„Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą“, – interviu Eltai teigė politikė.
A. Armonaitė apgailestavo, kad šiuo metu Lietuvoje atsižvelgiama ne į visus gyventojus ir jų poreikius. O tai, kad Laisvės partijos bandymai esamą situaciją keisti patiria sunkumų, nebūtinai, A. Armonaitės teigimu, yra valdančiosios daugumos ar jos vedamos partijos padarytų klaidų priežastis.
Nepaisant prezidento Gitano Nausėdos metiniame pranešime išsakytų replikų dėl esą dialogo stokos svarstant Partnerystės įstatymą, politikės teigimu, tikrai negalima sakyti, kad valdančiosios koalicijos lyderiai nesistengė kompromiso paieškose. Konstruktyvių diskusijų, įsitikinusi politikė, vengia Partnerystės įstatymo projektą dar pateikimo stadijoje sukirtę oponentai. Šie, A. Armonaitės teigimu, dabar tiesiog eina iš paskos kritikuodami pozityvią darbotvarkę siekiančius realizuoti politikus.
„Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą“, – teigė ji vildamasi, kad Laisvės partijai dar vienas svarbus projektas, dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, Seime sėkmės susilauks. Kita vertus, pažymi ji, priimti šį įstatymą yra ne tik Laisvės partijos, bet visos valdančiosios daugumos atsakomybė.
Interviu Eltai A. Armonaitė taip pat pakomentavo ir Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti vadinamojo „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vienos akcijos. Nepaisant sostinės valdžiai tekusių aštrių opozicijos lyderio Sauliaus Skvernelio replikų, A. Armonaitės teigimu, Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos savivaldybės sprendimai dėl mitingo nėra žmonių saviraiškos varžymas. Anot jos, kadangi „maršo“ organizatoriai Vingio parke buvo įkūrę „koronos židinį“, kažkas turi užkirsti kelią, kad tai nebesikartotų ateityje.
„Jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu... Tai kažkas juk turi pasakyti stop“, – argumentavo A. Armonaitė.
– Prieš savaitę vykusiame Laisvės partijos suvažiavime buvote perrinkta pirmininke. Tuomet sakėte, kad Laisvės partija yra avangardas. Ką reiškia būti avangarde?
– Tai, žinoma, buvo perkeltine prasme pasakyta. Aš pažymėjau, kad mes galbūt laužome tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurios vertė sustabarėti politinį gyvenimą. Jei pažiūrėtume, kas kultūroje yra avangardas – kūrėjai nebijo eksperimentuoti ir kažkiek kvestionuoti nusistovėjusias normas. Laisvės partija yra drąsesnė, Laisvės partija yra pozityvesnė, Laisvės partijos politikai yra kitokie nei mes esame įpratę matyti. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijoje tik kartą yra buvę taip (Laisvės partijoje yra antras kartas), kad frakcijoje būtų moterų daugiau nei vyrų. Laisvės partija atneša į politinę sistemą naujų dalykų, ir aš tai matau kaip gerą reiškinį.
– Sakote, kad Laisvės partijos gretose yra „kitokių“ politikų. Bent jau viešojoje opinijoje, ypač tarp oponentų, jums tarsi priklijuojama etiketė: TikTok‘as, išraiškingas apdaras, viešesnis ir garsesnis pasirodymas. Net jūsų suvažiavimas vyko Rotušės aikštėje, o ne kokioje salėje, kaip įprasta. Kai kalbate apie politikų kitoniškumą, ar jūs visgi turite kitus dalykus galvoje? Kiek apskritai jums svarbus matomumas?
– Yra du dalykai: yra turinys ir yra forma. Aš manau, kad Laisvės partija Lietuvos politiniame gyvenime abu šiuos dalykus sugebėjo parodyti kitaip. Mūsų politinė programa, kurią mes gana kruopščiai rengėme prieš rinkimus, skirta dešimtmečiui į priekį ir ten yra naujų dalykų, kurių kitos politinės organizacijos neakcentuodavo ir neiškeldavo. Taip pat ir forma. Jūs paminėjote suvažiavimą... Kai prieš dvejus metus steigėme partiją, išsikėlėme tikslą, kad norime būti atviriausia partija Lietuvoje. Mūsų struktūra yra gana horizontali. Yra ir forma, ir turinys.
– Ar jaučiate, kad jūsų bendravimo su auditorija būdas, politinės idėjos perteikimo būdas kartais yra priežastis, kad viešojoje erdvėje susilaukiate nemažai kritikos?
– Aš manau, kad mes susilaukiame gana daug dėmesio. Nežinau ar susilaukiame daugiau kritikos nei kitos valdančiosios partijos. Taip, mes galbūt naudojame kiek kitokius kanalus, socialinius tinklus. Mes nesame ta partija, kuri ilgus metus gyveno iš valstybės biudžeto ar turi už savo nugaros turtingą oligarchą ir gali nusipirkti brangių reklamų.
Mes esame partija, kurią sukūrė daugybė entuziastų ir mes socialiniais tinklais naudojamės kaip nemokamais įrankiais komunikuoti savo idėjas: nuo „Linkedin“ iki „TikTok“, kad galėtume kalbėti su įvairiomis auditorijomis. Mes organizuojame savo renginius atvirai. Aš tai matau kaip pozityvų dalyką. Tai, kad mes esame kitokie – kažkam nepatinka, bet kažkas dėl to mus palaiko ir palaikys. Aš esu tos nuomonės, kad politikoje ir visur, pavyzdžiui, versle, turi būti įvairių žmonių: ir moterų, ir vyrų, ir vyresnių, ir jaunesnių, ir įvairesnio išsilavinimo... Tik taip mūsų sprendimai, kuriuos mes priimame, tampa įvairesni.
– Jūs suvažiavime minėjote, kad Laisvės partija turi daug ką pasiūlyti, teigėte, kad tarp tų pasiūlymų gali būti ir kandidatūra prezidento rinkimuose. Pati negalite kandidatuoti – metų jums nepakaks – bet kas galėtų būti tas kandidatas? Ar jūs tuomet kalbėjote bendrai, kad galėtų būti toks kandidatas nuo Laisvės partijos, ar visgi esate apgalvojusi konkretų žmogų?
– Mes jau kurį laiką diskutuojame apie atstovavimą, ar tai būtų Seimas, ar savivalda, ar Europos Parlamentas, ar Prezidento institucija... Mes visada galvojome, kaip padaryti, kad toms liberalioms idėjoms, kuriomis mes vadovaujamės, būtų atstovaujama. Prezidento institucija nėra išimtis. Ir, tiesą sakant, aiškiai liberaliai vertybiškai išreikšto prezidento ar prezidentės Lietuva dar neturėjo. Buvo liberalesnių ir neliberalių prezidentų, bet liberalia prasme vertybiškai aiškaus prezidento nebuvo. Manau, kad mes galėtume pasiūlyti tokią kandidatūrą, ir tai galėtų būti tiek politikoje veikiantys žmonės, tiek žmogus, kurį mes galėtume paremti, nors jis ir nepriklauso mūsų partijai, bet yra liberalus.
Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą.
– O dabartinis prezidentas įsitenka į tuos rėmus, apie kuriuos kalbate?
– Iš tiesų mes, ko gero, girdėjome, kad prezidentas Gitanas Nausėda truputį kitaip apibrėžia savo politines pažiūras. Čia jo apie tai reikėtų daugiau klausti.
– Bet prezidentas apie vertybinius dalykus nemažai kalbėjo, ne kartą jo buvo ir klausta. Jei, pavyzdžiui, kalbėtume apie didesnio dėmesio sulaukusį Partnerystės įstatymą, tai prezidentas ir iki „Šeimų gynimo maršo“ ir per „Šeimų gynimo maršą“ kalbėjo, ką jis mąsto apie šią problemą. Tą patį jis pakartojo ir antradienį metiniame pranešime. Ar jūs suprantate viską, ką prezidentas sako? Visuomenėje yra atsiradusios dvi pozicijos: už Partnerystės įstatymą ir prieš. Ar prezidentą matote kažkurioje iš šių pozicijų?
– Dėl Partnerystės instituto aš norėčiau bendriau atsakyti. Yra taip, kad, ko gero, absoliučiai daugumai žmonių Lietuvoje tai nėra pats svarbiausiais klausimas. Tačiau yra daugybė žmonių, tiesą sakant, šimtai tūkstančių žmonių, kuriems tai yra pats svarbiausias arba vienas svarbiausių klausimų. Per 30 metų mes nesprendėme šių klausimų, ir mes dabar turime gana aštrią diskusiją. Aš nemanau, kad Lietuva yra pasidalinusi į tuos, kurie yra tikrai už, ir tuos, kurie yra tikrai prieš. Aš manau, kad yra daugelis žmonių, kuriems tai nėra taip svarbu, jiems galbūt trūksta informacijos ir jie iš tikrųjų nenori susiskaldymo.
O dėl prezidento pozicijos – aš girdžiu, kad vienintelis dalykas, ko jis nenori, tai, kad šis institutas, kad šis įstatymas prieštarautų Konstitucijos 38 straipsniui. Mūsų pateiktas įstatymo projektas neprieštarauja šiam straipsniui, tą pažymėjo ir Seimo Teisės departamentas, kuris paprastai vertina ir įžvelgia arba neįžvelgia prieštaravimų Konstitucijai. Mes tikrai nesiūlytume įstatymų, kurie prieštarauja mūsų pagrindiniam šalies įstatymui.
– Paradoksas – jei tęstume šią temą – yra tai, kad žmonės, kurie yra prieš, kurie sakosi matą poreikį ginti tradicinę šeimą, jie sako, kad prezidentas yra jų pusėje. Tačiau po prezidento pasisakymo „Šeimos gynimo marše“ Tomas Raskevičius ir kiti taip pat teigė, kad iš prezidento išgirdo paramą, kad jis yra už Partnerystės įstatymą. Tad klausimas, kur yra prezidentas Gitanas Nausėda?
– Šį klausimą reikėtų užduoti jam, nes aš esu politikė, aš nesu politologė, aš nesiimu vertinti, kurioje spektro pusėje yra vienas ar kitas politikas. Kaip partijos lyderė, siekiu pokyčių, mes, žinoma, vertiname, ar mūsų projektas prieštarauja Konstitucijai, ar ne. Prieštaravimo tikrai nėra ir negali jokiu būdu būti.
– Norėčiau visgi apibendrinimo. Jūs kalbate apie prezidentą, kurį turėtų Laisvės partija, kuris, suprask, kitaip pažiūrėtų negu esamas ir buvę prezidentai į problemas, kurias būtent Laisvės partija kelia. Kaip vertinate dabartinio prezidento funkciją, prezidento, kuris rinkimų kampanijos metu sakėsi būsiąs telkėju ir moderatoriumi? Kaip matote prezidento darbą būtent šios problemos kontekste?
– Aš gal taip pasakysiu. Grįžtant prie galimo Laisvės partijos kandidato. Tai nebūtų vienos partijos kandidatas, o būtų visiems Lietuvos žmonėms atstovaujantis kandidatas, kurį galbūt galėtų paremti ne tik Laisvės partija, bet ir daugiau politinių jėgų, kurioms yra svarbios liberalios demokratijos idėjos.
Mes iš prezidento institucijos visada tikimės telkimo. Galima atsiriboti nuo pavardžių, bet jei žiūrėtume į šalies prezidentus per pastaruosius dešimtmečius, tai žmonės, rinkdami šalies vadovą, iš tiesų tikisi telkimo, sugebėjimo pakilti iš kasdienės virtuvės. Aš matau, kad prezidentas Nausėda stengiasi galbūt pozicionuotis kaip telkiantis lyderis, bet kaip jam tą pasiseks padaryti, tai mes galėsime įvertinti atsitraukę nuo dabartinės situacijos ir nuo kasdienybės.
– O post factum vertinant dalykus. Kalbant apie Partnerystės įstatymo istoriją, žvelgiant iš retrospektyvos, matote savas ar valdančiosios daugumos klaidas, kurios buvo padarytos, kad projektas net pateikimo stadijos neįveikė?
– Aš nesu tikra, ar tai buvo valdančiosios daugumos klaidos, tai buvo tiesiog tokia situacija, kuri įvyko. Aš esu nusivylusi, kad net parlamentinei diskusijai nebuvo uždegta šviesa. Mes dažnai girdime, kad reikia kompromiso, bet kaip mes galime pasiekti kompromisą, jeigu net gana kompromisiniam įstatymo projektui nebuvo leista keliauti parlamentinių diskusijų keliu. Parlamente yra pateikima
s, svarstymas komitetuose ir pasiūlymų teikimas, klausymai, tada svarstymas plenarinėje sesijoje ir vėl pasiūlymų teikimas, svarstymas, atmetimas ir tik tada priėmimas. Partnerystės įstatymo projekto atžvilgiu mes esame nulinėje, net ne pirmoje stadijoje. Šio projekto atžvilgiu viešojoje erdvėje yra labai daug informacijos, daug tezių ir, matyt, dalis kolegų, kai jau atėjo ta akimirka, kai reikėjo spręsti, ar uždegti žalią šviesą šiai parlamentinei diskusijai, keletas žmonių tiesiog padarė tą lemiamą sprendimą ir susilaikė. Tačiau aš manau, kad tai yra pradžia, mes tokio palaikymo pokyčiams dėl partnerystės instituto Lietuvoje dar niekada nesame turėję.
– Taip, tai skamba gražiai, tačiau iš to jokios naudos. Juk projektas sustojo ir galbūt tik bus tęsiamas. Jūs dabar vis sakote: kompromisas. Politikoje sakyti, kad nepritarė kažkas kompromisui nebūtinai reiškia, kad kita pusė, kuri esą nepritarė kompromisui, įsivaizduoja, kad tai yra kompromisas.
– Taip, bet mes tiesiog nesuteikėme parlamentui erdvės tuos kompromisus dėti ant stalo. Mes tiesiog turime grįžti į pradinę stadiją ir peržiūrėti projektą. Mes esame pasiruošę kalbėti su visais, mes visada kalbėjome su visais. Lietuvoje apie Partnerystės įstatymą mes kalbame daugybę metų ir, tiesą sakant, Lietuva jau gaišta brangų savo piliečių laiką – gyvenimo laiką. Žmonės išvažiuoja dėl to, kad negali kurti gyvenimo, jaunimas yra labiau linkęs į savižudybes, ir tai yra įrodyta tyrimais.
– Prezidento metiniame pranešime buvo išsakytas teiginys, kurį netruko pasigauti ir opozicija, kad nebuvo diskusijų ir kad prezidento užuominos apie suskirstymą į „kaimietukus“ ir „progresyvuosius“ buvo šio klausimo pasekmė... Ar nesutiksite visgi su ta teze, kad nebuvo pakankamai diskusijos, kad per prievartą buvo bandoma įbrukti vertybes, kurios tik tradicinę šeimą mylinčiai tautai svetimos bei nepriimtinos.
– Iš opozicijos tai yra girdima. Opozicija dirba savo darbą, mes bandome daryti pokyčius, siekiame įgyvendinti savo pozityvią darbotvarkę. Jie tiesiog iš paskos eina ir bando rasti, kas yra ne taip. Žiūriu į opoziciją valstiečių asmenyje... Jie turėjo savo programoje, jie nepadarė ir viskas radikalizavosi, žiūriu į kritiką iš opozicijos „socdemų“ asmenyje – jie Lietuvą valdė kone 20 metų – jie to nepadarė. Tai dabar atėjo partijos, kurios siekia tai padaryti, o tos partijos, kurioms pritrūko ryžto ir drąsos – dabar tiesiog eina iš paskos ir kritikuoja. Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą.
– Užbaikime šį klausimą dar vienu akcentu. Viešojoje erdvėje tiek politikai, tiek įvairios grupės, ypač socialiniuose tinkluose, vienu iš pagrindinių argumentų, kodėl nereikėtų Partnerystės įstatymo ar tos pačios Stambulo konvencijos, teigia, kad pagrindinė priežastis yra ta, kad po to seks dalykai, kurie kone gamtai prieštarauja: galimybė tos pačios lyties šeimoms įsivaikinti ir pan. Žiūrint iš šono, tarsi supranti, kad tai argumentavimo klaida – vadinamoji slidi nuokalnė. Nedera sujungti dviejų nesusijusių dalykų į vieną.
– Taip, tai yra logikos klaida.
– Bet kokia jūsų pozicija? Kaip matote perspektyvą? Ar matote galimybę tuos klausimus, dėl kurių labiausiai būgštaujama, realizuoti? Aš kalbu apie santuoką, įsivaikinimą.
– Aš noriu pasakyti, kad mes turime išspręsti situaciją, kuri yra šiandien. Yra daugybė porų, ne tik tos pačios lyties, bet skirtingų lyčių poros ir asmenys negali įtvirtinti savo partnerystės, jie yra paraštėse, jie nėra lygūs prieš įstatymą. Šiandien mes bandome išspręsti šią situaciją. Ir kaip visi pamatėme, tai nėra lengva padaryti. Tad apie kitus scenarijus dabar net nėra ką kalbėti.
– Netgi perspektyvoje?
– Mes dabar kalbame apie dabartinę problemą, kurią mes norime išspręsti. Ir ją reikia išspręsti, ir aš tikiuosi, kad mums šioje kadencijoje pavyks.
– Dar vienas klausimas, kuris traktuojamas kaip itin svarbus Laisvės partijai – narkotikų dekriminalizavimo klausimas. Apie tai buvo nemažai kalbėta prieš rinkimus. Ar yra šiuo atžvilgiu išmoktos Partnerystės įstatymo pamokos? Ar ketinate daryti kažką kitaip, kad nepasikartotų situacija? Sprendžiant iš tos pačios valdančiosios daugumos atstovų pasisakymų, kyla abejonių, ar tikrai šiuo klausimu gali būti pozityvesnis požiūris.
– Šio įstatymo likimas jau dabar yra kitoks, nes dekriminalizavimo projektas yra parlamente praėjęs pateikimo stadiją, jam yra pritarę du Seimo komitetai: Sveikatos reikalų ir Žmogaus teisių komitetai. Mes iš esmės turime parlamentinį procesą, mes turime ekspertus, kurie gali ateiti į komitetus ir politikams pasakyti apie šį projektą. Aš tikiuosi, kad argumentų kalba čia visgi nuskambės garsiau, ir tas projektas turės pasisekimą.
– Tačiau jūs puikiai suprantate, kad ne ekspertiniai, bet politiniai argumentai lems sprendimą. Ar siekiant, kad šis įstatymas sulauktų sėkmės kitose stadijose ir galiausiai būtų priimtas, yra labiau Laisvės partijos ar visgi valdančiosios daugumos atsakomybė?
– Aš manau, kad tai yra visos valdančiosios daugumos atsakomybė. Dar daugiau pasakysiu, tai yra Lietuvos sprendimų priėmėjų atsakomybė. Mes Seime labai dažnai balsuojame pagal sąžinę ir, jei sugrįžtume prie Partnerystės įstatymo, mes turėjome palaikymą iš Tomo Tomilino ar Rūtos Miliutės, kurie yra opozicijoje. Lygiai taip pat aš manau, kad šis klausimas yra labiau sąžinės reikalas. Jei mes save laikome krikščionimis demokratais, tai, matyt, krikščioniška būtų tam žmogui, kuris turi problemų su narkotinėmis medžiagomis, ištiesti pagalbos ranką ir pasiūlyti gydymą, pasiūlyti paslaugas, o ne kalėjimą, ką šiuo metu sistema siūlo.
– Tačiau krikdemų lyderis Paulius Saudargas tame krikščionybės elementų neįžvelgia, jis neslepia manąs, kad šis projektas tiesiog reiškia situacijos dėl narkotikų turėjimo prilyginimą eismo taisyklių pažeidimui. Panašu, kad visgi vertybinės skirtys tiek valdančiojoje daugumoje, tiek politinės skirtys opozicijoje indikuos, kad į tą sprendimą bus žiūrima savaip. Todėl ir klausiu, ar bus aktyvesnis balsų skaičiavimas ir medžiojimas?
– Aš manau, kad mes dabar turime gerą diskusiją komitetuose, Teisės ir teisėtvarkos komitete. Turėsime diskusiją plenarinių posėdžių salėje. Tikiuosi, kad parlamento nariai turės daugiau informacijos... Aš, tiesą sakant, galiu suprasti, kad žmonėms, kurie dirba kitoje srityje, tai nėra jų tema. Dėl to jiems natūraliai kyla klausimų, kodėl tai yra svarbu. Bet mes tą darbą dirbame, mes esame pasiruošę visus tuos argumentus ir įrodymus parodyti, ir tą darome. O kaip bus, mes pasižiūrėsime.
– Partnerystės įstatymas, narkotinių medžiagų dekriminalizavimas yra svarbūs klausimai jūsų partijai, buvo pasižadėjimai rinkėjams, jie, ko gero, suprato, kad jie bus priimti. Ar yra raudonoji linija Laisvės partijai, iki kurios ji liktų valdančiojoje daugumoje?
– Žinoma, kad mes siekiame savo programos ir koalicijos sutarties įgyvendinimo, ir joje yra aiškiai parašyta, kad koalicijos partneriai deda visas pastangas, kad šie klausimai būtų išspręsti. Nepaisant sudėtingo sprendimo priėmimo proceso, mes esame arčiausiai sprendimo priėmimo ir pokyčių, kiek tik Lietuva yra buvusi. Dar daugiau, dėl baudžiamųjų įstatymų, aš norėčiau pabrėžti ir šauktuką padėti, kad iki 2017 metų Lietuvoje galiojo gerokai liberalesnė tvarka negu yra dabar, kai nuo 2017 m. viskas nukeliavo į Baudžiamąjį kodeksą ir mes matome, kad 1000 žmonių kiekvienais metais yra kriminalizuoti.
– O kiek yra rezervo pokyčiams šio projekto tekste, nes, berods, tas pats Eugenijus Gentvilas kalba, kad klausimų kelia baudų dydžiai: 20 eurų už pirmąjį nusižengimą ir 200 eurų už pakartotinį. Jis sako, kad reikėtų solidesnių baudų, kiti teigia, kad reikia atskirti lengvuosius ir sunkiuosius narkotikus.
– Aš manau, kad viskas yra atviros diskusijos klausimas. Ir čia tikrai ne paskutinėje vietoje bus sveikatos politikų žodis, nes tos medžiagos yra nustatinėjamos, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir kiekiai yra nustatinėjami ministro įsakymu. Ir tai yra gerai, ir aš manau, kad visi susitelkę mes tikrai išspręsime šį klausimą.
– O dėl tokių klausimų eitumėte į žvalgybą su koalicijos partneriais? Konservatorių lyderis praėjusį šeštadienį jūsų partijos suvažiavime sakė, kad su Laisvės partija eitų į žvalgybą ir užsiminė, kad tokio pačio atsako tikėtųsi ir iš Laisvės partijos, kad džiaugtųsi tokį atsaką gavęs.
– Labai gražūs žodžiai nuskambėjo iš Tėvynės sąjungos pirmininko mūsų suvažiavime. Mes jaučiame daug bendrumo, bendrumo koalicijoje, bendrumo ne tik su Gabrieliumi Landsbergiu, bet ir su premjere Ingrida Šimonyte, Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte, tai, aš manau, kad mes ne tik eitume į žvalgybą, mes jau esame prisiėmę tokią atsakomybę. Mes savomis rankomis patyrėme sveikatos krizę, tad mes kartu jau labai daug patyrėme ir išgyvenome ir sprendimus kartu priėmėme. Mes jau esame sunkių situacijų ištestuoti.
– Taip pat Gabrielius Landsbergis susilaukė nemažai kritikos iš oponentų, kai, pabrėždamas Partnerystės įstatymo reikšmę, akcentavo Kovo 11-osios įvykį ir jo mastą. Kaip manote, kodėl kilo viešoji reakcija, ar jūs pati sutinkate tokiam prilyginimui ir įkontekstinimui?
– Man atrodo, kad tai, ką mes čia darome Vyriausybėje ir Seime, mes stengiamės, kad mūsų sprendimai būtų skirti Lietuvos ateičiai: ar tai būtų ekonominiai sprendimai ir reformos, kurių mes ėmėmės, ar tai būtų žmogaus teisių sprendimai. Šių sprendimų įkontekstinimas su įvykiais, nulėmusiais Lietuvos raidą – Kovo 11-ąja – man atrodo, kad tai buvo labai tinkama sąsaja. Iš esmės juk Kovo 11-oji leidžia diskutuoti apie tai, ką mes dabar kalbame, leidžia savarankiškai mąstyti ir, tiesą sakant, prisiimti lyderystę ir padėti kitiems, kurie tokios galimybės neturi. Manau, kad tai buvo tinkamas palyginimas, o tos reakcijos, kurias mes, kaip politikai, sukeliame, yra visiškai normalu, politikai yra žmonių renkami. Mes neturime visiems patikti. Yra žmonės, kurie suteikia mandatą, mes darome ką galime, kad tuos pokyčius kurtume.
– Jūs sakote, kad politikai sukelia reakcijas. O esamas įsibangavimas visuomenėje ir daugelio dėmesio sulaukęs nuomonių išsiskyrimas... Dėl ko jis atsirado? Dėl to, kad vertybės atnešamos naujos, ar kad tas vertybes atneša konkretūs asmenys, ar visgi reaguojantys yra už sukeltas bangas atsakingi?
– Man sunku pasakyti. Aš tiesiog matau, kad pandemija yra padariusi savo darbą. Žmonės yra truputį labiau įsielektrinę nei įprastai. Aš tikiuosi, kad mums sugrįžus į tą laisvesnį gyvenimą atsiras daugiau ramybės diskusijose ir pokalbiuose: ar tai būtų socialiniai tinklai, ar tai būtų Seimo salė, ar gatvė ir maršai.
– Jei jau apie maršus, tai opozicijos lyderis, komentuodamas Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vieno mitingo, sakė, kad tai demokratinis akibrokštas, kad Vilnius, priešingai nei skelbiasi, nėra visiems laisvas miestas. Kaip vertinate ir savivaldybės sprendimus, ir opozicijos lyderio išsakytus būgštavimus?
– Pradėkime nuo to, kad prieš kurį laiką įvyko masinis dešimties tūkstančių žmonių renginys, kuriame buvo proaktyviai siekiama nesilaikyti saugumo reikalavimų, elementarių higienos reikalavimų, kurie tuometiniam sergamumui esant buvo būtini. Tai buvo tiesiog spjūvis į veidą visiems verslininkams ir žmonėms, kurie 8 mėnesius ir gal daugiau laikėsi karantino reikalavimų, buvo uždarę savo veiklas, skiepijosi. Šio renginio organizatoriai visa tai nubraukė. Ir dabar jie pakartotinai bando kažką apgauti ir organizuoti tokius pačius renginius. Manau, kad savivaldybės žingsnis buvo teisingas, jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu... Tai kažkas juk turi pasakyti stop. Kito žmogaus sveikatos sutrikdymas tikriausiai yra žmogaus teisių pažeidimas. Akivaizdu, kad ten buvo koronos židinys.
– Tai nemanote, kad tai yra visuomenės saviraiškos varžymas. Jūsų oponentai sako: štai Laisvės partijai ši idėja nepriimtina, tai ir neleidžia jos manifestuoti.
– Buvo surengtas mitingas, ir jų buvo ne vienas, jie gali būti rengiami, tačiau yra reikalavimai. Jeigu jų nesilaikoma, tai nežinau, kodėl reikėtų tai toleruoti. Truputį net šypseną kelia opozicijos lyderio susirūpinimas žmogaus teisėmis, kai matėme daugybę sprendimų, kai jis vadovavo ankstesnei Vyriausybei. Ten žmogaus teisės tikrai buvo ne pirmoje vietoje.
– O ką jūs turite galvoje konkrečiai?
– Ir tas pats karantinas tuo metu. Nepamirškime, kokie sekimo įstatymų projektai buvo nešami iš Vyriausybės, saviizoliacijos kontrolės ir panašiai.
– Pokalbį apibendrinkime jūsų, kaip ministrės, rūpesčiais šiuo metu.
– Aš noriu pasidžiaugti keletu dalykų. Nepaisant netobulos situacijos, kurioje pradėjome darbus, kai ką jau pavyko padaryti. Tas pats Galimybių pasas, nors ir kiek kontroversiškiau vertinama idėja, bet leido sugrąžinti daugybę žmonių į darbus. Šią savaitę Seime priėmėme gana svarią reformą – tai yra darbuotojų perkėlimo iš trečiųjų šalių investuotojų reforma, kuri, tiesą sakant, suteiks galimybę šimtams Baltarusijos verslų įsikurti Lietuvoje. Tai nebėra diskusija, tai yra padaryta.
Dar vienas dalykas. Gal ir kelia šypseną diskusijos dėl kosmoso, bet kosmoso technologijos mums padeda vystyti lazerių pramonę, robotiką, dirbtinį intelektą, aplinkos apsaugos technologijas.
Mūsų laukia dar daug reformų, ta pati inovacijų reforma, bet iš esmės mes privalome karantino diskusijas atidėti į šalį ir galvoti apie spartesnį Lietuvos augimą.
– O kaip sekasi diskusijas atidėti į šalį? Iš tos pačios opozicijos nemažai skriejo replikų, kad Vyriausybė nesugeba dirbti abiem rankomis, kad koncentruojamasi tik į vieną spektrą.
– Mes gana sudėtingomis sąlygomis priimdavome sprendimus, kartais netobulus, bet juk tobulų ir negali būti. Bet situacija sprendžiasi ir mes matome, kad galėsime užbaigti karantiną. O kas galėjo būti geriau... Manau, kad tai iš istorinės perspektyvos įsivertinsime.
– Premjerė ir sveikatos apsaugos ministras yra sakę, kad bus dedamos pastangos, jog nepasikartotų toks ruduo, koks buvo po ankstesnės valdančiosios daugumos. Kas yra daroma, kad tikrai nebūtų analogiškos situacijos?
– Pirmas dalykas – būtina tęsti vakcinacijos kampaniją ir kviesti žmones skiepytis. Tai yra būtina sąlyga tam, kad mes rudenį neturėtume netikėtų atmainų. Mes vakcinų turime ir žmonės skiepijasi – tai yra gera žinia. Antras dalykas, mes turime Galimybių pasą. Taip, mes jį sukūrėme ir pasiūlėme, bet aš labai laukiu tos dienos, kada mes jį išjungsime. Bet jeigu taip nutiktų, kad mes turime kažkokią atmainą, apie kurią dar nežinome, mes galime panaudoti Galimybių pasą kaip karantino valdymo instrumentą.
– Ar manote, kad Galimybių paso prireiks vasarą, net jei karantinas bus nutrauktas birželiui pasibaigus?
– Nebūtinai. Kaip tik tuos sprendimus viduje diskutuojame, neatmetu galimybės, kad vasarą galėtume gyventi visiškoje laisvėje. Pati to norėčiau. Bet tai yra įrankis mūsų atsargoje, kuris galėtų būti galbūt įjungtas tada, kai reikia sprendimo.
– Tai jūs sakote, kad vasarą galėtume gyventi ir be Galimybių paso?
Aš to labai norėčiau, kad mes galėtume karantiną atšaukti ir tikiuosi, kad tai bus padaryta. Vyriausybė netrukus priims tuos sprendimus, mes dar turime išsamiau padiskutuoti, atsižvelgiant į susirgimus ir atsižvelgiant į tai, kad ganėtinai sparčiai vyksta skiepijimas.
– Taigi vienas iš scenarijų yra, kad karantinas pasibaigė ir kartu pasibaigia Galimybių paso galiojimas?
– Žinoma, Galimybių pasas bus tikrai kažkada išjungtas.
– Bet ar jis bus sinchroniškai išjungtas su karantinu?
– Jis galėtų būti išjungtas kartu su karantinu, bet galutinius sprendimus, žinoma, priims Vyriausybė.
