinės pagalbos nebuvimas.
„Mokyklose sunkumai atsiranda dėl to, kad suaugę kažko nemato, neatpažįsta, nesureaguoja. <...> Jeigu mokykloje pastebimi tam tikri elgesio, emociniai sunkumai, vienkartines konsultacijas galima gauti, bet kur yra tęstinė pagalba, jei vaikui ir jo šeimai reikia 10 terapinių sesijų? Tokių paslaugų tiesiog nėra“, – sakė R.Povilaitis.
„Paramos vaikams centro“ steigėja ir vadovė Aušra Kurienė pritarė, kad emocines vaikų problemas reikėtų pastebėti kuo anksčiau, tad čia labai svarbus ir tinkamas švietimas, šeimos gydytojų atidumas.
„Kur aš matau pradžią ir kodėl jau dažnai gauname vaikus su įsisenėjusiais sunkumais – neįvyksta atpažinimas. Vaikai dažniausiai kalba sudėtingu elgesiu, pavyzdžiui, pykčio priepuoliais, arba somatiniais simptomais: galvos, pilvo skausmais, pykinimu.
Šeimos gydytojas paskiria kokių raminančių vaistukų ir duoda patarimą nesijaudinti. Labai dažnai neatpažįstame emocinių sunkumų, matydami tik išorę, tad labai svarbi grandis yra švietimo sistemos darbuotojams ir gydytojams pamatyti simptomus, kurie rodo psichologinės savijautos pablogėjimą“, – kalbėjo A.Kurienė.
Jos teigimu, labiausiai padedantis darbas yra darbas su vaiko tėvais, tačiau būtina į kiekvieną atvejį žiūrėti individualiai.
„Tėvystės mokymų Lietuvoje yra labai įvairių, bet ko mes stokojame – tėvystės mokymų pagal tėvų poreikius, pavyzdžiui, tiems, kurie augina sunkaus elgesio paauglius“, – sakė ji.
A.Kurienės teigimu, mokytojai taip pat turėtų suprasti, kad tai nėra tyčinis vaikų elgesys, tingėjimas ar nenoras mokytis, o tiesiog sunkumas, kurį vaikas išgyvena.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras kalbėjo, kad šiai problemai spręsti šalies padėtis niekada nebuvo palanki.
„Jeigu Vakarų tradicija buvo tokia, kad beveik visas XX amžius buvo vaiko psichologijos amžius, žmonės ir sistemos reflektavo save, bet ne pas mus. Kai pradėjau dirbti, arba buvo rekomenduojamos didelės dozės psichotropinių vaistų, arba nervuotus vaikus gydė šlapimą varančiais vaistais“, – kalbėjo D.Pūras.
„Nemažai žmonių iki šiol galvoja, kad nervai yra tvarkomi medikamentų pagalba, dar yra tradicija ir alkoholiu spręsti, ką paaugliai ir pradeda daryti. Pagalbos reikia, bet ne visi turi motyvacijos kreiptis tos pagalbos“, – pridūrė jis.
Pasak jo, vaikų emocinei pagalbai gerinti turėtų būti ruošiami ir šeimos gydytojai.
„Jie ruošiami, kaip vidaus organus gydyti, bet šioje srityje jie neruošiami. Svarbu, kad šeimos gydytojai pradėtų bendradarbiauti su pirminiais psichikos sveikatais centrais“, – sakė D.Pūras.
Iniciatyvą perimti galėtų kiti gydytojai
Škotijoje dirbantis gydytojas konsultantas, vaikų ir paauglių psichiatras Vytautas Blažys teigė, jog situacija Lietuvoje nepavydėtina – statistiškai net nėra apskaičiuota, kiek ir kokios pagalbos gali prireikti vaikams.
„Seku situaciją Lietuvoje ir matau, kad tikrai tų paslaugų trūksta. Yra nesunku suskaičiuoti, kiek tų paslaugų reikia, nes yra nustatyta, koks yra vieno ar kito sutrikimo paplitimas, yra žinoma, kiek vidutiniškai reikia psichoterapijos sesijų vienam ar kitam sutrikimui.
Atlikus kelis matematinius veiksmus yra nustatyta, kad, norint suteikti kokybiškas paslaugas vaikams ir paaugliams, reikia nuo 18 iki 20 specialistų, skaičiuojant 100 tūkst. bendros populiacijos.
Kažkada pabandžiau paskaičiuoti, kiek Lietuvoje dirba specialistų su vaikais psichikos sveikatos centruose, tai buvo gal nuo penkių iki dešimties kartų mažiau, nei pas mus“, – kalbėjo V.Blažys.
Jis pridūrė, jog Lietuvoje yra maždaug šimtas psichikos sveikatos centrų – nors Škotijoje gyventojų yra dvigubai daugiau, čia yra 14 psichikos sveikatos centrų vaikams ir paaugliams.
„Škotijoje ar Jungtinėje Karalystėje daugelį paslaugų teikia ne psichologai ir ne psiciahtrai, bet kai kur tai vadinasi psichikos sveikatos slaugytojai – tai žmonės, baigę universitetinį 3 metų psichikos sveikatos kursą ir galintys teikti elementarias paslaugas. Tai yra pigesnis variantas, nei visas paslaugas teikiant psichologams ir psichiatrams“, – pabrėžė specialistas.
Pastebėta ir kita problema – dalies jaunų specialistų nemotyvuoja darbo sąlygos, tad jų itin trūksta ir rajonuose.
„Mes per daug tikimės ir galvojame, kad visas problemas turi spręsti vaikų psichiatrai ir psichologai. Už mus turtingesnės valstybės neleidžia sau tokios prabangos. <...>
Specialistų yra, psichologų daug ruošiamų, psichatrų mes irgi galime paprašyti, bet turime prižadėti, kad tie jauni žmonės turėtų galimybę gauti orias darbo vietas, nes dabar tokios galimybės nėra. Problemų yra, o darbo vietų – ne“, – sakė D.Pūras.
Sąlygos nemotyvuoja
„Paramos vaikams centro“ steigėja ir vadovė Aušra Kurienė savo ruožtu pridūrė, kad vaikų ir paauglių specialistų trūksta ne tik dėl finansų.
„Atokesnėse vietose žmonės negali dirbti po vieną. Yra labai mažas supratimas apie priežasčių prigimtį. Nėra supratimo, kad blogas elgesys kalba apie kažką, kas darosi su vaiko aplinka.
Tol, kol mes nesuvokiame, kad tam, jog padėtum vaikui, reikia keisti ir dirbti su aplinka, žmonėmis, tol mums nėra reikalo kitoms paslaugoms.
Kas tikrai motyvuotų, tai komandos buvimas ir galimybė padėti, dirbti. Man, kaip psichologei, sunkiausias dalykas per karantiną buvo kiekvieną dieną pasakyti žmonėms „ne“, „neturime vietų, neturėsime ir po mėnesio“.
Tai yra nepakeliama, manęs joks atlyginimas nemotyvuotų. Nes nepaprastai sunku yra negalėti suteikti paslaugos“, – kalbėjo „Paramos vaikams centro“ steigėja ir vadovė A.Kurienė.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova aiškino, kad į gydymo procesą turėtų būti įtraukti tėvai.
„Šiandien labiausiai trūksta susikalbėjimo, nėra bendradarbiavimo. Dar baisesnis dalykas, jog pats neįgalus ar psichikos sutrikimų turintis vaikas ir jo šeima nelaikomi komandos nariais, o reikia būtinai įvertinti šeimos kompetencijas ir poreikius, vaikui pagalbą organizuoti šeimos kontekste.
Švietimo sistemoje šiek tiek pajudėjo reikalai, nes, rengiant bendrus ikimokyklinio ugdymo specialistus, pradinių klasių mokytojus, kartais ir dalykininkus, jau įtraukti dalykai apie raidos sutrikimus. Bet visiškai nėra įtraukti dalykai rengiant slaugytojus, o slaugytojai ir galėtų atpažinti tuos raidos sutrikimus“, – kalbėjo D.Migaliova.
