Pabaiga todėl, kad civilizuotame pasaulyje dvejonių negalėjo būti: skrydžiai, kurie ligi šiol būdavo saugūs, dabar tapo grėsme. Pasikėsinta į esminę vertybę, pakirstas bet koks pasitikėjimas. Įvykis tuoj patraukė ES šalių lyderių dėmesį, o jis virto Europos Vadovų Tarybos išvadomis. Griežtos asmeninės ir sektorinės sankcijos, tiesiogiai veikiančios Minsko režimo bendrininkus, kurios, tikiu, artimiausiu metu bus patvirtintos. Tai giliai paveiks Baltarusijos ekonomiką. O jei tai dar labiau nustums Lukašenką prašyti Putino „išmaldos“? Iškyla labai svarbi dilema, liečianti ne tik Baltarusiją, bet ir Europą: kaip mums neįstumti Baltarusijos į dar didesnę Maskvos „globą“?
Nepaisant visų beprotiškų įvykių nuo 2020-ųjų rugsėjo 9 d., trečiadieninis Lukašenkos kreipimasis į Baltarusijos parlamentą nubraukė paskutinius autoritarinio veikėjo adekvatumo likučius.
Nuorodos į teroristinės organizacijos „Hamas“ bombą lėktuve ir šveicarų įspėjimą, grėsmę Astravo saugumui bei savo šalies piliečių vadinimas neonaciais parodė eilinį režimo bandymą diskredituoti bet ką, kas potencialiai keltų egzistencinę grėsmę Lukašenkai.
Didėjanti baimė dėl jo paties suformuoto šalies ontologinio saugumo bei „tautos globėjo“ naratyvo virsta dekretais, grasinančiais susidorojimu su visomis už demokratinę Baltarusiją kovojančiomis grupėmis.
Dabartinė tvarka yra grįsta Minsko autoritarinio režimo suformuotu identitetu, kuris šiuo metu būtent ir patiria grėsmę.
Todėl nenuostabu, kad, bandant suvaldyti ontologines grėsmes, internetas ir kitos pagrindinės komunikacijos erdvės patiria absoliutų spaudimą.
Pavyzdžiui, gegužės 24 d. buvo priimtas žiniasklaidos įstatymas, kuriuo išplėsti pagrindai riboti prieigą prie interneto išteklių ir blokuoti žiniasklaidos priemones.
Tikėtina, kad ir ateityje režimas sieks galutinai uždrausti bet kokias ne valstybės tarnybų kontroliuojamas žiniasklaidos priemones bei pilnai kontroliuoti internetinę prieigą. O dar ir naujų telekomunikacijos priemonių, bandančių sugaudyti politinius disidentus už Baltarusijos ribų, gali daugėti.
Kalbant apie ekonominę realybę, Baltarusijos ekonomikos izoliacija tikriausiai didės. Akivaizdu, ES atsakas bus tikslus ir smarkiai kertantis per ekonomiką. ES veikiančios oro linijos jau boikotuoja Baltarusijos kompanijų valdomus lėktuvus, drausdamos jiems leistis į Bendrijos oro uostus bei skristi per jų erdvę. Svarstomos griežtos sektorinės sankcijos. Jei tai paliestų naftos perdirbimu ir eksportu arba cheminių produktų gamyba užsiimančias kampanijas, BVP šalyje smuktų drastiškai.
ES yra antra pagrindinė Baltarusijos prekybos partnerė, sudaranti 18 proc. bendrosios komercijos, o eksportas siekia apie 4 milijardus eurų. Beje, pastaruoju laiku šis eksportas netgi didėjo! O integracijos su Rusija įsigalėjimas tik dar labiau nutolina ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas su ES.
Tad, mano nuomone, taikant ES institucijų sankcijas, skirtas prispausti Lukašenką ir jo aplinką, reikia įvertinti ir galimas ilgalaikes pasekmes Baltarusijos ateičiai.
Iš kiekvieno įvykio mes pasimokėme. Vis dėlto glumina klausimas: o kur yra ribos? Valstybės mato situaciją dabar jau visai kitaip. Toks režimo veikimo būdas yra labai pavojingas, tad ir mūsų atsparumo strategijos turės keistis.
Racionaliai pamatuotas atsakas iš Vakarų valstybių, kuris remiasi demokratinėmis vertybėmis ir normomis, ne visada yra pajėgus paveikti iracionalius tarptautinius aktorius.
Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos autoritariniai režimai yra grįsti galios demonstravimu, kurio pagrindinis tikslas – išgyventi, o jų veiksmai pažeidžia tarptautinius susitarimus.
Net ir juos vadinant nedemokratiniais režimais, jie dėl to nesižeidžia. Jie seniai bando įrodyti, jog už jų sienų liberalioji demokratija neveikia, o jų autoritarinis modelis yra visavertė atsvara.
Tad situacija tikrai nėra paprasta. Dabartinis Minsko režimas yra nenuspėjamas, tačiau net ir bandant jį izoliuoti, mes privalome žiūrėti į ateitį ir būti pasirengę politiniam ir ekonominiam bendradarbiavimui su demokratine Baltarusija.
