Parlamentaras A.Veryga socialiniuose tinkluose ne kartą ir pats davė atsaką – dalijosi juokeliais, pašiepiančiomis nuotraukomis, šaržais. Neretam kildavo klausimas, su kokia kauke stovėjo prieš kameras ir kaip reagavo į kritiką, pašaipas joms išsijungus?
Tai matė tik arčiausiai buvusi komanda, o bene labiausiai – dešiniąja ministro ranka vadinta viešųjų ryšių specialistė Lina Bušinskaitė.
Ketverius metus L.Bušinskaitė dirbo A.Verygos patarėja, atstove spaudai, kurios darbas nesibaigdavo užvėrus ministerijos duris. Lina naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kaip sekėsi dirbti su pirmose dėmesio pozicijose Lietuvoje buvusiu ministru, po kokios jo žinutės „Facebook“ susitarė be jos žvilgsnio daugiau nerašyti ir kaip sekėsi derinti karjerą su namais, kuriuose laukė sūnus.
– Per visą kadenciją, ministras A.Veryga buvo tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės dėmesio centre. Jis priėmė vadinamuosius itin nepopuliarius įstatymus, draudimus, dėl kurių nuolat ir buvo linksniuojamas. Vėliau stovėjo pirmose gretose šalį užklupus pandemijai. Žinoma, stovėjo ne jis vienas, nuolat buvo matoma ir komanda. Papasakokite, kaip atrodė jūsų darbas?
– Ministro patarėjų darbas yra įdomus, dinamiškas nenuspėjamas. Ryte atsikėlęs niekada nežinai, kaip tavo diena baigsis. Nuolat esi įvykių sūkuryje ir jeigu tu darbą dirbi iš širdies, visada esi pasijungęs, stengiesi reaguoti į įvykius. Stengiesi informuoti visuomenę, ne tik rašyti „Facebook“ įrašus, bet ir ruošti naujienas, pranešimus spaudai, derinti interviu.
Būna daug netikėtų, krizinių situacijų, kuomet tenka viską mesti ir jas spręsti. Iš tikrųjų, yra daug juodo, nematomo darbo. Ypač sudėtingas periodas buvo pastaruosius metus, kai Lietuva kovojo su pandemija. Tai buvo daug vakarinio ir naktinio bei savaitgalinio darbo. Tekdavo reaguoti bet kur ir bet kada. Kita vertus, tai buvo labai vertinga patirtis, džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti būtent su šiuo ministru – A.Veryga, nes jis ir iš savęs yra labai įdomi asmenybė. Tie ketveri metai mane pačią labai subrandino, užaugino kaip žmogų. Prieš ketverius metus nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau šiandien daryti kažką panašaus į tai, ko niekada nedariau.
– Ką reiškia dirbti tokio matomo, aptarinėjamo ir komentuojamo ministro komandoje? Kaip pati reaguodavote į komentarus, skaitydavote?
– Gal pirmaisiais mėnesiais jautriau reaguodavau į kritiką, emociškai sunkiau buvo. Po to, matydama ir šaltą ministro reakciją, išmokau priimti kaip natūralų procesą. Reikia įsiklausyti, kur reikia – reaguoti, keistis, o kur yra kritika destruktyvi, tai tokia ir liks. Pastarosios neverta imti į širdį, visad bus tų, kuriems neįtiksi, visiems geras nebūsi.
– Žvelgiant į pastaruosius mėnesius, teko matyti pokyčius šalies vadovų komunikacijos komandose. Jūs visus ketverius metus stovėjote prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) komunikacijos vairo.
– Esu ne kartą sakiusi ir kolegoms, ir žurnalistams, jeigu ne Aurelijus ir jo asmeninės savybės, vargiai, ar būtume galėję dirbti ketverius metus. Turiu omeny, ne tik save, bet ir kitus kolegas, viceministrus, patarėjus. Visiems sakau, kaip pavyzdį, kad jis bet kokioje situacijoje sugeba išlaikyti rimtį, šaltą protą. O net kai sunku, sugeba pajuokauti. Per ketverius metus nesu jo girdėjusi šaukiančio, besibarančio. Jeigu kažkas nepatikdavo, tai nuleisdavo juokais arba išdiskutuodavo, net jeigu aštrios diskusijos būdavo.
Aišku, sunku vertinti kitų komandas, bet kuris vadovas turi pasitikėti viešųjų ryšių specialistu. Jeigu vienas į vieną pusę, kitas į kitą – tai galima visko tikėtis. Iš tiesų, manau, kad komandos narių kaita turi daug priežasčių, tame tarpe ir asmeninės. Nors sunku pasakyti, kai nematai vidinės virtuvės, gali tik spėlioti.
– Net skaitydamas piktus komentarus, girdėdamas kritiką ir išjungus kameras po kasdien vykusių spaudos konferencijų, jis sugebėdavo išlikti ramus? Gal tai buvo kaukė?
– Tai nebuvo kaukė, jis ramaus būdo žmogus, nors, žinoma, reaguodavo į kritiką, išgyvendavo. Buvo galima pamatyti tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime, kad net sunkiose situacijose jis nepuldavo į emocijas, jos kažkur nuošaly. Jam padėjo, manau, profesinė patirtis. Ir jo humoro jausmas, šaltas protas, tą ir žiniasklaidą matė, ir žmonės gatvėje, kurie prieidavo pasibarti ar ranką paspausti.
– Pastaruoju metu itin mėgstama sakyti, o kartais net ir prisidengti „komunikacijos klaidomis“. Buvęs ministras nevengė pasijuokti ar su sarkazmu pažiūrėti į situacijas. Pavyzdžiui, jo nuotrauka prie kanapių sulaukė labai daug dėmesio, bet ne pasmerkimo, kaip kito ministro, prie vaiko kapo. Jūsų vertinimu, kokių klaidų pasitaikė per ketverius metus?
– Didelių, akis badančių klaidų, negalėčiau įvardyti. Gal pradžioje kadencijos, kai dar nebuvome susidirbę, buvo atvejų, kai jis savo nuožiūra iškomunikuodavo kažkokią žinią ir kildavo pasipiktinimas, bet tai buvo pradžia. Mano vertinimu, ėjosi sklandžiai. Mes buvome tie, kurie nevengėme žodžio „atsiprašau“. Atsiprašydavome, pasitaisydavome ir dirbdavome toliau. Ne kartą esu sakiusi ir viešai, kad kas nedirba, tas neklysta, kaip ir gyvenime.
Stiprumas yra pripažinime klaidos, išsitaisyme ir gebėjime eiti toliau. Ir, manau, kad visas komunikacines klaidas galima išspręsti, svarbu neuždelsus reaguoti, mokėti priimti kritiką, ypač, kai ji yra pagrįsta bei pasitaisyti.
– Teko kuruoti ar net dalytis su ministru jo socialinio tinklo „Facebook“ paskyra? Tikrai ne vienam įdomu, kas ten rašydavo ir atsakydavo į žinutes.
– Mes rašėme bendrai: aš jo parašytas sužmogindavau, suprantamesne žinia paversdavau. Gal Aurelijus, nesupyks, jeigu papasakosiu... (Šypsosi). Iki vienos krizinės situacijos, dar kadencijos pradžioje, jis pats rašė įrašus „Facebook“, bet po to griežtai pasakiau. Jeigu dar prisimenat, dauguma žurnalistų supyko po vieno įrašo, kad jis išvedė paralelę su Spaudos dienos proga. Pradžioje buvo momentų, kai reikėjo atsirinkti, su kuo susitikti, bendrauti ir kaip tai daryti.
– Pasitaiko atvejų, kai ministrų ar kitų politikų komunikacija skiriasi nuo jų atstovų spaudai. Tada susidaro nesusikalbėjimo įspūdis.
– Bet kuris vadovas turi pasitikėti viešųjų ryšių specialistu. Jeigu vienas į vieną pusę, kitas į kitą – tai galima visko tikėtis. Svarbiausia pasitikėti profesionalu esančiu šalia. Taip, kaip pasitiki eidami pas gydytoją, tiek ir samdant komunikacijos specialistus. O A.Veryga klausydavosi patarimų, aišku, ne visada, bet absoliučia dauguma atvejų, stengdavosi išgirsti.
– Prisiminkim dar pandemijos pradžią. Tada niekas dar neįsivaizdavo, koks laukia krūvis visos komandos, o pirmiausia tų, kuriems teks nuolat kalbėti. Kaip atrodė ta naktis, kai Lietuvoje buvo patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis bei kaip dėliojotės darbus? Laiko scenarijams nebuvo daug.
– Ta naktis praėjo be manęs, galima sakyti, dirbau iš namų. Kadangi viena auginu sūnų, naktį negalėjau jo palikti. Todėl prieš prasidedant naktinei spaudos konferencijai, jau miegojau, o anksti ryte peržiūrėjau naujienas ir prasidėjo rytiniai skambučiai su tuomečio premjero komanda, ministru, vicemenistrais, žiniasklaida. Tas periodas buvo pats beprotiškiausias. Iš pradžių, kol buvo patys pirmieji koronavirusu (COVID-19) užsikrėtusiųjų atvejai, keliasdešimt, iki šimto, kol dar buvo įmanoma atsekti ir suskaičiuoti, tai gyvenome beprotišku ritmu.
Visiems buvo labai įdomu, kiekviena detalė, o mes stengdavomės atsakyti. Tad būdavo ir skambučiai į laboratorijas, gydymo įstaigas net ir naktimis. Aš pati tuo metu, kol nesusidėliojome ministerijos viduje komunikacijos darbo proceso, diena iš dienos dirbau apie du mėnesius. Paskui pasidarėme budėjimo grafikus su kolegomis, bet ir tuomet stengdavausi visada būti pasiekiama. Kas augina vaikus, žino, kad reikia derinti namų ir darbo režimą, namuose juk irgi gerą atmosferą išlaikyti, negali be sustojimo dirbti.
– Kuris laikas buvo sudėtingesnis, spėliojimo, kol nebuvo atvejų, bet pasirodydavo žinutės apie neva slepiamus ligonius, ar patvirtinus pirmuosius?
– Tas tvirtinimo etapas nebuvo sudėtingas, nieko neslėpėme juk. Visas beprotnamis prasidėjo su pirmaisiais atvejais. Pavyzdžiui, skambindavo žiniasklaidos atstovai, kad štai, prie Seimo išsivežė medikai kelis žmones, patvirtinkite, ar šie žmonės užsikrėtę koronavirusu. Tai visiems perskambinti reikėdavo, patikrinti. Kol nenusistovėjo komunikavimo taisyklės, tol buvo chaosas.
– Bet buvo ir daugiau komentuojančių žmonių tuo metu? Vyriausybės atstovai, ligoninių vadovai. Ir juos reikėjo dar spėti sužiūrėti, susitikrinti žinias.
– Buvome iš žiniasklaidos irgi kritikos sulaukę, kodėl kalba visi, kas netingi. Mes kalbėjome su įstaigų vadovais, kad jie pateiktų mums informaciją, o mes jau ištransliuotume viešai, kad jiems po to beliktų tik komentuoti. Vadovėliuose nėra aprašyta, kaip elgtis tokiais atvejais, mokėmės iš klaidų ir kritikos. Esu dėkinga žiniasklaidai, kuri draugiškai pakritikuodavo, patardavo, skambindavau ir pati į redakcijas pasitarti.
Stengėmės sudėlioti planą, kad žmonės nebūtų užversti žinutėmis, kad tame beprotnamyje kažkiek būtų logikos, taisyklių. Galiausiai atradome formatą – kasdien daryti spaudos konferencijas. Nors daugelis juokėsi ir kritikavo, manau, kad tuo metu jis buvo teisingas. Kasdien sulaukdavome šimtais klausimų, vien mano telefonas įkrautas išbūdavo tik iki pietų.
Pašto dėžutės ir messengeriai būdavo perpildyti. Kai nusistatėme vienodą spaudos konferencijų laiką, tapo šiek tiek lengviau, nors iki galimybės klausti gyvai, turėdavau 10-11 lapų su klausimais. Stengdavomės pranešti kiek įmanoma daugiau naujienų. Nežinau, kodėl to dabar nenaudoja.
– Nebuvo apėmęs jausmas, kad jau gyvenate kaip realybės šou, kasdien kalbantys prieš kameras?
– Geras palyginimas. Jau ko nebuvo likę nė lašo, tai baimės prieš kameras. Iš miegų pakelta galėdavau kalbėti, komentuoti ar rinkti informaciją.
– Dabartinio ministro Arūno Dulkio ir jo komandos komunikacija yra kitokia. Galbūt jie klausė patarimų, ar peržiūrėjo jūsų metodikas?
– Nauja komanda nieko neklausė, esu išsakiusi patarimus tik keliems kitiems kolegoms, kurie to prašė. Man atrodė, kad kasdienės spaudos konferencijos, kurias vėliau rengėme rečiau, buvo geras formatas, nes transliuodavo visos žiniasklaidos priemonės, kai kurios televizijos. Buvo patogu ir žmonėms. Juokdavomės, kad tai buvo tarsi mišios, panašiu laiku ir kai žmonės negalėdavo pažiūrėti iškart, ieškodavo įrašų. Mano nuomone, tai – naudingas formatas, kuris leisdavo nuimdavo užklausų krūvį.
Esu ne kartą skaičiavusi, kokią auditoriją pasiekdavo mūsų rengtos nuotolinės spaudos konferencijos – kai kurios iš jų sulaukdavo daugiau kaip pusės milijono žiūrovų, o kartais ir dar daugiau, sudėjus SAM ir žiniasklaidos priemonių, kurios jas transliuodavo, žiūrimumą. Kalbant apie dabartinę pandemijos komunikaciją, manau, kad ji tikrai galėtų būti aktyvesnė. Daugiau galėtų būti informacijos, išeinančios iš vieno šaltinio, nes žmonėms nesunku pasiklysti, kai neaišku, kas pagrindinis šaltinis.
– Grįžtant prie jūsų, minėjote, kad du mėnesius diena iš dienos dirbote, kol susidėliojote pandemijos komunikacijos planą. Kaip reagavo artimieji, kuriems laiko likdavo tik trupiniai?
– Kadangi esu vieniša mama, man tokių klausimų nebuvo. Aš tiesiog dirbau savo darbą, o man padėdavo sūnaus auklytė. Aišku, tekdavo laviruoti ir šeima dėmesio negaudavo pakankamai. Bet dirbau tai, kas man patinka, viešųjų ryšių srityje, ir jausdavau didžiulį malonumą galėdama žinią pateikti suprantamai, ne biurokratiškai. Mėgstu savo darbą ir neketinu keisti srities artimiausiu metu.
– Bet atostogų, tikriausiai, buvote išsiilgusi?
– Buvau įpratusi prie tempo, bet kažkiek jų reikėjo. Pasibaigus darbui ministerijoje, aš gal tik savaitę ar dvi buvau poilsio režimu, po to pradėjau daryti tai, ką darau ir dabar – dirbu savarankiškai, teikiu viešųjų ryšių paslaugas užsakovams, ieškau naujų klientų. Kitaip tariant, bandau sau darbo vietą susikurti.
– Pati nuolat pabrėžėte, kad stengėtės komunikaciją iš biurokratiškos paversti į žmonėms suprantamą. O kaip darbe, ar pavyko rasti laiko neformaliam bendravimui? Nors turbūt buvote kaip šeima susigyvenę.
– Buvome ir į naktinius klubus ne kartą išėję su komanda – ministru, viceministrais, kanclere, patarėjais. Simboliškai paminėti gimtadienius kolegų būry, žinoma, ne pandemijos laikotarpiu. Aišku, ministrą atpažindavo (Juokiasi). Pavyzdžiui, naktiniuose klubuose buvo fotosesijų vakaras – visi, kas pamatė ministrą, traukė telefonus ir ėjo su juo fotografuotis dviejuose naktiniuose baruose Vilniaus gatvėje. Tai buvo ir tokių akimirkų.
– Nebuvo minčių dirbti su politikais ir toliau?
– Aš dar prieš pusmetį iki kadencijos pabaigos buvau nusprendusi, kad noriu pabandyti sau darbo vietą susikurti viešųjų ryšių srityje, todėl turėtų pasiūlymų atsisakiau. Noriu išbandyti naują kelią, iššūkių nebijau, patinka tai, ką darau.
