Būtent taip galima apibūdinti aukščiausių Lietuvos ir Lenkijos politikų susibūrimus iškilmingomis progomis, tokiomis kaip šiomis dienomis abiejose sostinėse paminėta Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230 metų sukaktis.
Savaitgalį Vilniuje lankėsi Lenkijos premjeras M.Morawieckis, o pirmadienį Varšuvoje viešėjo Lietuvos prezidentas G.Nausėda. Pastarasis sakė kalbą Lenkijos Seime. Lietuvos ir Lenkijos parlamentai šia proga surengė bendrą iškilmingą posėdį.
Visų rangų abiejų šalių politikų kalbos iš esmės nesiskyrė nuo tų, kurias girdime kasmet, tik, ko gero, buvo dar skambesnės. Iš tiesų pasididžiuoti yra kuo – ta Konstitucija seniausia Europoje.
Tiesa, pavyzdžiui, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen konstatavo, kad Lietuvoje ši data vis dar nėra tokia visuotinė šventė kaip kaimyninėje Lenkijoje.
Taip yra dėl to, kad nemažai mūsų visuomenės daliai tai yra ir lemtinga istorinio konflikto bei priešiškumo gairė. Pagal urapatriotinį, dažnai radikalų dešinį požiūrį, Lenkija visada siekė pajungti Lietuvą, o tokių mėginimų kulminacija laikytina ir Gegužės 3-ioji, ir kone visas praėjęs amžius.
Priešinga samprata, kad ši data kaip tik simbolizuoja abiejų tautų ir valstybių istorinę partnerystę, yra kelrodis bendrai ateičiai, jau kuris laikas yra tapusi Lietuvos užsienio politikos aksioma ir daugelio piliečių savastimi.
Bet abejotina, ar „tradicinio patriotiškumo“ sąvoką besisavinanti pažiūra tampa mažiau gaji tiek mūsų politikoje, tiek visuomenėje. Mat ją kaitina itin karštos vidaus kovos įvairiais kitais vertybiniais ir kultūriniais klausimais. Juk tai tyliau, tai garsiau vis prabylama apie Lietuvos lenkų mažumos teisių reikalus.
Bene iškalbingiausias jų – nelietuviškų pavardžių rašyba pagrindiniuose pasų puslapiuose originalo raidėmis, kuri ir yra aktualiausia daugeliui lenkų bendruomenės mūsų šalyje narių.
Dešimtmečius iš vietos Seime, nepaisant jo daugumos spalvos, nejudantis reikalas kol kas be prošvaisčių yra įstrigęs ir šios kadencijos parlamente. O pagrindinė šio įšalo priežastis ir yra būtent tai, kad net sprendimo teisę turintys Lietuvos politikai bijo suerzinti vadinamąją šalies patriotiškąją visuomenę, taip pat jai atstovaujančius kolegas.
Lenkijos premjeras M.Morawieckis vienu sakiniu paminėjo šį klausimą, diplomatiškai primindamas Lietuvai, kad yra ir kitų su lenkų švietimu ir kultūra susijusių problemų.
O kaip vertinti dabartinės Lenkijos dešiniosios valdžios karą su Europos Sąjungos viršūnėmis ir pagrindinėmis Vakarų Europos valstybėmis, pirmiausia Vokietija, dėl Briuselio kaltinimų Varšuvai siekiant sudoroti teismų nepriklausomybę, taip pat demokratiją?
Buvusi valstiečių valdžia, kurios daugelis lyderių apskritai žavėjosi lenkų dešiniųjų kova su žiniasklaida ir liberaliąja opozicija, nevengė demonstruoti solidarumo su Varšuva. Netgi prezidentas G.Nausėda kone atvirai agitavo už per plauką poste išlikusį Lenkijos dešiniesiems atstovaujantį prezidentą A.Dudą, kuris rinkimuose kovėsi su liberaliuoju Varšuvos meru R.Traszkowskiu.
Kaip šias Lenkijos dilemas (viena jų – demokratijos viršenybė ar tradicinė tautinė valstybė) svarsto ir vertina dabartinė valdančioji Lietuvos dauguma, kol kas nėra aišku.
Dauguma mūsų politikų apskritai atrodo sutrikę ir nežino, kaip reaguoti į radikalų dešinįjį iššūkį ne tik Lenkijoje, bet ir savoje šalyje.
Būtent tai kaimyninių valstybių išrinktiesiems pirmadienį priminė šventiniame chore išsiskyręs retas kritikos balsas. Specialiu Abiejų Tautų apdovanojimu pagerbta lietuvių rašytoja K.Sabaliauskaitė pareiškė, kad abiejose šalyse vėl kaip niekada aštriai reikia kovoti už pamatines Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertybes laisvę, lygybę, kurioms gresia radikalus dešinysis iššūkis.
Tuo metu ir lietuvių, ir lenkų politinis elitas pastaruoju metu daugiausia kalba apie bendrą grėsmę Rusiją, taigi suprask, kad šis pavojus verčia primiršti kokius nors tarpusavio nesutarimus ar problemas.
Maskvos grėsmė Lenkijai ir Lietuvai, jos pastangos pajungti Ukrainą ir Baltarusiją buvo vienas pagrindinių visų Gegužės 3-iosios šventės kalbų leitmotyvų.
Aišku, tai suprantama ir istorijos, ir šiandienos geopolitinių iššūkių fone. Kita vertus, norėtųsi girdėti mažiau deklaracijų, o daugiau politinės konkretikos ir veiksmo.
Nors dažni Lietuvos ir Lenkijos priekaištai Vakarų didiesiems ar ES viršūnėms, kad jie neturi aiškaus plano, kaip spausti Rusiją, dažnai yra teisingi, tiesa yra ir tai, kad ir Vilniaus ar Varšuvos pozicija neretai pagrįsta labiau parodomaisiais veiksmais.
Tai iš dalies liudija ir vakar Lenkijos parlamente Lietuvos prezidento išsakytas raginimas ES pagaliau susikurti aiškią ir konkrečią Rytų kaimynystės strategiją.
O kodėl tokių strategijų nesiūlo pats Vilnius?
Kaip čia neprisiminsi neseniai nuskambėjusio kito G.Nausėdos raginimo – Lietuvai pagaliau susikurti Baltarusijos strategiją. Taip buvo pripažinta, kad jos nebuvo ir nėra.
Žinoma, kalbos apie šimtmečius trunkančią istorinę lietuvių ir lenkų draugystę, taip pat jos stiprybę dažniausiai yra virtusios kūnu. Tačiau kai kurios problemos bent artimiausioje ateityje dar liks neišspręstos.
