Savo rašinį A.Veryga pradėjo įžvalga apie politkorektiškumą.
„Nesinori „radikalo“ ar nelankstaus politiko etiketės. Jos nesinori niekam. Nes ilgainiui tavo nuomonę pradeda bijoti palaikyti net ir jai pritariantys žmonės. Tą jau ne kartą girdėjau ir savo adresu. Niekam nesinori tapti „žąsinus“ dalinančių „užkalnių“ ar kitų „influencerių“ išviete, kurioje paliekamas visas praėjusių pietų turinys“, – rašo politikas.
Vėliau valstietis pereina prie temų, kurios šiuo metu Lietuvoje ypač aktualios.
„Lietuva neabejotinai stovi labai rimtų pasirinkimų kryžkelėje. Nuo šitų pasirinkimų priklausys, kaip gyvensime kelis ateinančius dešimtmečius ir ar mūsų visuomenė susidurs su intensyvia socialine inžinerija. Ir kalbu visiškai ne apie pandemiją. Kalbu apie apsisprendimus, kurie žmonėms yra svarbesni nei pandemijos, nes pandemijos ateina ir praeina. Tačiau žmonių vertybinių sistemų pokyčiai yra daug didesnę kuriančią ar griaunančią galią turintys veiksniai.
Šiandien įvairiais formatais kalbama apie šeimos, kalbos, lyties sampratų pokyčius, ar tiksliau būtų sakyti apie bandymus taikyti agresyvias socialinės inžinerijos priemones šioms sampratoms pakeisti.
Visos šitos sritys paliečia arba mūsų konstitucines, arba Jungtinių tautų konvencijų nuostatas, arba tiesiog bando paneigti prigimtinę biologiją. Mokyklose jau pasakojama, kad normalu nebūti apsisprendus dėl savo lyties. Manau normalu turėti įvairių klausimų, bet daugumai toks klausimas iki ultraliberalizmo net nekildavo. Absoliuti dauguma žinojo kokios jie lyties. Ultraliberalai mano, kad to nepakanka. Jie mano, kad reikia sudaryti galimybes net nesulaukus pilnametystės lytį pasikeisti. Tiesiog nuostabu.
Lyties pakeisti neįmanoma, nes ji užkoduota mūsų genuose, jei jau kalbame apie biologinę lytį. Ją keisti, tai reiškia sunkiai žaloti kūną operacijomis ar itin agresyviomis hormonų dozėmis. Dažnai šiame kontekste paminima, kad tai nėra liga ar sutrikimas. Tokiu atveju mielieji norisi paklausti, o tai ką mes ten tada operacijomis ir hormonais ruošiamės gydyti, jei tai nėra sutrikimas? O jei kalbame apie socialinę lytį, kuomet asmuo įsivaizduoja kuo nors esąs, tai skirtinguose gyvenimo etapuose mes turim skirtingų įsivaizdavimų ir jie greitai keičiasi. Yra net labai egzotiškų įsivaizdavimų. Juos taip pat pildysim? Ir dar toks vienas nekuklus klausimas. O kiek kartų planuojama leisti pasikeisti lytį? Jei jau galima vieną kartą, tai kodėl negalima du, keturis ar net kasmet?
Šeima. Dar vienas kertinis vertybinis bastionas. Šeima yra darbas. Pirmiausia su savimi. Sunkus, kartais nuviliantis, bet galutiniame rezultate apdovanojantis darbas. Šeimoje gimsta gyvybė.
Tačiau manoma, kad dabar to nebereikia. Dabar šeima galima vadinti bet ką. Jei jau norite, kad tai būtų vyro ir moters santuoka, tai štai jums moters ir moters, kuri save laiko vyru, santuoka ir bus šeima. Jei tai bus dviejų vyrų „šeima“, jiems vaikus gimdys surogatinės motinos. Niekada neapsigaukite, vienos lyties asmenų santuoka nėra joks galutinis tikslas. Po vienos lyties asmenų šeimos įteisinimo neabejotinai bus siekiama galimybės jiems įvaikinti vaikus. Politikoje taip jau yra. Retai gali pasiekti visko ko nori.
Todėl sieki to, ko gali pasiekti, tolimesnius žingsnius palikdamas ateičiai, kai politinis kontekstas bus palankesnis. Šeimos sampratos keitimas yra tik pradžia. Kartais klausiant apie šeimos sąvoką nusivažiuojama į visiškas lankas. Šiame kontekste yra tekę sulaukti mano manymu nesusijusio klausimo ar aš senelių ir anūkų nelaikau šeima, jei pasisakau tik už vyro ir moters santuoką. Nelabai suprantu tokių klausimų logikos. O ką tie seneliai ir anūkai ruošiasi tuoktis ir turėti vaikų? Jie ir taip yra šeima ir nereikia jų kažkaip dirbtinai pervadinti.
Turiu ne vieną homoseksualų pažįstamą ar draugą. Jie puikūs žmonės. Nė vienas iš jų nedalyvauja šitame marksistinio ultraliberalizmo šou“, – teigia politikas.
Seimo narys rašinyje taip pat kelia klausimą dėl narkotinių medžiagų poveikio žmogui. Šiuo klausimu politikas buvo labai kategoriškas.
„Jėga, iš kurios sumanieji kraunasi milijardus, o jais patikėjusieji vagia dozei, išsižada ateities ar net imasi žudyti. Tai yra priklausomybė, kurią dabar norima pavadinti laisve. Keista tokia laivė. Juk teoriškai ir kalėjimą galima laisvai pasirinkti“, – rašė A.Veryga.
