Į Lietuvą patekę užsieniečiai, prašantys prieglobsčio mūsų šalyje, iki šiol gyvendavo Pabradėje arba Rukloje. Bet nuo šių metų kovo dalis tokių žmonių apgyvendinami ir Prienų rajone, Jiezno paramos šeimai centre.
Kokie žmonės gyvena šiame centre, ką jie veikia ir kaip jaučiasi?
Kaip į naujuosius gyventojus reagavo vietiniai žmonės?
Priėmė prieglobsčio prašytojus
Jiezno paramos šeimai centro direktorė Jūratė Virginija Žukauskienė pasakojo, kad šioje įstaigoje veikia vaikų globos namai ir vaikų dienos centras, taip pat jaunimo ir šeimos krizių centras.
Pernai Migracijos departamentas skelbė konkursą, kas galėtų teikti prieglobsčio prašytojų alternatyvaus apgyvendinimo paslaugas, ir jį laimėjo būtent Jiezno paramos šeimai centras. Kol kas tokios paslaugos bus teikiamos iki šių metų lapkričio pabaigos.
Prieglobsčio prašytojai gyvena viename centro pastato aukšte. Vienu metu čia gali apsistoti 39 asmenys. Žmonės patys gaminasi maistą iš jiems skiriamų produktų, patys tvarko kambarius. Kiekvienam mėnesiui skiriama po 12,80 euro dienpinigių. Dar 20 eurų per mėnesį už maistui išleistus pinigus kompensuoja organizacija „Caritas“, tik žmonės turi pateikti pirkinių kvitus.
Gyventojai turi laikinus leidimus gyventi Lietuvoje, pranešę darbuotojams gali išeiti apsipirkti, pasivaikščioti. Ilgiausiai palikti centrą leidžiama 72 valandoms, bet reikia nurodyti, kur būsi.
Būna, kad išeina ir negrįžta
Birželį buvo įsikūrę 27 užsieniečiai. Tai iš Rusijos bei Irako kilę pavieniai asmenys ir šeimos.
Centro direktorė pasakojo, kad problemų dėl gyventojų iki šiol nebuvo. Jie supranta, kad jei nusižengs ar prasidės konfliktai, apie tai bus informuotas Migracijos departamentas ir galimybė gauti prieglobstį gali tapti miglota.
„Nemažai gyventojų yra musulmonai. Ramadano metu jie dienomis ilgiau miegodavo, aktyviai gyventi ir gaminti maistą, valgyti pradėdavo saulei nusileidus. Teko prisiderinti prie tokio jų ritmo, nes darbuotojai pastate būna visą parą“, – pasakojo J.V.Žukauskienė.
Tiesa, kartais būna, kad gyventojai staiga dingsta.
„Jie palieka savo daiktus, išeina lyg ir pasivaikščioti, bet niekam nieko nesakę dingsta. Vadinasi, jų pasakojimai apie norą likti Lietuvoje nebuvo tiesa“, – pasakojo centro vadovė.
Pabėgo su penkiais vaikais
Jiezne šiuo metu gyvena iš Rusijos, Dagestano, į Lietuvą patekusi šeima – 35-erių Gulnara ir 44 metų Timūras su penkiais savo vaikais. Vyriausiam sūnui 16, jauniausiai dukrai – pustrečių metų.
„Vakar išmokau naują lietuvišką žodį – gandras, nes jis čia greta gyvena, pas mus gandrų nėra. Bet geriau būtų, kad ir jūsiškis kol kas dar vieno vaiko neatneštų“, – pasisveikinęs kalbą pradėjo Timūras.
Vyras sakė, kad jie su žmona yra baigę aukštuosius mokslus, jis – istorikas, žmona – socialinė pedagogė. Gimtinėje vyras turėjo savo verslą, bet teko bėgti iš savo šalies.
Kaip tai vyko, dagestaniečiai pasakoti nenorėjo, tik prasitarė, kad tai priminė kino filmą, kai žmonės slapstosi, keliauja automobilių bagažinėse ir iškenčia daug išbandymų.
Atsidūrę Lietuvoje jie buvo apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre Pabradėje.
„Ten sąlygos primena kalėjimą. Pastatą supa spygliuotos tvoros, aplink vaikšto ginkluoti pareigūnai. Tiesa, visi labai mandagūs, bet atmosfera vis tiek gana slegianti. Vienu metu COVID-19 virusu užsikrėtė šalia gyvenę migrantai ir kelios šeimos su vaikais turėjome 14 dienų izoliuotis viename pastato aukšte. Buvo labai sunku“, – pasakojo Timūras.
Nuostabą kėlė tik maistas
Pabradėje šeima gyveno 6 mėnesius, vėliau buvo perkelta į Jiezną, kur gyvena jau antrą mėnesį. Paramos šeimai centrą supa tik paprasta segmentinė tvora, aplink daug žalumos, galima lankytis sporto salėje ar mankštintis lauko treniruokliais. Gyventojai bet kada gali išeiti į miestelį pasivaikščioti ar apsipirkti.
„Vaikai eina į mokyklą. Jie mokosi vienoje klasėje lietuvių kalbos, gauna ir šiek tiek kitų sričių žinių. Sako, kad mokytojas labai geras. Aš su mažesniais vaikais lieku centre, gaminu valgį“, – pasakojo Gulnara.
Timūras juokėsi, kad pirmasis kultūrinis skirtumas, kurį jie pajuto Lietuvoje, buvo susijęs su maistu.
„Kai pamačiau cepelinus ir sriubą duonos kepale, pagalvojau, kas čia per šalis, kur į bulves susukama mėsa, o sriuba pilama ne į lėkštes. Bet iš tiesų cepelinai skanūs“, – sakė vyras.
Dagestaniečiai yra musulmonai, bet dėl religijos jokių nepatogumų ar diskriminacijos sako nepatyrę. Maldai jiems tereikia prieš tai apsiprausti ir turėti kilimėlį, ant kurio galėtų atsiklaupę melstis.
Vaikui padovanojo meškerę
Sunkiausiai dabar Timūrui yra gyventi laukiant Migracijos departamento sprendimo, ar jis su šeima galės likti Lietuvoje. Tas laukimas prailgo, nes jis, kaip ir kiti centro gyventojai, negali dirbti. Todėl Timūras nupirko kelis vaismedžius ir juos pasodino, padeda tvarkyti aplinką, su vaikais eina žuvauti į netoli esantį Jiezno tvenkinį.
Dagestaniečiai aplankė Vilnių, Kauną, šalies kurortus, todėl gali palyginti, kuris miestas jiems patiko labiausiai.
„Norime likti gyventi Lietuvoje. Jei mūsų noras išsipildys, galėčiau dirbti didmiestyje, o šeima galėtų gyventi čia, nes Jiezne mums patiko. Lietuva maža, nuvykti į darbą kelis šimtus kilometrų nėra problema“, – sakė iš didelio miesto kilęs Timūras.
Pora sakė, kad kreivų vietos gyventojų žvilgsnių nesulaukė. Su vyresniais žmonėmis jie lengvai susikalba rusiškai.
„Nuėjau į kirpyklą, nežinojau, ar galiu užeiti iš anksto nesusitaręs. Vienas vyras, pamatęs, kad laukiu lauke, tuoj paklausė kirpėjos, ar mane priims. Palaukiau ir apkirpo. Žmonės čia paslaugūs ir draugiški“, – pasakojo Timūras.
Šeima ypač susidraugavo su greta centro gyvenančiu Stasiu Butkumi. Jie susipažino žuvaudami, lietuvis Timūro vaikui padovanojo meškerę, vyrai nuolat kalbasi apie pačius įvairiausius dalykus.
„Dagestane liko mano tėvai, seneliai. Dabar Stasys juos atstoja. Prisipažinsiu, jei būčiau žinojęs, kokie išbandymai laukia manęs ir šeimos, antrą kartą pabėgti iš savo šalies nebandyčiau. Tik čia, Jiezne, pagaliau ėmiau nusiraminti“, – sakė Timūras.
Norėtų dirbti – keptų duoną
Sudėtingą kelią nuėjo ir Rusijos sostinėje Maskvoje gyvenusi Julija. 33 metų moteris prasitarė, kad buvo persekiojama, todėl iš Rusijos bėgo. Gyveno Baltarusijos sostinėje Minske, vėliau Sakartvele, galų gale pabėgo į Švediją, paskui į Vokietiją, iš kurios buvo deportuota ir pateko į Lietuvą.
Ji augina 11-os ir trejų metų vaikus, tad mažasis beveik visą savo gyvenimą praleido traukiniuose, keltuose ir automobiliuose. Pagyvenusi Pabradėje moteris su vaikais prieš mėnesį taip pat buvo apgyvendinta Jiezne.
Julija tvirtino, kad taip pat norėtų likti gyventi Lietuvoje, nes blaškytis po pasaulį pavargo. Jokių kultūrinių ar religinių skirtumų ji nepajuto. Ją labai sužavėjo Joninių tradicijos, Rusijoje to jai neteko matyti.
„Labiausiai norėčiau, kad mums leistų dirbti. Galėčiau kepti duoną ar sausainius ir juos pardavinėti. Kol kas bent gėles prie centro prižiūriu“, – kalbėjo moteris.
Nerimas pamažu išgaravo
Jiezno gyventojai apie Paramos šeimai centre gyvenančius žmones nieko blogo nepasakojo.
„Kai pasklido kalbos, kad čia apsigyvens pabėgėliai, nerimo buvo. Juk bijome to, ko nepažįstame.
Bet paaiškėjo, kad baimės buvo nepagrįstos. Jie mandagūs, labai gerbia vyresnius žmones ir jų nuomonę“, – pasakojo Jiezno gyventojas S.Butkus.
Vyras neslėpė, kad su kai kuriais lietuviais sutarti pavyksta sunkiau nei su atvykėliais.
„Kad visi lietuviai būtų tokie kaip jie, gyventi būtų šaunu“, – tvirtino S.Butkus.
Kita Jiezno gyventoja, Birutė Neimanienė, pasakojo, kad miestelio bendruomenė, pasklidus žiniai apie būsimus atvykėlius, reagavo ramiai.
„Jie vaikšto po miestelį, lankosi parduotuvėse, būriais traukia pasivaikščioti. Jokios grėsmės nejaučiame“, – tikino miestelio gyventoja.
Pirmenybė apgyvendinant teikiama šeimoms
Rita Mikučionienė
Migracijos departamento Administravimo skyriaus vyriausioji specialistė
„Kai užsieniečiai pasiprašo prieglobsčio Lietuvoje ir neturi kur gyventi, jų apgyvendinimu prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pasirūpina valstybė.
Lietuvoje šiuo metu yra 3 centrai, kuriuose kolektyviai apgyvendinami prieglobsčio prašytojai. Tai Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, Pabėgėlių priėmimo centras Rukloje bei Jiezno paramos šeimai centras.
Paprastai prieglobsčio prašytojai iš pradžių apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre, o vėliau, jeigu yra galimybių, dalis jų Migracijos departamento sprendimu perkeliami gyventi į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje arba Jiezno paramos šeimai centrą.
Pirmenybė teikiama šeimoms ir pažeidžiamiems asmenims, pavyzdžiui, neįgaliems žmonėms, kankinimus ar prievartą patyrusiems asmenims.
Pirmi gyventojai į Jiezno centrą atvyko šių metų kovo 1 d. Iki šios dienos Jiezno centre buvo apgyvendinti 44 asmenys. Kaip ir kitų centrų atveju, kai kurie Jiezno centre apgyvendinti prieglobsčio prašytojai pasišalina. Tokiais atvejais jų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutraukiamas.
Šiais metais daugiausia prieglobsčio prašytojų Lietuvoje buvo iš 5 valstybių. Tai Baltarusija, Irakas, Sirija, Tadžikistanas, Rusija.
Šiais metais iki birželio pradžios Lietuvoje prieglobsčio pasiprašė 342 užsieniečiai.“
