Tetrūksta, kad jis dar pridurtų, kaip karštai myli A.Lukašenką. Būtų tikras Stokholmo sindromas. Tik nereikia raukyti nosies, kad šis jaunas baltarusis ir jo draugė S.Sapega jau išskydo ir šneka, ką jiems liepia jų kankintojai. Kas taip mano, tegu pamėgina save įsivaizduoti jų vietoje ir pamąstyti, ar jie elgtųsi kitaip. Vargu. Prievarta gali būti visagalė.
Prisiminimai apie Stalino laikus nenoromis ir kyla todėl, kad anuomet suimtieji prisiimdavo net sveiku protu neįsivaizduojamas kaltes. Pavyzdžiui, geležine valia esą garsėjęs Sovietų Sąjungos maršalas V.Bliucheris 1938 metais „prisipažino“, kad jis – Japonijos šnipas.
Jį pažinojęs sovietinio karinio veikėjo V.Antonovo-Ovsejenkos sūnus, taip pat represuotas, savo prisiminimų knygoje rašė, kad sutiko šį maršalą, vedamą po tardymo Lefortovo kalėjimo koridoriumi su išdurta akimi saujoje.
V.Bliucheris, nesulaukęs sušaudymo, tardomas mirė.
Per vadinamąjį didįjį 1937–1939 metų terorą „prisipažindavo“ visi. Teko girdėti tik vieną atvejį, kai NKVD suimtas asmuo po pusmečio tardymų taip ir neprisiėmęs jokios kaltės buvo paleistas namo, bet po poros mėnesių mirė, nes grįžo pas artimuosius leisgyvis.
Jis buvo ne aukščiausio rango veikėjas, tik stambios Maskvos gamyklos vadovas, todėl gal tardytojams mažiau rūpėjo jo prisipažinimai, o svarbiausius suimtuosius jie visada priversdavo liudyti prieš save. Žmogaus valia, jėgos priešintis nėra neribotos – sekinantys kankinimai gali privesti iki tokios būklės, kai mirtis atrodys išsigelbėjimas.
Žinoma, A.Lukašenkos režimui nė nereikia tokio masto prievartos, kokią pasitelkdavo stalininis NKVD, R.Pratasevičius turbūt taip žiauriai nebuvo kankinamas, bet esmės tai nekeičia. Dabar galima panaudoti ir sąmonę temdančias, valią paralyžiuojančias psichotropines medžiagas, klastą, grasinimus, vilioti lengvesnio likimo pažadais.
Neatsitiktinai pats A.Lukašenka prabilo, kad R.Pratasevičiui gresia net mirties bausmė, nes neva jis teroristas, kovojęs ukrainiečių pusėje prieš Donbaso separatistus. Įsivaizduoti tardytojų šantažą nesunku: būsi sušaudytas arba kalbėsi prieš kameras, ką tau pasakysime.
Panašiai, matyt, elgiamasi ir su greičiau atsitiktiniu A.Lukašenkos režimo grobiu R.Pratasevičiaus drauge S.Sapega, kuri taip pat jau „prisipažino“ neva viešinusi asmeninius baltarusių pareigūnų duomenis, kitaip sakant, gali būti įkalinta ne vieniems metams, nors yra Rusijos pilietė ir būta pranešimų, kad ją greitai paleis.
S.Sapegos advokatas pranešė, kad šią 23 metų merginą kartais ištinka panikos priepuoliai.
Natūralu. Visiškai jauna mergina, staiga išplėšta iš įprastinio komfortiško gyvenimo, įgrūsta į kalėjimo kamerą, bauginama, šantažuojama. Ko gero, dar didesnį spaudimą ir terorizavimą patiria 26 metų R.Pratasevičius. Visas gyvenimas dar priešakyje, o akyse – jau mirties šmėkla.
Kad ir koks šizofreniškas A.Lukašenkos režimas, R.Pratasevičius nebus sušaudytas, bet terorizuojamas jaunuolis negali grėsmės vertinti racionaliai, todėl ir sutinka save apkalbėti ir teisinti jį pagrobusius tikruosius teroristus. Jo gyvenimas jau dabar gerokai sugriautas, nes vis viena kalės ilgai, tikėtina, kol negrius A.Lukašenkos režimas, o tai gali tęstis ir ne vienus metus.
Ant R.Pratasevičiaus galvos liejasi klastočių ir šmeižto lavina ne tik Baltarusijos, bet ir Rusijos žiniasklaidoje. Jis vadinamas naciu, teroristu. Staiga buvo surastas baisus nusikaltėlis, baltarusiškasis O.bin Ladenas. Kai kas tuo ir patikės. Šiuolaikinės melagysčių platinimo galimybėmis toli pranoksta Goebbelso propagandą.
Vienas suimtas septyniolikametis baltarusis nusižudė. Šiuolaikinis socialinių ryšių išugdytas jaunimas turbūt greičiau psichologiškai palūžta, kai yra izoliuojamas nuo aplinkos ir bauginamas, šantažuojamas.
Net demokratinės Lietuvos teisėsauga gal būna per daug negailestinga, kai į jos rankas pakliūva įstatymui nusižengęs jaunas žmogus, pavyzdžiui, iš smalsumo įsigijęs marihuanos. Ar reikia skubėti taikyti baudžiamosios teisės vėzdą, kai nusižengimai nesmurtiniai?
Juk nusižengėlio dažnai laukia dar ir socialiniais ryšiais vykdomas linčo teismas.
