Ankstesni šio solidaus ir svarbaus dokumento minėjimai Lietuvoje, pradedant nuo 2007-ųjų, buvo kuklesni.
Dar anksčiau, net po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, apie šį reikšmingą Abiejų Tautų Respublikos istorijos įvykį žinojo tik ta epocha besidomintys.
Net sau pačiam įdomu, kad įsikūrus Lietuvos ir Lenkijos parlamentinei asamblėjai, kurios pirmuoju pirmininku iš Lietuvos Seimo pusės buvau, nei oficialiuose posėdžiuose, nei laisvesniuose formatuose apie Gegužės 3-iosios Konstituciją neteko girdėti net užuominų.
Spėju, kad Lenkijos Seimo atstovai nenorėjo išgirsti kai kurių Lietuvos delegacijos narių skeptiškos nuomonės. O tokio skepticizmo būta.
Net į pačios parlamentinės asamblėjos atsiradimą „budrios sielos“ jautriai reagavo.
Prisimenu, kaip po vieno bendro posėdžio gavau pylos iš žinomo Lietuvos politiko, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos praleidau jungtuką „ir“. Tai ką, sako, jau Liublino uniją atkuriame?
Kaip pirmininkas nusprendžiau, kad asamblėjoje reikia kalbėti tik apie bendrus ateities projektus: NATO, ES, energetiką, kultūrą.
O istorija – vėliau, kai nuslūgs emocijos. Lietuvos ir Lenkijos santykių vertinimo kaitą matau ir dabartiniame Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjime.
Tiesa, komentaruose girdėti ir atsargių vertinimų, bet dominuoja teigiami.
Internete nesunkiai surandamas kvalifikuotas Konstitucijos atsiradimo aplinkybių paaiškinimas.
Tikslūs, prasmingi, neperlenkiant lazdos, Lietuvos ir Lenkijos vadovų vertinimai. Gausėjanti informacija istorinėmis temomis – ypač ją suprantamai perteikiant – padeda įveikti daug stereotipų.
Ilgą laiką jaunystėje buvau Liublino uniją skeptiškai vertinančiųjų gretose. Nuomonę tuo metu formavo žymus istorikas A.Šapoka.
Kitų alternatyvių sovietinei istoriografijai šaltinių nebuvo. Reikia pabrėžti, kad praėjusio šimtmečio 7–8 dešimtmečiais susidomėjimas normalia Lietuvos istorija išgyveno savotišką renesansą – ypač tarp studijuojančių ar baigusių technikos mokslus.
Godžiai buvo skaitoma ir klausoma viskas, kas pristatė istoriją ne vien kaip gamybinių jėgų atitiktį gamybiniams santykiams.
Apie Gegužės 3-iosios Konstitucijos laikus taip buvo kalbama: karalius Stanislovas Augustas, Jekaterinos II meilužis, galutinai ir pakišo Abiejų Tautų Respubliką po Rusijos peiliu, kuris drauge su Prūsija ir Austrija tris kartus perraižė Lenkiją ir Lietuvą.
Silpnas, patvirkęs dvaras, gobšūs savanaudžiai šlėktos ir bajorai esą sužlugdė valstybės ekonomiką. Lietuva pradėjusi sparčiai lenkėti, o jeigu ta Konstitucija būtų išsilaikiusi ilgiau (tvėrė tik keturiolika mėnesių ir tris savaites), Lietuva būtų visiškai prasmegusi Lenkijoje.
Šitokios tada klajojo nuomonės. Dabar Konstitucija vertinama kaip modernus naujausios Europos istorijos dokumentas, net įkvėpimo šaltinis šioms dienoms.
Bet platesnis požiūris nereiškia, kad reikia pamiršti, kam šis dokumentas taikytas. Abiejų Tautų Respublika buvo atsidūrusi ties bedugnės kraštu.
Dėl įvairių priežasčių neefektyvi valstybės ekonomika jau XVII a. pradžioje po karų su kazokais, švedais ir rusais, pagaliau po Šiaurės karo pasiekė dugną.
Visiškai nesiplėtojo pramonė, sparčiai mažėjo gyventojų skaičius. Vienas statistinis tyrinėjimas sako: atskaitos tašku laikant Prancūzijos gaunamas pajamas (100 proc.), 1770 m. Austrijos pajamos buvo 26 proc., o Lenkijos – 3 proc. 1788 m. Austrijos pakilo iki 43 proc., o Lenkijos nukrito iki 2,7 proc.
Apverktina armijos padėtis. Jokios modernizacijos. Po valstybės teritoriją šlaistosi kokios tik nori kariuomenės. Rusijos įgulos šalyje faktiškai jau nuo Petro I laikų. Valstybės valdymas – visiškas nesusipratimas.
Valstybę reikėjo gelbėti, jaunesnė karta, prasikrapščiusi akis, to ėmėsi Ketverių metų seime, kurio rezultatas ir buvo Gegužės 3-iosios Konstitucija. Neišgelbėjo, Targovicos konfederacija Konstitucijos galiojimą panaikino. Trečiasis padalijimas pribaigė ir Abiejų Tautų Respubliką.
Lietuvos prezidentas G.Nausėda Varšuvoje nuspėjamai griežtai kalbėjo apie Rusiją. Labai nustebčiau išgirdęs kitaip.
Tačiau Abiejų Tautų Respublikos padalijimu labiau nei Rusija buvo suinteresuota Prūsija, Frydrichas II. Būtent jis per pasiuntinį dar 1769 m. perdavė Jekaterinai II padalijimo projektą, kurio ji dėl karo su Turkija nelabai norėjo svarstyti. Austrija irgi iš pradžių abejojo.
Pagaliau visos trys padalijimo dokumentams, kurie prasideda žodžiais „Vardan Šventos Trejybės“, ... pritarė.
Lenkija nepranyko iš pasaulio žemėlapio, priešinosi, rengė sukilimus, žinome daug iškilių pasipriešinimo dalyvių. Ne vienam jų įkvėpimo šaltinis tikriausiai buvo ir Gegužės 3-iosios Konstitucija.
Dabar Lenkija – svarbi Europos politikos žaidėja. XIX a. antrojoje pusėje stebuklingai atsigavo ir Lietuva, nors jai, atrodė, labiausiai grėsė iš Abiejų Tautų Respublikos likti užtinkamai tiktai istorijos archyvuose. Sunku pasakyti, kas lemia valstybių atgimimą.
Bet pavyzdžiai – ranka pasiekiami. Kadaise atrodė, kad sulindusi į daugiabučius ar alytnamius Lietuva susitaikys su okupacija. Nesusitaikė.
Nauja karta užtraukė kitas dainas nei „mus kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Nauja karta akyse auga Baltarusijoje.
Nauja karta prieš 230 m. ėmėsi ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos.
