Petrašiūnų ir kitų Kauno gyvenamųjų rajonų žmonės tokios lemties išvengė, nes liepsnas metalo laužo tvarkymu užsiimančioje įmonėje pavyko nuslopinti per kelias valandas.
Tyrėjai išsiaiškino, kad gaisras kilo kraunant metalą iš sunkvežimio į krūvą įmonės teritorijoje, o ugnis įsišėlo pasiekusi degias automobilių salono detales.
Tikslių gaisro priežasčių ekspertai neskuba skelbti, o policijos pareigūnai atlieka aplinkybių patikslinimą, renka medžiagą dėl poveikio gamtai. Nustačius gamtai padarytą žalą bus sprendžiama, ar pradėti ikiteisminį tyrimą.
Kol kas žinoma tik tiek, kad tai nebuvo tyčinis padegimas. Šia įžvalga turbūt neverta abejoti, nes būtų kvaila siųsti padegėją artėjant vidurdieniui, kai visur šmirinėja žmonės. Padegėjai paprastai pasirodo paryčiais.
Tikėtina, kad nelaimės metu į orą nepateko didelis kiekis teršalų, tačiau Nemuną pasiekė gaisrui gesinti naudotas vanduo, sumišęs su naftos produktais.
Net pavyzdingai prižiūrimoje aikštelėje visada atsiras skysčių, jeigu joje ardomi ar kraunami seni automobiliai, o šios įmonės valdų pavyzdinėmis turbūt negalima pavadinti.
Vietos gyventojai tikino gaisrą aikštelėje jau regėję anksčiau ir net jį nufilmavo. Tiesiog tąkart jis buvo menkesnis ir žinia apie įvykį nespėjo pasklisti.
Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojams ši vietovė R.Kalantos gatvėje puikiai pažįstama, nes joje veikia ir daugiau tokia pačia ar panašia veikla užsiimančių bendrovių ir gaisrai kyla bent kartą per metus.
Petrašiūnų gyventojai, kurių gyvenamoji aplinka laikoma viena labiausiai užterštų mieste, minėjo ir kitą bėdą – nuo ankstaus ryto iki vakaro sklindantį triukšmą, kurį kelia iš sunkvežimių iškraunami arba į vagonus kraunami suspausto metalo kūliai.
Vietiniai žmonės prie šio nepatogumo jau įprato, tačiau svečiai negali patikėti, kaip tokiame triukšme galima gyventi.
Metalo laužo supirkimas ir perdirbimas – ne kvepalų gamyklos laboratorija, kurios darbuotojai vaikšto užsivilkę tviskančius chalatus, patalpose išgaudyti net mažiausi mikrobai ir sklinda tik gaivūs pavasario žiedų kvapai.
Senais automobiliais ir kitais nebenaudojamais įrenginiais kažkas turi pasirūpinti ir tai padaryti gerokai sunkiau, negu perdirbti kartonines pakuotes ar stiklo tarą.
Didelėms metalinėms konstrukcijoms sukrauti reikia didelių erdvių, galingos technikos ir geležinkelio linijos, kad vėliau visą surinktą metalo laužą būtų galima išvežti į perdirbimo gamyklą.
Dėl šios priežasties dauguma panašia veikla užsiimančių įmonių įsikūrusios Petrašiūnuose ir Palemone – ten, kur nutiesta geležinkelio linija. Tokių aikštelių galima išvysti net riedant traukiniu iš Kauno į Vilnių.
Žvelgiant į jas kaskart kyla klausimas: kiek tepalų ir kitokių gamtai pavojingų skysčių išliejama tvarkant metalo laužą? Ar tikrai visose aikštelėse pasirūpinta patikimu pagrindu, kad tokie skysčiai niekur neprasiskverbtų?
Belieka pasitikėti aplinkosaugininkais, kuriems patikėta tikrinti tokių įmonių veiklą ir kontroliuoti, kad būtų laikomasi taršos leidime išdėstytų veiklos sąlygų ir kitų apribojimų.
Vis dėlto prisiminus 2019-ųjų spalį Alytuje kilusį milžinišką gaisrą tuo galima ir suabejoti.
Narpliojant šio įvykio aplinkybes įtarimai dėl tarnybos pareigų neatlikimo buvo pareikšti dviem aplinkos apsaugos ir dviem Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, kurie žinojo apie pažeidimus padangų perdirbimo gamykloje, tačiau nesiėmė priemonių taisyti situaciją.
Pažeidimus pavyko atskleisti tik po to, kai milžiniškas gaisras gerokai apnuodijo alytiškių gyvenimą.
Galbūt gaisras Petrašiūnuose paskatins atidžiau pažvelgti į įmones, kurių veikloje yra potencialių pavojų visam miestui. O tai padaryti nėra labai sudėtinga, mat iš toli gerai matoma metalo laužo krūva – tai ne koks slaptas nuotekų vamzdis po žeme ar vandeniu.
