Jo griūtis prasidėjo kartu su statybinių medžiagų gamyklos byrėjimu 1992 metais. Tada ištuštėjo daugiabučiai, kuriuose gyveno įmonėje dirbę specialistai ir darbininkai, į juos pradėjo vežti prasiskolinusius ir prasigėrusius vilniečius. Mat butai kaime buvo pigūs, kai kuriuos dalijo už dyką.
Bet nekilnojamojo turto kainos Didžiasalyje tapo juokingos ne tik dėl to, kad sunku rasti darbą. Buvo sudarytas toks padugnių gyvenvietės įvaizdis, kuris skaudžiai jai kerta ir dabar, praėjus beveik 30 metų po gamyklos griūties. Ir tai skaudina vietos gyventojus, kurie įtariai seka kiekvieną atvykėlį: nejaugi vėl atvažiavo apdergti?
Butą šeimai perleido už dyką
Prie pat įvažiavimo į Didžiasalį – Alfredo Papšio sodyba. Prie jos tvoros prigludusi koplyčia. Šeimininkas prisiminė, kad kai tėvas Vaclovas ją kūrė, vietiniai spėliojo: gal alaus baras čia bus? Tik kai virš statinio iškilo kryžius, suprato, kad girdyklos nebus.
Paklaustas apie Didžiasalio juodinimą, A.Papšys prisiminė savo istoriją: „Dėl to praradau trijų kambarių butą.“
Pasirodo, tėvas po mirties buvo Didžiasalyje šeimai palikęs trijų kambarių butą. Papšiai gyveno nuosavame name, tad buto nereikėjo. Bet Alfredas dvejus metus jo nesugebėjo parduoti. Pinigus rijo komunaliniai mokesčiai, tad vyras paskaičiavo, kad jei toliau mokės už šildymą, net ir pavykus parduoti butą, gaus tik tiek, kiek išleido mokesčiams.
Todėl A.Papšys butą atidavė vienai šeimai už dyką. Vien tam, kad perregistruotų turtą kitam šeimininkui ir jam nebekapsėtų mokesčiai.
Tėvas – auksinių rankų žmogus
A.Papšiui skaudu, kad nuolat sudaromas įspūdis, jog Didžiasalyje vien valkatos ir veltėdžiai gyvena. Štai kad ir jo tėvas buvo auksinių rankų žmogus. Galalaukių kaime šalia Didžiasalio gimęs ir užaugęs, daug metų kolūkio dirbtuvių vedėju dirbęs.
Jo rankomis ne tik koplyčia prie namų statyta, bet ir originali rūkykla bei lauko virtuvė sodybos kieme.
Didžiasalio gyventojas prisiminė, kaip jo tėvas žiemą keldavosi 4 valandą ryto ir kūrendamas ugnį droždavęs iš medžio. Taip gimė altorius namo verandoje, daugybė įvairių kūrinių, kuriuos A.Papšys saugoja. „Altorių vietos klebonas norėjo į bažnyčią nuvežti, bet tėvas neatidavė“, – šyptelėjo pašnekovas.
Niekas A.Papšio tėvo drožimo meno nemokė. Ne tik savamokslis drožėjas jis buvo – dar ir knygą apie Didžiasalio žmonių gyvenimą parašė.
Nagingas ir A.Papšys: namą savo rankomis pasistatęs. Jis prisiminė, kaip betoną pamatams rankomis maišęs, nes kolūkių laikais niekur maišyklės negalėjo gauti.
Vizitinė kortelė – ir šiltnamiai
„Kai dabar patyčių tema madinga, aš sakau: „Mes savo kailiu tai jau seniai išbandėme. Atvažiuokite pas mus, papasakosime“, – kalbėjo prie vieno daugiabučio sutikta Jelena.
Kartą vienam žiniasklaidos atstovui ji išrėžė: „Tai vėl mūsų purvais drabstyti atvažiavai?“
Tai nutiko vasarą, kai Jelena nešė vandenį šiltnamiui laistyti. „Prišoko toks jaunuolis, ėmė klausinėti: „Valgyti neturite ko, kad žemę ariate?“ – prisiminė moteris, kuriai sukilo pyktis.
„Paskui jam ramiau paaiškinau, kad gaunu pensiją, o darbas darže man padeda išsivaduoti iš nuobodulio“, – tikino moteris
Daržai kitapus kelio tapo Didžiasalio vizitine kortele kaip ir du tušti daugiabučiai kaimo pradžioje. Mat tuose daržuose vienas šalia kito rikiuojasi daugybė šiltnamių.
Matyti, kad šiltnamių respublikoje Didžiasalio žmonės leidžia visą laisvalaikį. Linoleumu iškloti takai, įvairūs rakandai, eilėmis surikiuotos senos kėdės. Kad gyvenimas kaime skurdus, matyti kaip ant delno.
Užkliūva rusakalbiai gyventojai?
Daug metų statybinių medžiagų gamykloje energetiku dirbusiam Dmitrijus Velikanovas įsitikinęs, kad Didžiasalis gero vardo neturi vien dėl to, kad čia daug rusakalbių.
„Taip visoje Lietuvoje, taip yra ir Visagine. Bet jeigu nebūtų rusų, baltarusių specialistų, darbininkų, ar būtų Visaginas, Didžiasalis?“ – klausė pensininkas.
Pats jis kaip specialistas atvažiavo į Didžiasalį iš Minsko. Jis prisiminė, kaip darbuotojus vežė į šį Lietuvos kaimą iš aplinkinių Baltarusijos vietovių. Tik nemažai rusų, baltarusių po gamyklos griūties grįžo į tėvynę.
Energetikos specialistas prisimena dabar jau su žeme sulygintą įmonę: kokia katilinė buvo, kaip į ją mazutą geležinkeliu veždavo. Dabar ir geležinkelio į Didžiasalį nebėra, nes jis driekėsi per Baltarusijos teritoriją. Taip, jeigu norėjai keleiviniu traukiniu nuvažiuoti į Vilnių, turėjai įvažiuoti pas kaimynus, o po to grįžti į Lietuvą.
Dabar mazutą į Didžiasalį atveža sunkvežimiais tik biokuru kūrenamiems naujos katilinės katilams įkurti. „Argi tai katilinė? Jai trūksta galios, tokia nebent Afrikoje vandeniui pašildyti tiktų“, – juokėsi D.Velikanovas.
Jautriau turėtų reaguoti naujakuriai
Vladimiras ir Natalija stengiasi nekreipti dėmesio į kaimo juodinimą. „Aš čia gimusi, užaugusi, visą gyvenimą savo akimis matau, tai ko čia man putoti, kad „zombių miestu“ pavadina?“ – klausė moteris.
Jos nuomone, jautriau turėtų reaguoti Didžiasalio naujakuriai. Štai sodybą nusipirko jaunuolių iš Kauno pora, ji turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Butus, kurių dar rasi ir už 800, ir tūkstantį eurų, perka ir pensininkai. Pardavę savo turtą didmiesčiuose, jie Didžiasalyje gali visai neblogai gyventi.
Tiesa, kaimo „Aibės“ parduotuvėje pamatysi ir tokius pirkinius: pigiausios degtinės butelis ir trys pakeliai sūrių lazdelių. Bet girtaujančių visur netrūksta.
Bedarbiams karantinas – rojus
Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas prisipažino negalįs suprasti, iš kur tiek Lietuvoje neapykantos Didžiasaliui.
Taip, bedarbiai per karantiną dykinėja be darbo, nes samdyti viešiesiems darbams uždrausta. Dar daugiau. A.Pauliukėną stebina nuostata mokėti papildomas išmokas ir ilgalaikiams bedarbiams. Tie, kurie darbo nesusiranda ir tris dešimtmečius. Esą ir jie nukentėjo nuo pandemijos.
Tokia padėtis ir aplinkinėse seniūnijose. Dauguma jų vadovų pripažįsta, kad laukia nelengva vasara. Darbų laukia daug, o darbo rankų trūksta. Viešiesiems darbams gal leis pasitelkti gyventojus, gal ne. Ir kiek pinigų tam bus skirta, dar neaišku.
Klauso Baltarusijos radijo stočių
„Dabar Didžiasalis išgražėjęs, švarus, bet praeityje jam smarkiai nesisekė. Tai girtuoklius mums iš Vilniaus vežė, tai butus baltarusiai buvo pradėję supirkinėti, net negalvodami juose gyventi. Tai dėl to reikia tyčiotis?“ – klausė A.Papšys.
Butus baltarusiai Didžiasalyje pirko tam, kad tapę nekilnojamojo turto kaimynų valstybėje šeimininkais, galėtų laisvai keliauti po Šengeno zonos valstybes. Jie iki šiol tušti, tai matyti pažvelgus į daugiabučių langus. Jei langai be užuolaidų, seniai nedažytais rėmais, gali įtarti, kad butas baltarusio.
Tokių tuščių butų yra ne tik Didžiasalyje, tai šio krašto rykštė.
Nors Didžiasalio daugiabučiai nutriušę, namų kiemai išasfaltuoti, o šaligatviai nauji. Pagrindinėse gatvėse – LED žibintai. Naujas ir sporto aikštynas prie „Ryto“ gimnazijos ir jis ne už aukštų tvorų, neužrakintas, kaip Vilniuje. Jame močiutė su chronometru skaičiavo, per kiek laiko anūkas aplėks dviračiu ratą. Kur tokį vaizdą pamatysi?
Tik štai kaime, kur gyvena daug kitų tautybių atstovų, lietuviškos radijo stotys vos girdėti. Ir net LRT radijo. Taip jau yra nuo seno. Ar apie tai nežino Lietuvos valdžia, ar tai neturėtų būti jos rūpestis, kad Didžiasalio žmonės nebūtų vien kaimynų Baltarusijos radijo stočių klausytojai?
Įvaizdį nulėmė vienas procesas
Būdamas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros Socialinės antropologijos centro doktorantu Renatas Delis Didžiasalyje atliko keletą metų trukusį tyrimą apie bendruomeniškumo situaciją posovietiniame Lietuvos kaime. Jau prieš dešimtmetį jis pastebėjo neteisingai formuojamus Didžiasalio diskursus.
„Visiškai suprantu ir pateisinu didžiasaliečių pasipiktinimą dėl jų stigmatizacijos ir etikečių lipdymo. Esu išmaišęs mūsų šalelę skersai ir išilgai. Ir galiu pasakyti: Didžiasalis yra viena geriausiai tvarkomų mano matytų gyvenviečių. Mažų mažiausiai – niekuo neišsiskirianti“, – portalui bernardinai.lt pripažino R.Delis.
Jo žodžiais, didžiasaliečių gyvenimo būdas toks pat, kaip ir kitų Lietuvos provincijos kaimų ir miestelių gyventojų. Kai kurie dirba keliose čia veikiančiose įmonėse, daugelis puoselėja žemės sklypelius, esančius čia pat arba kiek tolėliau kolektyviniuose soduose.
Didžiasalyje gyvena daug pensininkų ir mažai jaunimo. R.Delio nuomone, ypač trūksta darbingiausios tarpinės grandies žmonių tarp 20 ir 50 metų. Kaip visur.
„Faktiškai dabartinis Didžiasalio įvaizdis buvo nulemtas vieno proceso, kai maždaug 1997–2000 metų laikotarpiu apsukrūs verteivos čia atveždavo gyventi nuskurdusius asmenis. Daugumą jų – iš Vilniaus“, – tikino R.Delis.
Vandens keliauja puskilometrį
Pakeliui iš Didžiasalio į Vilnių kelią perėjo moteriškė, ant suklypusių ratelių sunkiai tempianti vandens bidoną.
Taip ji kasdien keliauja puskilometrį vandens prie aplūžusio šulinio laukuose. Jos Stripūnų kaimo sodyboje, be elektros, – daugiau jokių patogumų, tualetas lauke. O juk tai ne užkampis kaip Didžiasalis.
Nuo Stripūnų iki Nemenčinės – vos keli kilometrai, o nuo šios gyvenvietės Vilnius – ranka pasiekiamas. Bet Stripūnų „zombių kaimu“ niekas nevadina.
