Aišku, jie moka surengti areštus, kratas, pasireklamuoti skambia bylų pradžia, o paskui kartu su prokurorais metų metus pratampę niekuo dėtus žmones ir suteršę jų reputaciją turi pabrukti uodegą, kai ją prikerpa teismai.
Bet širdies gilumoje šie pareigūnai yra jautrūs kaip pavasario pradžioje nedrąsiai prasiskleidę pirmieji žiedai. Ypač tuomet, kai kas nors pamėgina kritikuoti neatlaikančius jų darbo metodus.
Antai nepatiko agentams, kad advokatai juos patraukia per dantį, o žurnalistai ima ir paskelbia šių žodžius. Ir ne vien paskelbia, bet dar ir prisega prie straipsnio STT būstinės nuotrauką. Nepatiko, todėl jie kreipėsi tiesiai į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Tik, kaip dažnai nutinka ir teismuose, sulaukė ne užuojautos, o sprigto. Etikos tarnyba, atidžiai išnagrinėjusi STT skundus, nutarė, kad ši institucija pernelyg jautriai ir smulkmeniškai reaguoja į menkiausią krepštelėjimą. O garbę ir orumą galima ginti tik tada, kai asmuo yra normaliai jautrus.
„Perdėtai jautraus asmens orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą“,– tokia buvo Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada.
Kitaip tariant, agentai buvo išvadinti žliumbomis. Aišku, tokios išvados autoriai rizikuoja patys pasitaikius menkiausiai progai patekti į įžeidžių teisėsaugininkų rūstybės girnas.
Bet kol Lietuvoje neįvesta cenzūra ir STT agentai netapo neliečiamaisiais, gelbėtis nuo perdėto jautrumo jie gali nebent pasitelkę psichologus ar dvasios tėvus. O jei šis sutrikimas nepraeis, derėtų įkurti ir kokį nors savitarpio pagalbos skaisčiųjų bernelių ordiną, kur vienas kitam galėtų išsakyti, kas spaudžia jų širdį.