Žinoma, tai pasažas iš garsiosios knygos „Maskva–Petuškai“, kurios autorius V.Jerofejevas išlukšteno ir nutapė itin tikslų sovietinės gūdumos visuomenės sąmonės ir pasąmonės gelmių paveikslą: „Na, kas gi šiuo metu labiausiai rūpi publikai? Vien tik homoseksualizmas. Na, dar arabai rūpi, Izraelis, Golano Aukštumos, M.Dajanas. O jeigu išvytume M.Dajaną iš Golano Aukštumų, o arabus su judėjais sutaikytume? Kas tuomet liktų žmonių galvose? Vien tik grynas homoseksualizmas.“
„Hamas“ raketų, šiomis dienomis kritusių visoje Izraelio teritorijoje, aidas Lietuvoje aidėjo gal ir nelabai smarkiai.
Politikos viršūnių ir viešosios erdvės veikėjai reiškė solidarumą su bombarduojamu Izraeliu, o socialiniuose tinkluose ošė antisemitinių ir antiizraelietiškų bei antiarabiškų ir antipalestinietiškų komentarų verpetai.
Bet Lietuvos padangėje dominavo kitos temos – tos, kurias V.Jerofejevas įvardijo rubrikoje „homoseksualizmas“.
Antradienį Seime pagaliau įvyko seniai su smalsia įtampa lauktas ir intriguojančiomis prognozėmis apipintas įvykis – Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen pateikė advokato V.Mizaro kandidatūrą į Konstitucinio teismo teisėjus.
Homoseksualų teisių gynyba, taip pat platesniu požiūriu į šeimą žinomas teisininkas buvo pasitiktas, kaip ir tikėtasi, – Seimo nariai, priskiriantys save prie „tradicinių vertybių“ gynėjų, rungtyniavo, kuris savo klausimais pretendentui įmantriau paskelbs, kad jo pažiūros ir veikla gali būti problema.
Bene atviriausiai tai pareiškė viena dešiniausios valdančiųjų konservatorių stovyklos atstovių V.Aleknaitė-Abramikienė.
Pasak jos, V.Mizaras, nepaisant nepriekaištingos ir įspūdingos jo, kaip teisininko, patirties, reputacijos, autoriteto, negali būti Konstitucijos sargu, nes nebus lygiai teisingas visiems.
Tiesa, politikė nesugebėjo ir nesivargino paaiškinti, kodėl ji įsitikinusi, kad advokatas, rūpinęsis kokių nors mažumų teisių gynimu, tapęs Konstitucinio teismo teisėju būtinai užsiims daugumos diskriminacija ir priespauda tų mažumų labui.
Vis dėlto, kaip ir buvo galima spėti, dešiniausieji konservatoriai, kaip ir dauguma opozicinių valstiečių bei „darbiečių“, bet kokiu atveju balsuos prieš V.Mizarą, o jį rems didesnė dalis konservatorių, abi liberaliosios valdančiosios partijos ir opoziciniai socialdemokratai.
Panašią koaliciją turėtume matyti ir kitais atvejais, kai politikai rems ietis, tarkime, balsuodami dėl partnerystę ne tik heteroseksualioms, bet ir homoseksualioms poroms įteisinančio įstatymo projekto ar Stambulo konvencijos ratifikavimo.
Žinoma, jeigu šių iniciatyvų valdantieji apskritai ryšis imtis. Jų užmojus turėjo gerokai pakirsti ne tik prezidento G.Nausėdos užsakytos visuomenės nuomonės apklausos, rodančios, kad įtikinama Lietuvos visuomenės dauguma ne mažiau įtariai ir priešiškai žiūri į tokias homoseksualų teisių garantijas nei konservatyvieji politikai. Tiesą sakant, tai buvo aišku ir be specialių apklausų.
Dar simptomiškesnis dalykas – aistros ir įtampa dėl vadinamojo Didžiojo šeimos gynimo maršo, kuris turi įvykti šį šeštadienį. Renginys, organizuojamas margos grupės radikalių ir daugiausia atvirai homofobiškų veikėjų, sulaukė dalies Bažnyčios hierarchų paramos, turėtų būti gana gausus.
Nieko nuostabaus – jame greičiausiai dalyvaus ne tiktai politinių išskaičiavimų vedami ar dėmesio trokštantys paribio veikėjai, bet ir piliečiai, nuoširdžiai įsitikinę, kad tradicinėms šeimoms išties gresia mirtinas pavojus.
Opoziciniai valstiečiai ir „darbiečiai“ bei jų vedliai R.Karbauskis ir V.Uspaskichas jau seniai reiškia paramą šiam renginiui, nors kai kurie šių partijų atstovai ir nepritaria renginio sumanytojų agresyviai retorikai bei elgesiui.
Tuo metu tokie veikėjai kaip amžinasis kovotojas prieš gėjų „invaziją“ P.Gražulis iš kailio neriasi stengdamiesi pelnyti sau kuo daugiau taškų. Jis jau siūlė Seimui priimti rezoliuciją, remiančią „tradicinę šeimą“ ir šį maršą. Bet siekis įtraukti tokį projektą į parlamento darbotvarkę buvo nugesintas valdančiųjų balsais.
Vis dėlto už tai, kad ji būtų svarstoma, balsavo net dalis socialdemokratų.
Analogiškos rezoliucijos projektą užvakar pateikė „darbietė“ I.Kačinskaitė-Urbonienė. Jis buvo atmestas politikams pasidalijus į kone apylyges grupes „už“, „prieš“ ir „susilaikant“. Beje, pastarąjį mygtuką droviai spaudė nemažai valdančiųjų.
Užtat parlamentarų diskusijos dėl rezoliucijos virto tikru farsu – varžytuvėmis, kuris pasigirs ilgesniu gyvenimu santuokoje. Šias rungtynes ir viso Seimo aplodismentus laimėjo valstietis E.Jovaiša, paskelbęs, kad su žmona gyvena jau kone pusę amžiaus – 49 metus.
O viskas prasidėjo nuo to, kai konservatorius K.Masiulis apkaltino tradicinę šeimą ginančius „darbiečius“, kad jų frakcijoje beveik nėra tokių, kurie gyventų santuokoje.
Pastarieji ne tik šoko tai su pasipiktinimu neigti, bet ir privertė K.Masiulį atsiprašinėti.
Tokie spektakliai juos reginčiai visuomenei – tarsi dar vienas argumentas teigiamai atsakyti į klausimą, kurį savo užsakytose apklausose buvo pateikęs ir G.Nausėda: ar reikia įteisinti galimybę piliečiams atšaukti iš Seimo politikus nesibaigus jų kadencijai?
Nors ne vienas Seimo narys, ko gero, pagrįstai piktinosi tokiomis visuomenę kiršinančiomis prezidento manipuliacijomis ar net antidemokratinėmis idėjomis, daugelis parlamentarų dažniau turėtų pažvelgti į veidrodį, kur pamatytų tautos išrinktojo karikatūrą.
