Pastaruoju metu E.Bagdonas (57 m.) dirbo Lietuvos ambasadoriumi Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Į šią šalį diplomatas atvyko praėjus vos keliems mėnesiams po ambasadoriavimo Izraelyje, kurio medikai ne vienus metus jam padėjo kovoti su vėžiu.
Kai kas nors E.Bagdono pasiteiraudavo apie sveikatą, ambasadorius su jam būdingu humoru atsakydavo, kad kausis iki galo, nes jam buvo perpiltas Izraelio kareivio kraujas – kai jis prieš septynerius metus susirgo kraujo vėžiu, jo gyslomis kurį laiką tekėjo žydų kraujas, kol buvo išvalytas jo paties .
Ir diplomatas kovėsi. Nesiskųsdamas ir neviešindamas netikėtai užklupusių sveikatos problemų.
Stengėsi visada atrodyti nepriekaištingai, o jeigu negalavimus išduodavo pasikeitusi išorė, mokėdavo tai diplomatiškai apžaisti, nors tuo metu užpuolė dar vienas vėžys.
Bet šių metų vasarį, kai jau nebegalėjo kęsti skausmų, specialiu medicininiu lėktuvu parskraidintas iš JAE į Lietuvą jis diplomato karjerą baigė Vilniuje.
Ten, kur ir pradėjo.
Bendravo su kepėjų šeima
Dirbdamas Izraelyje E.Bagdonas sugebėjo užmegzti kone šeiminius santykius su gausia iš Lietuvos kilusių žydų bendruomene. O Sofijos ir Regimanto Kijauskų namuose Netanijoje jis būdavo dažnas svečias.
Mat Regimantas jau daug metų vienintelis Izraelyje kepa lietuviškus šakočius, kuriais diplomatas mėgdavo vaišinti ir ambasados, ir jos renginių svečius.
„Kartą prieš Vasario 16-ąją ambasadorius paprašė iškepti gal dešimt šakočių. Pas mus tada iš Lietuvos buvo atvykęs pasisvečiuoti artimas draugas Jonas Degutis.
Jį taip pat greitai įrašėme į savo virtuvę ir sykiu kepėme. O tas šakočių ritualas mūsų namuose Jonui buvo ypatingas, nes sutapo su jo šešiasdešimtmečiu.
Kai nuvykome į Vasario 16-osios iškilmes, maniau, kad apie tai būtinai privalau pasakyti E.Bagdonui. Mačiau, kad jis turi pasisveikinti ir su parlamento, ir su vyriausybės atstovais, bet ištaikiusi laisvą sekundę priėjau prie jo ir pasakiau, kad ši diena mūsų šeimos draugui – neeilinė.
Ambasadorius pasveikino Joną ir ilgai su juo kalbėjosi. Atrodė, kad jam kur kas svarbiau paprastas žmogus, o ne tituluoti sveikintojai.
Tada E.Bagdonui pasakiau – geram diplomatui, kaip ir geram muzikantui, reikia turėti absoliučią klausą. Ir jis tikrai turėjo“, – prisiminė S.Kijauskienė.
Įžvalgos – aiškiaregiškos
Velionis buvo puikus diplomatinio protokolo žinovas. Tiesiog virtuozas. Tuo savo pirmosios kadencijos metu įsitikino prezidentas V.Adamkus, nes tuo metu E.Bagdonas vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinio protokolo departamentui.
Todėl kai 2004 metais V.Adamkus antrą kartą laimėjo šalies vadovo rinkimus, jis užsienio politikos patarėjų grupės vadovu pasirinko E.Bagdoną.
Nors tuo metu jau ambasadoriavo Italijoje, jis atsiliepė į prezidento kvietimą ir sugrįžo į Vilnių dirbti jo komandoje.
„Prezidentūroje su Edminu dirbome dvejus nepaprastai intensyvius ir kūrybingus metus.
Nuo pat pirmųjų darbo dienų jis akcentavo, kad būtina kuo greičiau atkurti santykius su Lenkija. Jis puikiai suprato, kad reikia surasti bendrą kalbą su tuomečiu Lenkijos užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, nes jo pozicija tautiniais klausimais buvo radikali.
Ir Edmino įžvalgos tada buvo kone aiškiaregiškos – atkurti santykiai su Varšuva labai padėjo, nes Ukrainoje netrukus prasidėjo Oranžinė revoliucija, kurios metu jėgas suvienijo V.Adamkus ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis.
Kai su Edminu dirbome Prezidentūroje, jis visiems jo grupės nariams buvo suteikęs daug laisvės, o dar daugiau – pasitikėjimo. Labai vertino atsakingai dirbančius žmones.
Deja, jau ir apie Edminą, ir apie su mumis sykiu dirbusį Valterį Baliukonį tenka kalbėti būtuoju laiku. Nebėra ir kito mūsų bendražygio Renato Juškos“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo dabartinis Lietuvos laikinasis atstovas Europos Sąjungoje Simonas Šatūnas.
Nesukliudė net sunki trauma
Neseniai užsienio reikalų viceministru pradėjęs dirbti Egidijus Meilūnas, kaip ir E.Bagdonas, taip pat yra vienas tų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo stojo į diplomatų gretas.
„Edminas buvo valstybininkas iš didžiosios raidės. Kai sužinojau, kad jis iškeliavo, prisiminiau mūsų bendrą darbą pirmosios prezidento V.Adamkaus kadencijos metu ir JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy pasakymą: „Reikėtų klausti, ne ką gali duoti tau valstybė, o ką tu gali duoti valstybei.“
Šie žodžiai šimtu procentų apibūdina Edminą ir visą jo diplomatinį darbą. Jis jautė pareigą bet kokioje situacijoje apginti Lietuvos interesus.
Tai įrodo istorija, kai Lietuvoje vyko Islandijos prezidento Olafo Regnaro Grimssono vizitas. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, todėl buvo privalu viską organizuoti aukščiausiu lygiu.
Bet atsitiko taip, kad vizito išvakarėse žaisdamas krepšinį Edminas patyrė sunkią traumą ir atsidūrė ligoninėje.
Savo akimis negalėjau patikėti, kai prasidėjus aukšto svečio sutikimo ceremonijai pamačiau Edminą. Jis paprašė, kad gydytojai jam suleistų stiprių nuskausminamųjų vaistų, ir atvažiavo į darbą“, – prisiminė E.Meilūnas.
Užsienio reikalų viceministro teigimu, E.Bagdonas iki paskutinės gyvenimo dienos išliko toks pat: „Kai jam gulint ligoninėje Vilniuje kalbėdavomės telefonu, pirmiausia klausdavo, kaip gyvename, kaip sekasi kolegoms. Apie savo ligą ir problemas kalbėti vengdavo. O jo energija atrodydavo neišsenkanti.
Niekada neparodydavo nuovargio, nors neretai būdavo visą naktį nemiegojęs.“
Buvo kūrėjas, o ne griovėjas
Buvęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius ir E.Bagdonas maždaug penkiolika metų buvo kaimynai – jie bendravo artimai.
„Ne kartą Lietuvos maisto gamintojų labui kartu mezgėme naudingus ryšius ir jam dirbant ambasadoriumi Baltarusijoje, ir Izraelyje.
Jo gebėjimas bendrauti su užsienio vyriausybėmis, kolegomis diplomatais galėtų būti pavyzdys daug kam. Labiausiai man patikdavo jo konkretumas ir operatyvumas.
Problemas spręsdavo iškart, ilgai nesvarstydamas, nedaugžodžiaudamas.
Edminui dirbant ambasadoriumi Izraelyje itin suintensyvėjo lietuviškų produktų eksportas į šią šalį, nors jos rinka – gana uždara“, – kalbėjo J.Milius.
Jei tik būdavo Lietuvoje, E.Bagdonas visada entuziastingai dalyvaudavo kaimynų Turniškėse susitikimuose, būdavo kompanijos siela.
„Namuose jis buvo labai darbštus – nuolat sukinėdavosi virtuvėje, šalia kotedžo sodindavo įvairiausius augalus. Edminas buvo kūrėjas, ne griovėjas.
Mano galva, gražiausias ir svarbiausias jo gyvenimo kūrinys – šeima. Jis nepaprastai rūpinosi žmona, dukra, sūnumi, dviem anūkėmis“, – prisiminė J.Milius.
Nebesuspėjo pavakaroti
Su ilgamečiu Valstybės saugumo departamento pareigūnu Ryčiu Muraška velionį siejo ne tik bendras darbas prezidento V.Adamkaus komandoje antrosios kadencijos metu, bet ir kaimynystė.
„Būdavo, staiga tarpduryje pasirodo Edminas su gero vyno buteliu ir sako: „Atėjau užuodęs kvapą.“ Jis labai mėgo mano kepamus šašlykus.
Paskutinį kartą su juo kalbėjausi prieš pusantros savaitės. Tada jis prisipažino labai norįs ateiti į svečius, pajusti tradicinį šašlykų kvapą, nusiskinti po langais augančių svogūnų laiškų, užsirūkyti, išgerti gero vyno taurę.
Pažadėjau jam, kad kai tik grįš namo, tuoj pat kepsiu šašlykus. Bet jau nebepavakarosime.
Edminas labai mylėjo gyvenimą. Tarsi sėmė jį abiem saujomis, bet ir kitiems duodavo ne ką mažiau.
Tai įrodė ir mūsų bendras darbas Prezidentūroje, ir jo diplomatinėje tarnyboje. Jis į bet kurį darbą nerdavo stačia galva. Ypač daug ir entuziastingai dirbo Izraelyje.
Dabar skaitau jo dovanotą knygą „Jeruzalės biografija“. Man yra sakęs, kad jeigu noriu suprasti Izraelį, būtinai privalau perskaityti šią knygą“, – prisiminimais dalijosi R.Muraška.
Svajonė liko neįgyvendinta
Kaip prisimena artimi E.Bagdono bičiuliai, jis turėjo slaptą svajonę, kurios per skubėjimą griebtis daugybės darbų nepavyko įgyvendinti. Diplomatas vis prasitardavo norįs įsigyti „Harley-Davidson“ motociklą.
Kai jis šventė 50-metį, jo draugai buvo pasiruošę susimesti pinigų ir įteikti tokią dovaną, bet tam pasipriešino jo žmona Julija: „Motociklininkai ilgai negyvena.“
Bendravo kaip su draugais
Yra nerašyta taisyklė, kad žurnalistai tarp valdininkų, politikų ar pareigūnų negali turėti draugų. Tačiau E.Bagdonas šią taisyklę buvo sulaužęs.
Žurnalistai su juo bendraudavo lyg su geru bičiuliu.
„E.Bagdonas buvo bičiulis ir pavyzdinis valstybininkas.
Pirmąsyk jį sutikau po 1991 metų sausio 13-osios įvykių. Buvome sovietų kareivių išvyti iš LRT. Man teko nuolat rengti radijui informaciją apie Seimo darbą.
Improvizuotą darbo vietą gavau mane geranoriškai priėmusiame parlamento Tarpparlamentinių ryšių biure, kuriame dirbo ir Edminas.
Jiems ir patiems ten buvo ankšta, ir darbo buvo sočiai, ir telefono linijų, rašomųjų mašinėlių, fakso aparatų trūko, bet Edminas visu tuo dalijosi ir su manimi, ir su kitais žurnalistais“, – pasakojo buvęs ilgametis žurnalistas Audrius Matonis.
Tuo metu kita patyrusi žurnalistė, daugelį metų dirbusi viešųjų ryšių srityje, Rita Grumadaitė prisiminė, kad apdovanotas puikiu humoro jausmu E.Bagdonas sugebėdavo išelektrinti įkaitusias situacijas: „Jis iš tų žmonių, kurie gyveno su šypsena – ne tik nuotraukose.
Su šypsena jis kalbėjo ir apie savo ligą, kai dar praėjusį rudenį darbo reikalais buvo grįžęs į Vilnių. Tarsi tai būtų tik menka, bet išsprendžiama problemėlė.“
Vilniuje E.Bagdonas tris mėnesius praleido klinikoje, kurios darbuotojai sugebėjo numalšinti jį kamavusį skausmą.
Praėjusios savaitės viduryje porą dienų jis buvo atsigavęs, pabendravo su artimaisiais, tačiau savaitgalį paniro į komą ir nebepabudo.
Jaučiasi praradęs šeimos narį
„Netekome labai kūrybingo, tauraus, sąžiningo žmogaus.
Tokių patyrusių diplomatų ir Lietuvos patriotų tikrai daug neturime.
Aš dėl Edmino netekties labai giliai išgyvenu. Jis su manimi dirbo ir pirmosios, ir antrosios kadencijos prezidento poste metu.
Laikiau jį ne tik vienu geriausių savo patarėjų, bet ir artimu draugu.
Sykiu esame apskrieję kone visą pasaulį ir atlikę tėvynei nemažai naudingų darbų.
Nuoširdžiausiai užjaučiu Edmino žmoną Juliją, dukrą Rūtą ir sūnų Martyną“, – kalbėjo prezidentas V.Adamkus ir prisipažino, kad E.Bagdono mirtis jam – šeimos nario praradimas.
