Teikia siūlymus
Komiteto narys Linas Slušnys pristatė Seimo Sveikatos reikalų komiteto siūlomus sprendimus, kaip spręsti mobingo apraiškas sveikatos priežiūros įstaigose.
Komitetas Vyriausybės prašo įkurti ombudsmeno instituciją, taip pat peržiūrėti didelius sveikatos priežiūros specialistų krūvius ir svarstyti galimybę didinti sveikatos priežiūros sistemos finansavimą.
„Su papildomomis pandemijos valdymo priemonėmis susijusias išlaidas finansuoti Biudžeto, o ne Privalamojo sveikatos draudimo fondo lėšomis“, – kalbėjo L.Slušnys.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai siūloma aiškiau apibrėžti mobingo sąvoką ir įvertinti galimybę Darbo inspekcijoje įsteigti atskirą struktūrinį padalinį psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijos ir darbo sąlygų gerinimui.
Teisingumo ministerijos komitetas prašo įvertinti galimybę įtvirtinti baudžiamosios atsakomybės taikymą už mobingą, atsižvelgiant į jo veiksmais sukeltas pasekmes.
„Tik įvertinti galimybes. Kol kas nenorime gąsdinti, kad įvesime tokius dalykus, jeigu yra galimybė – taip. Bet jie svarstys“, – kalbėjo L.Slušnys.
Sveikatos apsaugos ministerijos komiteto nariai prašo įvertinti padalinių vadovų rotacijos galimybę. Taip pat stiprinti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos etikos komisijų vaidmenį.
Komiteto nariai šiam sprendimo projektui pritarė bendru sutarimu.
Liečia ne tik sveikatą
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys teigė pastebintis tendenciją, kada mobingo, psichikos sveikatos temas bandoma pridengti kaip pandeminio nuovargio, koronaviruso pasekmę. „Tai yra ne trumpalaikių, kad ir metų trukmės, reiškinių pasekmė, bet sisteminė, istorinė problema, kuri turi savo gilias priežastis“, – pabrėžė ministras.
Anot A.Dulkio, dažnai į psichikos sveikatos temą žiūrima „pro pirštus“, nes ji atrodo „minkšta“, sunkiai apčiuopiama – šioje temoje reikia ilgų, gilių pastangų, o rezultatas ne visada matosi.
„Norėčiau atkreipti tokių oponentų dėmesį, kad yra EBPO skaičiavimai, jog mūsų valstybė, nespręsdama psichikos sveikatos problemų, taip pat kiekvienais metais praranda gana didelę, 2,6 proc. BVP dalį, kuri susijusi su mūsų ekonomika“, – pabrėžė A.Dulkys.
Ministras pabrėžia, kad turime problemų su psichikos sveikatos raštingumu, kada daug dalykų neatpažįstame, nemokame įvertinti. „Į šį klausimą turime žiūrėti horizontaliai, matyti ir švietimą, socialinius klausimus, teisinius dalykus, sveikatą ir net ekonomiką“, – įvardijo SAM vadovas.
Užslėpta problema
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė kalbėjo, kad mobingo, emocinės sveikatos problema nėra tik viename – sveikatos sektoriuje, o problemos sprendimui reikia kompleksinių sprendimų.
M.Navickienė pastebėjo, kad pernai iš 9 tūkst. besikreipiančių į Valstybinę darbo inspekciją (VDI), tik 34 atvejai buvo dėl psichologinio smurto.
„Tai rodo, kad nėra pasitikėjimo, kad problema yra užslėpta ir kol kas visa apimtimi yra nematoma. Baimė, stereotipai, nepasitikėjimas ar netinkamas reglamentavimas tą problemą pakankamai stipriai maskuoja“, – kalbėjo ministrė.
M.Navickienė įvardijo, kad ministerijos sutelkta darbo grupė planuoja Darbo inspekcijos pajėgumų didinimą, išplėčiant švietėjišką veiklą.
Planuojama parengti Darbo kodekso pakeitimus, įtvirtinant darbuotojų, galimai patiriančių arba patyrusių mobingą ir padavusius skundus, teisių ir apsaugos garantijas. Planuojama nustatyti dėl mobingo kaltų asmenų atsakomybės pagrindus, apibrėžti mobingo sąvoką.
M.Navickienė teigė, kad darbo grupė pateiks siūlymus dėl mobingo veiklos kriminalizavimo galimybių. „Tačiau tai dar tik svarstymo etape“, – teigė ministrė.
„Manome, kad yra svarbu griežtinti atsakomybę, paskirti pasitvirtinusius mobingo bei psichologinio smurto pasireiškimo darbo vietoje atvejus prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, už šiuos pažeidimus siūlyti numatyti asmeninę valstybės ir savivaldos įstaigų vadovų atsakomybę, bei numatyti baudas privačioms įstaigoms“, – įvardijo ministrė.
Vertinama individualiai
Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos katedros profesorė, kovos su mobingu ekspertė Jolita Vveinhardt pabrėžia, kad ne viskas yra mobingas, kas mobingu vadinama – kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai.
„Mobingas – neišspręstas ir užsitęsęs konfliktas. Kartais žmonės nesutaria metų metus, tačiau ar kažkurį konfliktą galima vadinti mobingu? Tai galima pasakyti tik išnagrinėjus kiekvieną atvejį atskirai. Reikia atsekti visą istoriją, privaloma žiūrėti kompleksiškai – kaip prasidėjo, kokios priežastys, kas ką darė, kaip elgėsi konfliktuojančios šalys, bendradarbiai, vadovai, ką išgyveno auka, kokios buvo pasekmės“, – vardijo ji.
Anot jos, laikomasi nuostatos, kad užpuolimai turi kartotis ne mažiau nei kartą per savaitę ir trukti ilgiau nei šešis mėnesius. „Tačiau jei žmogus terorizuojamas kasdien ir yra jautresnis, jis nelauks šešių mėnesių“, – pabrėžė J.Vveinhardt.
Be laiko trukmės mobingui būdinga galios asimetrija – nepriklausomai nuo pareigų auka atsiduria silpnesniojo pozicijoje. Dažniausiai priekabiauja daugiau negu vienas žmogus, užpuolėjęs bando nuteikti ir kitus įstaigos darbuotojus prieš auką. Tačiau J.Vveinhardt pažymi, kad tiek priekabiautojai, tiek nuo mobingo nusišalinę taip pat yra proceso dalyviai, nes auka paliekama be paramos.
Anot profesorės, mobingo atveju visada yra motyvas, o motyvų gali būti įvairių, tačiau pagrindinis tikslas – išvaryti darbuotoją iš padalinio ar organizacijos: „Net jei pradžioje bandoma tik nutildyti neparankų darbuotoją“.
J.Vveinhardt pažymi, kad mobingo procesas vyksta dviem lygmenimis – auka yra skaudinama ir bauginama, spaudimas jai intensyviai didėja. Tuo pačiu kuriama neigiama asmens ir darbuotojo reputacija klientų bei kolegų akyse.
Naudojami įvairūs veiksmai – nuolatinė darbo kritika, apribojama galimybė palaikyti sveikus soc. ryšius, trypiama asmeninė reputacija. Skiriama veikla, kuria siekiama sužlugdyti – skiriamos beprasmiškos, įžeidžiančios užduotys arba neskiriama jokių užduočių. Kartais daroma žala ir fizinei sveikatai.
Išsiskiriančios nuomonės
Gydytoja Almina Vilimienė įvardijo vieną mobingo psichologinių mechanizmų – atpirkimo ožio fenomeną. Anot jos, tai atsiremia į žydų biblinį pasakojimą apie tai, kaip ant ožio buvo sukraunamos visos kaltės, o jis pats išvaromas į dykumą, ir taip žmonės „apsivalo“ nuo neigiamų jausmų. Pasak A.Vilimienės, problema ta, kad ožys visada vėl atsiranda.
„Organizacine prasme visi turi tai žinoti – suprojektavus į vieną žmogų kažkokias kaltes ar jausmus ir padarius jį atpirkimo ožiu, jį išvarius iš organizacijos ar jį perkėlus, problema organizacijoje nesibaigia. Su problema būtina dirbti sistemiškai“, – kalbėjo A.Vilimienė.
Anot jos, atpirkimo ožio fenomenas susidaro tada, kai grupė netoleruoja skirtumų. „Jeigu yra homogeniška grupė, kol ji tokia, skirtumų nesimato, galima išvengti atpirkimo ožio fenomeno. Tačiau realybėje tokios grupės neegzistuoja – visada yra nuomonių, žmonių skirtumai. Jei nenorima tų skirtumų matyti, gimsta galimybės atsirasti atpirkimo ožiui. Todėl atvirumas, darbas su skirtumais yra svarbus visose organizacijose“, – teigė ji.
A.Vilimienės teigimu, atpirkimo ožio fenomenas atsiranda, kai vienas asmuo pradeda sakyti tai, kas tai kultūrai nepriimtina. Išvengti to galima, jeigu atsiranda daugiau žmonių, kurie paremia nuomonę, kuri išsiskiria.
