Smurto artimoje aplinkoje – tik daugėja
Organizatorių teigimu, šiemet Lietuvos pažanga žmogaus teisių srityje bus vertinama Jungtinių Tautų (JT) Visuotinės periodinės peržiūros metu, šaliai siekiant būti išrinktai į JT Žmogaus teisių tarybą.
Šalies pažangos ataskaitą JT teikia Vyriausybė, todėl nevyriausybinės organizacijos parengė šešėlinę ataskaitą, kurią taip pat įteiks JT. Ja siekiama objektyviau įvertinti šalies pažangą.
„Diversity Development Group“ tyrėja Giedrė Blažytė teigė, kad ataskaitoje apžvelgiama Lietuvos pažanga 2016-2020 metų laikotarpiu, nagrinėtos moterų teisių ir lyčių lygybės, negalios, LGBTI, migrantų, tautinių mažumų bei vaikų ir jaunimo teisių užtikrinimo sritys.
Ataskaitoje pastebima, kad nuo 2016 m. iki šios dienos Lietuva nepadarė jokios reikšmingos pažangos užtikrinant lyčių lygybę. Nors Vyriausybė imasi tam tikrų priemonių smurtui artimoje aplinkoje sumažinti, pranešimų apie smurto atvejus skaičius nuolat auga.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič atkreipė dėmesį į pasekmes, kurios laukia, kada Lietuva nerimtai žiūri į tarptautinius dokumentus.
„Jau aštuoneri metai praėjo, kada Lietuva pasirašė Stambulo konvenciją, tačiau jos neratifikavo. Pradelsti aštuoneri metai, ir dėl pažangos labai galima abejoti“, – kalbėjo V.Pilinkaitė-Sotirovič.
Anot jos, smurto artimoje aplinkoje atvejai tik intensyvėja: „Smurto daugėja, pranešimų per penkerius metus padaugėjo 20 tūkst. Kas šeštas užregistruotas nusikaltimas yra dėl smurto artimoje aplinkoje“.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė pabrėžia, kad pernai padaugėjo moterų nužudymų ir sunkių sužalojimų.
„2020 metų statistika rodo, kad padaugėjo moterų nužudymų artimoje aplinkoje ir sunkių sužalojimų. Tai irgi aliarmas, kuris parodo, kad turi būti ieškomos veiksmingesnės priemonės“, – kalbėjo V.Pilinkaitė-Sotirovič.
V.Pilinkaitė-Sotirovič teigimu, sistemingos prevencijos nematome, nėra apsaugos orderį įtvirtinančių teisinių instrumentų, nepriimti įstatymai dėl persekiojimo, dėl išžaginimo ir seksualinės prievartos intymiuose santykiuose ar šeimoje.
Be to, V.Pilinkaitė-Sotirovič pastebi, kad per aštuonerius metus nepadarius namų darbų, nepadarius žingsnių sistemingai ir kompleksinei prevencijai, dabartinė karta perima tuos pačius stereotipus, su kuriais bandoma kovoti daugybę metų.
„Perima tą patį supratimą apie socialinius vaidmenis, apie lyčių normas. Tai – pesimistinė perspektyva, nes kol tokios nuostatos gyvuos, mums teks toliau kovoti smurto artimoje aplinkoje pasekmėmis, prarasti gyvybes, nes problema savaime neišsispręs“, – pabrėžė V.Pilinkaitė-Sotirovič.
Teigiamų pokyčių LGBTI srityje nenustatyta
Ataskaitoje akcentuojama, kad LGBTI asmenų apsauga Lietuvoje, nepaisant kelių teigiamų pokyčių, tebėra pavojuje. Didesnių teigiamų pokyčių LGBTI žmogaus teisių srityje 2020 metais nebuvo nustatyta.
„LGBTI asmenų padėtį tiesiogiai veikia tos pačios lyties asmenų šeimos teisių pripažinimo trūkumas, administracinės procedūros, susijusios su teisiniu lyties pripažinimu, dar nėra nustatytos, o tai lemia didelę translyčių asmenų diskriminaciją.
LGBTI jaunimo padėtis Lietuvoje išlieka ypač pažeidžiama, kadangi nevykdomos jokios nacionalinio lygio priemonės, kurios atitiktų jaunų LGBTI asmenų poreikius, susijusius su jų emocine gerove švietimo įstaigose. Buvo keli atvejai, kai Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas buvo taikomas diskriminaciniu būdu, siekiant apriboti su LGBTI susijusį turinį, įskaitant ir edukacinį“, – teigiama ataskaitoje.
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL projektų vadovė, teisininkė Monika Antanaitytė kalbėjo, jog LGBTI asmenų šeimos teisių pripažinimo situacija šalyje jau spėjo tapti yra lakmuso bandymu demokratijos lygiui nustatyti.
„Šiuo metu tik šešios Europos Sąjungos valstybės narės, tarp jų – ir Lietuva, neturi teisinės bazės bent dalimi aprėpiančios LGBT asmenų šeimos teisių pripažinimo klausimus“, – kalbėjo M.Antanaitytė.
Anot jos, 2011 metais Konstitucinis teismas tam tikra prasme pripažino šeimų įvairovę ir konstatavo, kad iš esmės šeima negali būti tapatinama išimtinai su santuokos institutu. „Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad šeimos sąvoka tampa ne teisinės diskusijos, o dažnai politinės konjunktūros objektu“, – kalbėjo teisininkė.
M.Antanaitytė pabrėžia, kad, Lietuva, kartu su Rusija, yra vienintelės Europos Tarybos mechanizmo šalys, turinčios įstatymą, ribojantį su LGBT susijusią viešą informaciją.
Trūksta sisteminio požiūrio tautinių mažumų srityje
Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) projektų koordinatorė Kristina Rūkaitė teigė, kad viena esminių rekomendacijų Lietuvai tautinių mažumų srityje yra priimti Tautinių mažumų įstatymą, kurio Lietuva neturi daugiau negu dešimtmetį.
„Nėra vieningo teisinio reguliavimo, saugančio tautinių mažumų teises“, – kalbėjo K.Rūkaitė.
Anot jos, šis įstatymas reikalingas siekiant įtvirtinti bendrus principus ir teises, atliepti tokius įsisenėjusius klausimus kaip tautinių mažumų kalbų vartojimas viešajame gyvenime, dvikalbių lentelių bei originali asmenvardžių rašyba dokumentuose.
K.Rūkaitė akcentuoja tautinių mažumų bei migrantų Lietuvoje patiriamą diskriminaciją, neapykantos kalbą bei nusikaltimus.
„Kasmetinės viešosios nuomonės apklausų rezultatai rodo, kad socialinė distancija romų, čečėnų, musulmonų ir pabėgėlių atžvilgiu tebėra reikšminga“, – kalbėjo LŽTC atstovė.
Anot jos, nors dažniausias registruotų neapykantos nusikaltimų motyvas yra aukos priklausymas etninei grupei, registruotos nusikalstamos veikos atspindi tik labai nedidelę dalį realiai įvykstančių tokio tipo nusikaltimų.
„Nors bandoma pagerinti tautinėms mažumoms priklausančių žmonių teises, sisteminio požiūrio į integraciją, švietimo prieinamumą ir kokybę trūkumas, neapykantos nusikaltimų mastas ir visuomenės netolerancija tebėra pagrindiniai tautinių mažumų rūpesčiai Lietuvoje“, – pastebima ataskaitoje.
Tuo metu vertinant žmonių su negalia padėtį Lietuvoje ataskaitoje teigiama, kad 2016–2020 m. laikotarpiu žmonės su negalia turėjo daugiau galimybių dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
„Politinė aplinka buvo palanki ir draugiška NVO dalyvavimui, o tai turėjo įtakos kai kuriems teisiniams ir sisteminiams pokyčiams. Vis dėlto kyla abejonių dėl tokio dalyvavimo būdų, konsultacijų su NVO tikslų bei rezultatų efektyvumo. Taip pat išlieka nemažai nesprendžiamų kliūčių siekiant užtikrinti žmonių su negalia teises arba pažanga vyksta lėtai“, – įvertino nevyriausybininkai.
Plačiau susipažinti su ataskaita galite čia.
