Pirmąją „žiaurią akciją“ paskelbė premjeras G.Vagnorius dar 1998 metais, po 10 metų bandė pakartoti Andriaus Kubiliaus vyriausybė, o dabar matysime, ar Ingrida Šimonytė užlips ant to pačio grėblio.
Priminsiu, kad nė viena prieš žmones nukreipta „žiauri akcija“ nebuvo sėkminga. Geriau tobulinti teisinį reguliavimą, o ne masiškai sekti ir persekioti savo piliečius su keliuose įrengtomis pažeidimų kontrolės ir numerių atpažinimo sistemomis.
Dabar gi argumentai primena sovietmečio „Andropovo laikus“, kai komunistai bandė kontroliuoti, ką gyventojai veikia, ką valgo ar geria, ir iš kur gauna dešros bei degtinės, kai jos parduotuvėse nėra. Esu tikras, kad visi mes norime gyventi valstybėje, kurioje valdžia savo piliečiams negrasina ir negąsdina.
Vyriausybės „žiaurių akcijų“ sumanytojams atrodo, kad verslininkai dirba kaip ir valstybės valdininkai – nuo 8 ryto iki 17 val., o visa kita privatus laikas, kurį galima viena ar kita forma apmokestinti.
O gal geriau Vyriausybė paimtų pavyzdį iš Seimo narių, kurie pagal Konstitucijoje įtvirtiną sąvoką Seimo nario pareigas vykdo visada – ir kai guli pliaže, ir kai sėdi Seimo posėdžių salėje. Seimo nariams todėl ir atostogų nereikia. Ir automobilis gali būti šalia.
Todėl verslininkus (ypač verslo savininkus ir vadovus, mažus ir didelius) reikėtų prilyginti Seimo nario statusui, nes realiai verslininkai dirba visada. Ir nesvarbu, kur jis yra – savo kabinete, restorane ar Palangoje. Verslininkas visada ieško verslo galimybių, idėjų ir jas generuoja nežiūrint, ar tai darbo metas, ar atostogų laikotarpis.
Todėl susekti ir ypač įrodyti, kad verslininkas įmonės automobilį naudojo ne darbo, o išimtinai asmeniniais tikslais – praktiškai neįmanoma. Tai tik žmonių erzinimas. Tam reikės didinti ne tik kelių radarų skaičių, bet kelis kartus mokesčių inspektorių ir teisininkų armiją. Vargas teismams, kur ir dabar didžiulės teisminių ginčų eilės.
Šiaip VMI yra viena geriausiai veikiančių valstybės institucijų, todėl klausimas, kas nutiko, kad tokios keistos iniciatyvos paleistos į viešumą. Ar čia Vyriausybės politikų iniciatyvos, kurias jie patys bijo įgarsinti, todėl slepiasi už VMI tarnautojų nugarų ir laukia, kokia gi bus reakcija?
Vyriausybė užmiršo, kad Lietuvoje galioja įstatymas, kuris apsunkina įmonių automobilių įsigijimą, nes neleidžiamas PVM atskaitymas. Čia valstybė jau susirenka mokesčius į biudžetą. Jei kas tuo piktnaudžiauja, VMI turi visas galimybes patikrinti ir taikyti konkrečias sankcijas konkretiems pažeidėjams, o ne pradėti sekti visos Lietuvos judėjimą.
Būtent tai ir yra konservatorių „žiaurių akcijų“ klaida – persekioti visus.
Galima sutikti, kad įmonių perkami sportiniai ar super automobiliai reikalingi tik labai specifiniam verslui ir tai daugiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl gal geriau įvesti prabangaus automobilio akcizą, kuris, beje, Lietuvoje buvo iki 2008 metų. Pavyzdžiui, jei automobilis brangesnis nei 60 000 eurų, uždėti papildomą akcizą 15 proc. Ir taip atsisakyti nereikalingų sekimų ar biurokratinių procedūrų su kelionės lapais, kai važiuoji iš Vilniaus į Trakus ar Kauną.
Tik įvedant tokį prabangos mokestį reikėtų įvertinti tą faktą, kad pasaulis atviras, ir ar neatsitiks taip, kad dauguma Lietuvos automobilių bus pradėti registruoti toje pačioje Latvijoje.
Dar būdamas Vilniaus meru bandžiau pakeisti Vyriausybės požiūrį į tarnybinių automobilių naudojimą. Mano siūlymas buvo leisti konkrečiam žmogui priskirtą tarnybinį automobilį naudoti visą laiką, ribojant tik išlaidas kurui ir remontui. Keista, kai tarnautojas atvažiuoja į savivaldybę savo asmeniniu automobiliu, o darbo metu persėda į tarnybinį. Vakare atvirkščiai. Vien vertinant ekologiniu požiūriu, tokia tvarka neracionali – 2 automobiliai vietoj vieno, kamščiai gatvėse, stovėjimo vietų trūkumas ir t.t.
Tarnybinis automobilis turi važiuoti, tam jis ir skirtas, o padidėjęs vartojimas per kuro akcizą ar naujas verslo idėjas sukuria valstybei daug daugiau naudos nei galimas „sekimas“ ir „baudos“ ar priekabiavimas dėl „pajamų natūra“.
Iš šiaip, gražūs ir geri automobiliai, ypač elektriniai, puošia miestus. Puošia ir valstybę.
