Pirmiausia tai parodė, kad Prezidentūros šeimininko ir jo strategų politinė retorika ir argumentacija nėra labai išradingos.
Patarėjas P.Mačiulis, kuris ir išėjo apsikabinti su „protestuotojais“, nuolatos kartojo, kad tai tiesiog susitikimas su žmonėmis, demokratijos apraiška, prezidento demonstravimas, jog jis išklauso visus ir nuo jų nesislepia.
Išties, kas čia tokio, jei politikas išeina susitikti su piliečiais, susirinkusiais po jo langais? Juk tai kaip tik gerai!
Su tokia argumentacija būtų galima sutikti net nepaisant fakto, kad „susitinkama“ su be leidimo besibūriuojančiais piliečiais, sąmoningai pažeidžiančiais nustatytą susirinkimų tvarką.
Būtų gal ir normalu, jei politikas ar jo atstovas tik „susitiktų“ su tokiais žmonėmis, „išklausytų“ juos ir netgi pasakytų, kad turės omenyje, ką jie sako.
Tačiau šiuo atveju buvo visiškai kitaip – šalies vadovas ir jo dvariškis tiesiog atvirai pareiškė paramą jiems, prisiekė bendrystę ir net nurodė bendrą priešą – dabartinę valdžią.
Žodžiu, argumentai, kad tai buvo natūralus ir netgi neišvengiamas žingsnis, o ne akivaizdus politinis demaršas, neverti nė sudilusio skatiko.
Toks žingsnis taip pat rodo, kad G.Nausėda nėra išrankus rinkdamasis bendrystes, sąjungas ir netgi politinės kovos metodus, gali draugauti net su tokiais savo priešų priešais.
Žinoma, kad šalies vadovu tapęs veikėjas politiką apskritai supranta kaip kaktomušas dėl savo ambicijų ar įsivaizduojamos galios, kai galima nepaisyti bet kokių kovos priemonių, buvo aišku jau seniai. Tačiau praėjusios savaitės demaršas tai parodė itin aiškiai.
Be to, paaiškėjo, kad G.Nausėda yra ir, švelniai tariant, ne itin drąsus politikas, kiekvienu atveju bijantis pakelti antveidį, naiviai manydamas, kad taip iki galo „neapsišvietė“.
Tai parodė jau vien pagrindinio dvariškio išvedžiojimai, kad Prezidentūra tik susitiko su protestuotojais, bet dar labiau tai, jog pats prezidentas vis dėlto nenorėjo išeiti į kiemą, o pasiuntė ten patarėją.
Galiausiai galima konstatuoti, kad G.Nausėda į šiukšlių dėžę išmetė pagrindinį savo rinkimų pažadą ir kertinį viso savo įvaizdžio, kuriuo viliojo rinkėjus, elementą – būti visiškai nešališku dialogo ir polilogo „moderatoriumi“ civilizuotos diskusijos sutarimo ir tiesos paieškų garantu. O tai buvo bene dar svarbesnė vėliava už „gerovės valstybę“.
Atviras glėbesčiavimasis su rusva-violetine minia, savo vėliava pasirinkusia kartuves, nužudė visa tai pačiu įtikinamiausiu, net demonstratyviu būdu.
Ką visa tai liudija apie visos mūsų politikos būklę? Nieko gera vien dėl to, kad, kaip ir prieš dešimtmetį, prasidedant violetinei Garliavos epopėjai grupelė rėksmingų radikalų staiga sugeba tapti vienais pagrindinių didžiosios politikos darbotvarkės diktuotojų, o į jų dūdelę skuba papūsti net pats šalies vadovas – netgi dar atviriau, nei tai darė jo pirmtakė D.Grybauskaitė.
Dar svarbiau, kiek tokių įvykių šviesoje vertos mūsų visų aukščiausio valstybinio lygio veikėjų kalbos, kad Lietuva – brandžios vakarietiškosios demokratijos tvirtovė laukinių Rytų diktatūrų pasienyje?
Kiek verta nuolatinė savigyra, kad Lietuva – geriausia naivių ir nepatyrusių Vakarų mokytoja, kaip su tomis diktatūromis kovoti ir būti atspariems visoms tų Rytų negerovėms? Kiek visa tai verta, jei aukščiausi šalies pareigūnai dėl ambicijų ar įsivaizduojamos politinės naudos sugeba legitimuoti ir skatinti radikaliausias ir destruktyviausias nuotaikas bei sroves, nukreiptas prieš pačius demokratijos pamatus?
