Tačiau ketvirtadienį Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) paskelbė atsisakantys sumanymo keisti rinkimų sistemas. Kol politikos ekspertai vienareikšmiškai sutinka, kad šiuo atveju atsitraukimas – teisingas žingsnis, vertinimai dėl tolesnio aiškinimosi apie atstovavimą EVT išsiskyrė.
Savo ruožtu Konstitucinės teisės ekspertas įvertino prezidento pretenzijas vienasmeniškai atstovauti Lietuvai EVT.
Turi tokią teisę
Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė naujienų portalui lrytas.lt teigė nemanti, kad komitetas nebeteiks rekomendacijų dėl to, kas turėtų vykti į EVT net ir po Etikos komisijos sprendimo.
„Manau, kad nariai ir toliau kels klausimą, kaip ir iki šiol. Etikos komisijos sprendimas rekomenduoja, aš, aišku, gerbiu dalies komiteto narių nuomonę, bet mane stebina, kad tas sprendimas – ne teisinis, tačiau, sakyčiau, politinė nuomonė.
Nes labai aiškiai ERK sprendime formulavome, kad teikiame rekomendaciją Vyriausybei, šiuo atveju – Užsienio reikalų ministerijai, kurios atsakomybė yra sudaryti delegaciją į Vadovų tarybą.
Todėl nelabai žinau, ką mes pažeidėme, nes vadovaudamiesi Seimo statuto 180 straipsniu turime teisę rekomenduoti Vyriausybei vienokius ar kitokius dalykus“, – pabrėžė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Anot konservatorės, vardan aiškumo situaciją vienaip ar kitaip reikėtų išspręsti, o būdai tam, pasak R.Morkūnaitės-Mikulėnienės, galėtų būti įvairūs.
Naudingas sprendimas
Politologas Virgis Valentinavičius teigė, jog jeigu pirmu atveju konservatoriams būtų logiška ignoruoti Etikos komisijos sprendimą ir toliau reikalauti I.Šimonytės teisės vykti į EVT susitikimus, kurie vyksta pandemijos valdymo klausimais, tuo metu partijos sprendimas atsitraukti nuo iniciatyvos keisti rinkimų sistemą buvo teisingas žingsnis.
Anot jo, sumanymas keisti rinkimų sistemą iš pat pradžių atrodė menkai paruoštas ir nesulauksiantis reikšmingo pritarimo nei Seime, nei visuomenėje. „Patinka kam ar ne, rinkimų sistema Lietuvoje yra nusistovėjusi – ji yra netobula, bet, kaip anglai sako, ji yra „pažįstamas velnias“, – lrytas.lt kalbėjo V.Valentinavičius.
Tuo metu Etikos komisijos sprendimas, kad komitetai, teikdami rekomendacijas, peržengė savo kompetencijų ribas, anot politologo, buvo politinis ir nekeičiantis esmės, kad atstovavimo EVT klausimas yra atviras, kurį reikia vienaip ar kitaip išspręsti.
Pasak V.Valentinavičiaus, prezidento patarėjos Astos Skaisgirytės teiginys, jog nėra teisinių galimybių tam, kad Lietuvos atstovai EVT keistųsi, geriausiu atveju yra melas, o blogiausiu atveju, anot jo, prezidento patarėja nežino, kaip šis procesas vyksta tikrovėje ir kaip buvo anksčiau.
„Kol prezidentavo Valdas Adamkus, į EVT važinėjo premjerai, ir niekas to nekvestionavo, tada atėjo Dalia Grybauskaitė ir pareikalavo teisės atstovauti Lietuvai. Susitarimo būdu Andrius Kubilius sutiko, kad taip būtų, nors, esant reikalui, pavyzdžiui – dėl energetikos, važiavo jis“, – priminė jis.
Politologo manymu, pačiam G.Nausėdai naudingiausia būtų susitarti su I.Šimonyte, kada, vadovaujantis Lietuvos poreikiais, važiuoja jis, o kada – premjerė.
„Tada G.Nausėda išspręstų dar vieną rimtą savo problemą – politinės benamystės problemą. Prezidentas kenčia nuo to, kad neturi politinių sąjungininkų. Tokio pobūdžio pasiūlymais ir kompromisų siekimu įgijami draugai ir sąjungininkai“, – kalbėjo V.Valentinavičius.
Žvilgsnis į realybę
Tuo metu politologas Šarūnas Liekis teigė, kad konservatoriai turi savų priežasčių toliau kelti atstovavimo EVT klausimą – ar tai būtų kontrolės aspektas, ar dėmesio nukreipimas, tačiau, anot jo, partija turėtų atsižvelgti ir į realybę, ir į rinkėjų nuomonę.
„Šio klausimo neįmanoma „apeiti“ – Konstitucija nurodo, kad Lietuvos užsienio politikai vadovauja prezidentas. Galima bylinėtis, galima vetuoti, bet kaip procedūriškai šitą klausimą spręsti?
Konstitucijos keitimo klausimai reikalauja konstitucinės daugumos, kurios valdantieji neturi. Turbūt liberalų ir Laisvės partijos palaikymo šių klausimų sprendimui nėra – tai yra konservatorių problema“, – kalbėjo Š.Liekis.
Politologas pastebi ir tai, kaip šis klausimas eskaluojamas viešojoje erdvėje – anot jo, asmeniškumai ir ambicijos yra suprantami, tačiau partijos nariams turėtų egzistuoti tam tikros taisyklės.
„Kartais reikėtų rodyti mažiau temperamento ir karštumo – tai priklauso nuo politikų natūros ar savijautos, ambicijų, tačiau parodo ir tai, kiek partija sugeba funkcionuoti kaip kolektyvinis darinys, kuris uždeda tam tikras taisykles, ribojimus savo nariams, neleidžiant vieno ar kito“, – pastebėjo jis.
Š.Liekis abejojo, ar konservatoriams naudinga toliau spausti atstovavimo EVT klausimą.
„Politikai turi skaičiuoti, kad iš vienos pusės būtų populiarūs, reikalingi ir matomi, o iš kitos pusės turi atsižvelgti į realybę, net į tai, ką rinkėjai mano tuo klausimu – apklausos parodė, kad dauguma rinkėjų nepritaria nei rinkimų sistemos, nei dabartinio atstovavimo EVT keitimui. Kai Vyriausybės ir ministrų populiarumas kiekvieną mėnesį krenta, ar reikia kelti klausimus, kurie nėra populiarūs?“, – svarstė Š.Liekis.
Tuo metu tai, kad konservatoriai atsisakė sumanymo keisti rinkimų sistemas, anot Š.Liekio, parodė, kad frakcija atsisako fundamentalių klausimų, galinčių tapti dirgikliais, ir stengiasi koncentruotis į tuos klausimus, kuriuos gali išspręsti.
„Sistemos keitimas reikalauja konstitucinės daugumos. Akivaizdu, kad tai nepavys, kadangi jokia kita frakcija nėra suinteresuota ir nepraleistų tų pakeitimų“, – vertino politologas.
Konstitucijos klausimai
Konstitucinės teisės ekspertas, advokatas Petras Ragauskas portalui lrytas.lt teigė, kad Konstitucija beveik nieko nepasako, kas turėtų atstovauti Lietuvai EVT – anot jo, griežtų argumentų, kad prezidentas negali dalyvauti EVT, Konstitucijoje nėra, vis dėlto, prezidentas tikrai negali uzurpuoti atstovavimo prerogatyvos.
„Prezidentui pavesta spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir, kartu su Vyriausybe, tą užsienio politiką vykdyti. Bėda ta, kad atstovavimas EVT, arba apskritai dalyvavimas tokio formato institucijos veikloje, nėra užsienio politikos klausimas pats savaime – bent jau mano įsitikinimu, tai nėra užsienio politika“, – aiškino teisininkas.
Anot jo, savo prigimtimi Europos Sąjunga yra savos rūšies darinys, artimiausias konfederacijai, tarpinis variantas tarp vidaus ir užsienio politikos. Dėl to Konstitucija šio klausimo neišsprendžia – palieka jį pilkojoje zonoje, kur nėra aiškių taisyklių, todėl reikia tartis.
Jeigu vertintume dalyvavimą EVT kaip kompetencijų dalijimosi klausimą, anot P.Ragausko, galime šiek tiek atsiremti į Konstituciją. Socialinė politika, ekonomika yra Vyriausybės sritis, užsienio politika arba personaliniai klausimai (pilietybės, malonės suteikimas) yra prezidento žinioje.
„Premjero pozicijos yra šiek tiek tvirtesnės, nes prezidentas nieko, išskyrus užsienio politiką ir kai kuriuos personalinius klausimus, pagal mūsų Konstituciją, nėra įgaliotas spręsti. Tačiau tai yra „minkšti“ argumentai, griežtų teisinių elementų Konstitucijoje neturime, o vienareikšmiškai pasakyti, kad prezidentas negali dalyvauti, nėra jokio pagrindo.
Galima pasakyti tai, kad prezidentas tikrai negali uzurpuoti dalyvavimo prerogatyvos – tam jis neturi tinkamo teisinio pagrindo, kad imtųsi vienas tuos reikalus spręsti ir atstovauti EVT“, – pabrėžė teisininkas.
P.Ragauskas akcentuoja, kad pagal Konstituciją ir tarptautinę teisę prezidentas yra valstybės vadovas ir atstovauja Lietuvos valstybei, tačiau tokius įgaliojimus turi ne tik jis, tačiau dar du pareigūnai – Vyriausybės vadovas ir Užsienio reikalų ministras.
Ką galima padaryti?
Anot P.Ragausko, G.Nausėda šiuo metu neturi įrankių šio klausimo sprendimui. Tuo metu politinės partijos, pirmiausiai – TS-LKD, gali bandyti priimti įstatymą, kuris šį klausimą sureguliuotų.
„Klausimas tik, ar yra tokia dauguma Seime, kuri įveiktų numanomą prezidento veto. Kita vertus, šis klausimas, priklausomai nuo to, kaip jis būtų sureguliuotas, potencialiai galėtų atsidurti ir ant Konstitucinio Teismo stalo.
Tik prezidentas neturi įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą, jis būtų priklausomas nuo kokios nors Seimo narių grupės, kuri kreiptųsi į Konstitucinį teismą – su sąlyga, kad toks įstatymas atsirastų“, – kalbėjo teisininkas.
Taip pat galima eiti greitesniu keliu, kaip, anot P.Ragausko, šiuo metu ir bandoma daryti, tai yra naudotis dabartine šiuo klausimu skylėta teisine baze ir bandyti remtis preziumuojamomis Seimo komitetų kompetencijomis.
„Kiek tai yra sėkmingas kelias – sunku pasakyti. Jei kyla konfliktas, o komitetas kažką teigia, tai mūsų valdžios sąrangos prasme Seimo komitetas nėra tas, kuris priima privalomus sprendimus, gali priimti tik rekomendacijas“, – kalbėjo jis.
Kompetencijų klausimas ištiktų ir URM, jeigu ministerija pradėtų sudarinėti delegacijas ir, pavyzdžiui, eliminuotų prezidentą – vertinant pagal principą, jog ES savaime nėra užsienio politikos klausimas.
„Klausimų yra labai daug, o atsakymų į juos iš esmės neturime. Jeigu kokio kietojo ginčo metu Konstituciniame Teisme vienokia ar kitokia forma atsirastų priimtas dokumentas, kuris galėtų būti skundžiamas, sunku prognozuoti, koks iš esmės būtų sprendimas – ar prezidento pretenzijos dalyvauti, ypač tokiame plačiame kontekste ir visuotinai, vadovų tarybos darbe yra pagrįstos, ar ne.
Nes pati Konstitucija beveik nieko nepasako – tada jau nuo Teismo kūrybiškumo priklauso, kokį principą ar aspektą išryškins labiau. Praktiškai bet koks sprendimas yra galimas“, – įvardijo P.Ragauskas.
