Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen penktadienį surengė spaudos konferenciją „Proveržis psichikos sveikatos sistemoje – kas bus kitaip?“
Pandemija nuėmė „žmogiškas“ kaukes
„Įtampos visuomenėje tikrai neatsirado pernai, šios srities problemų buvo apstu ir anksčiau – deja, neskubėta jų spręsti.
Nieko keisto, kad toks išskirtinis dirgiklis, kuriuo tapo pandemija, karantinas, baimė, suaktyvino daug skaudulių“, – diskusiją pradėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys teigė, kad pandemija nuėmė žmonėms tas kaukes, kurias jie buvo „užsidėję“ dar prieš karantiną.
„Pandemija mums uždėjo medicinines kaukes, nes nuėmėm tas kitas, kurias mes dažnai vieni prieš kitus pakeičiame – tai nutylėjimo, nesikišimo, tiesos nesakymo kaukė. Todėl dabar to psichologinio smurto, mobingo temos ateina į mūsų gyvenimą, mes pradedame per naują susipažinti su šitomis sąvokomis“, – kalbėjo ministras.
Pasak jo, psichologinių problemų pasekmės susiformuoja per ilgą laiką.
„Kai šalyje yra socialinių problemų, socialinis skurdas pagimdo ekonominį skurdą, ekonominis smurtas gimdo dvasinį skurdą, dvasinis skurdas sukuria beprasmybės jausmą, o būtent iš beprasmybės ateina agresija, smurtas, savižudybės ir kiti dalykai.
Kol mūsų nepaliečia koks skaudus įvykis, tol mes tas temas ir apeiname“, – pridūrė A.Dulkys.
Nedovanotina situacija
VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė Karilė Levickaitė pristatė iki antrojo karantino atlikto pandeminio tyrimo rezultatus. Nagrinėtos dvi sritys: žmogaus teisė į sveikatą ir žmonių, turinčių psichosocialinę negalią, teisių užtikrinimas gaunant paslaugas.
„Pasižiūrėjome, kas vyksta su visuomene. Paklausėme, kiek žmonių patyrė psichikos sveikatos sunkumų. Ne diagnozių, ne sutrikimų lygmenyje – žmogaus atžvilgiu klausėme: „Ar tau buvo sunku? Ar tavo psichikos sveikata nukentėjo?“, – pristatė K.Levickaitė.
Anot jos, du trečdaliai apklaustųjų (buvo beveik 1000 respondentų) atsakė teigiamai, jog pandemijos metu patyrė psichosveikatos sunkumų. Iš jų – maždaug keturi iš penkių pagalbos ieškojo bendruomenėje – pas artimuosius ir draugus, nesikreipė psichosveikatos paslaugų. Vienas iš penkių šių paslaugų kreipėsi.
„Du trečdaliai besikreipusių mokėjo už psichosveikatos paslaugas. Didžioji dalis mokėjo už visas, 14 proc. mokėjo bent už dalį paslaugų. Reiškia, du trečdaliai žmonių moka už psichikos sveikatos paslaugas. Teisės į sveikatą kontekste turime nedovanotiną situaciją, nes turbūt ne visi gali sau leisti mokėti“, – pabrėžė ji.
Be to, anot K.Levickaitės, kuo didesni psichinės sveikatos poreikiai, tuo labiau pagalba darosi sunkiau prieinama.
Nežmoniškas elgesys
K.Levickaitė pabrėžė ir žmonių, turinčių psichosocialinę negalią, dabartinę situaciją Lietuvoje.
„Visos pandemijos metu, nuo pirmo karantino paskelbimo, socialinės ir sveikatos paslaugos buvo reguliuojamos teisės aktai. Mes juo peržiūrėjome tas paslaugas reguliuojančius teisės aktus, atradome 27 teisės aktus, kurie labiausiai reguliavo šias paslaugas.
Ir iki antro karantino buvo padaryti 87 tų teisės aktų pakeitimai. (...) Paslaugų teikėjams buvo labai sunku persiorientuoti – dažnai ir daug. Visi buvo orientuoti į saugumo reikalavimų įtvirtinimą, bet nei viename iš jų nebuvo žodžio junginio „žmogaus teisės“ ar su tuo susijusių aspektų), – pabrėžė ji.
K.Levickaitė pasidalijo ir pačių specialistų liudijimais iš pirmojo karantino laikotarpio.
„Paskelbus pirmą karantiną, dėl personalo jaustos infekcijos baimės ir pasimetimo, su pacientais buvo elgiamasi nežmoniškai. Pacientai, pakliuvę į ligoninę su kiek pakilusia temperatūra ar įtariant jiems COVID-19 infekciją, nors ligos nepatvirtinus, jie buvo laikomi po kelis užrakinti palatose, be teisės išeiti pasivaikščioti net po koridorių.
Jiems nebuvo leidžiama net nueiti į dušą nusiprausti. Jokio pasivaikščiojimo gryname ore, jokio užimtumo. Be kaltės, ir be teismo – įkalinti palatoje“, – pasidalijo ji.
Svarbiausios rekomendacijos Lietuvai, anot K.Levickaitės, turėtų būti sveikatos paslaugų įvairovės didinimas, paslaugų teikėjų gebėjimų didinimas, stebėsenos mechanizmų didinimas.
Savižudybių per karantiną nepadaugėjo
Psichologas Paulius Skruibis teigė, kad karantinas žmones paveikė skirtingai, tačiau kaip pažeidžiamiausią grupę išskyrė jauno amžiaus moteris.
„Suprantama, kad karantinai paveikė psichikos sveikatą, psichologinę žmonių būseną ir atrodytų, kad tai galėtų visus paveikti vienodai. Visi turime riboti kontaktus, gyvenimo dalis, bet ką mokslininkai pastebėjo ir kitose šalyse, kad toli gražu ne vienodai visus paveikė.
Labai ryškėja labiausiai paveikiamų žmonių grupės – tai jauni žmonės, moterys, tie, kurie ir prieš pandemiją turėjo psichikos sveikatos ar sveikatos problemų“, – aiškino psichologas.
„Tyrimai Lietuvoje rodo panašias tendencijas – jei žiūrėtumėme vasario mėnesį turėtus duomenis, prasčiausia situacija yra jauno ir vidutinio amžiaus moterų. Tačiau balandžio mėnesio duomenimis, tų moterų psichologinė savijauta atsistatė. Nėra taip, kad tas krūvis visuomenėje pasiskirsto tolygiai“, – pridūrė P.Skruibis.
Jo teigimu, nemaža dalis jaunų žmonių dirba būtent tose srityse, kurios karantino buvo paveiktos labiausiai, todėl tai reikšmingai prisidėjo prie jų psichologinės būklės pablogėjimo.
„Ką dar matome – tiek vyrų, tiek moterų jaunesnėse amžiaus grupėse emocinė būklė vasario mėnesį buvo nepakitusi, bet balandžio mėnesį reikšmingai pablogėjo. Turime omenyje, kad ne tik moksleivių, bet ir studentų savijauta yra paveikta.
Pandemijos metu jauni žmonės tampa truputį nematomi – daug jaunų žmonių dirba tose srityse, kurios yra labiausiai paveiktos – pavyzdžiui, maitinimo įstaigose“, – aiškino specialistas.
Pasak psichologo, pandeminiu laikotarpiu savižudybių situacija iš esmės nepakito.
„Ta mažėjimo tendencija išlikusi. Kol kas tikrai negalime pasakyti, kad karantinai padidino savižudybių skaičių. Bet, detaliau pasižiūrėjus, buvo nedidelis padidėjimas praėjusios vasaros metu, jau po karantino.
Kai pasižiūrėjome, iš kur jis atsirado, tai padaugėjo būtent moterų savižudybių“, – kalbėjo P.Skruibis.
Nesulaukia pagalbos
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, koalicijos „Psichikos sveikata 2030“ atstovas Dainius Pūras teigė, jog psichinės sveikatos srityje Lietuvoje gautas labai prastas palikimas, o per 30 metų neužteko politinės valios proveržiui.
„Šiandien turime daug įrodymų apie dideles sistemines spragas ir net išlikusius totalitarinio įšalo požymius paslaugų kultūroje, kurie dažnai nugalina, o ne įgalina“, – pabrėžė D.Pūras.
Anot jo, psichikos sveikatos stiprinimas, raštingumo šioje srityje didinimas, svarbiausių su psichikos sveikata susijusių problemų prevencija dažnai likdavo paraštėse, o ypač daug neišspręstų problemų susikaupia paslaugų tiekimo srityje.
D.Pūro teigimu, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, taip ir iki šiol prioritetiškai tebeinvestuojama į tris sistemos grandis: medikamentinis gydymas, kuris dominuoja ambulatoriniame ir stacionariniame gydyme, psichiatrijos stacionarai ir nuolatinės globos įstaigos.
„Daug vaikų ir suaugusių su tam tikrais psichiniais sutrikimais tiesiog negauna kokybiškos pagalbos – ji turi būti tęstinė, nestacionarinė ir nebūtinai vaistais. Vietoje tos nesamos pagalbos griebiamasi perteklinio gydymo vaistais, bereikalingų hospitalizacijų ar tiesiog išvežimui visam likusiam gyvenimui į nuolatinę globos įstaigą“, – kalbėjo jis.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius taip pat pabrėžė, jog paaugliams neretai prireikia pagalbos, ir ji negali būti „bet kokia“.
„Mūsų paaugliai nusipelnė žymiai draugiškesnės, oresnės ir veiksmingesnės pagalbos negu Lietuva jiems dabar gali pasiūlyti. Žinome, kaip sunku paaugliams dabar, kai taikomos suvaržymo priemonės, kai net mokyklos jie negali lankyti“, – sakė D.Pūras.
D.Pūras akcentuoja ir žmones su psichosocialine ir intelekto negalia: „Net 6 tūkst. suaugusiųjų mūsų piliečių yra atskirti nuo visuomenės ir bendruomenės, specialiuose uždaruose įstaigose, kuriose yra net eilės, reikia laukti.
Taip ir nesukūrė iki šiol tikrų, bendruomeninių paslaugų tinklo, mes lengva ranka tūkstančius žmonių vis dar nukreipiame nuolatinei, institucinei globai. Tai yra akivaizdi sisteminės nesėkmės iliustracija“.
