Savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas jį pavadino svarbiausiu miesto dokumentu, kuriame atsižvelgiama ne tik į esamą situaciją bei nuveiktus darbus. Ypatingas dėmesys esą bus skiriamas gyventojų ateities lūkesčiams.
V.Šiliauskas pridūrė, kad didelę reikšmę rengiamam planui turės gyventojų nuomonės tyrimas. Jame kauniečiai galės aktyviai dalintis įžvalgomis apie dabartinę situaciją, tolesnes perspektyvas ir miesto plėtros prioritetus.
Be to, visi kauniečiai bus kviečiami aktyviai dalyvauti viešose diskusijose.
Administracijos vadovas turėtų prisiminti, kad kelis pastaruosius metus kauniečiai aktyviai reiškė nuomonę įvairiais klausimais, tačiau turbūt nebuvo nei vienos rimtos situacijos, kai į jų norus buvo atsižvelgta, o miesto valdžia prisipažino suklydusi.
Vienintelė išimtis – 2017 metais kilęs skandalas dėl pjaunamų medžių A.Smetonos alėjoje, tačiau ir tąkart Kauno meras Visvaldas Matijošaitis tik pažėrė gudrių samprotavimų, kurių daugelis gyventojų net gerai nesuprato.
Žinoma, žmonių norai ar užgaidos dažnai prasilenkia su galimybėmis, teisiniu reguliavimu ar net sveika nuovoka. Tikrai niekas nesiims tiesti Kaune požeminio metro net ir tuomet, jeigu jo norėtų pusė miesto gyventojų.
Sąžiningiau būtų pasakyti kauniečiams: jūs siūlykite idėjas, o mes pasitarę su ekspertais nuspręsime. Arba – išvis su niekuo nesitarsime.
Visa tai nėra didžiausia bėda. Galbūt po kelerių metų miestą valdys žmonės, kurie geriau girdės kauniečių nuomonę.
Beveik dešimtmetį apimančiai strategijai kurti parinktas visai netinkamas metas. Pastarieji metai įrodė, kad net patys geriausi norai gali sugriūti per porą savaičių.
Koronavirusas miesto gyvenimą pakeitė neatpažįstamai ir dar visiškai neaišku, kuo visa tai baigsis ir kaip elgsis kauniečiai po šios šimtmečio krizės. Tai galioja visoms sritims.
Draudimas be rimto reikalo palikti namus paskatino miesto gyventojus pasidairyti būsto užmiestyje arba įsigyti poilsiui skirtą būstą kaime, pajūryje. Ar tai reiškia, kad daugiabučių populiarumas sumenko ir niekada nepasieks buvusių aukštumų?
Jeigu miestas ištuštės, galbūt nebus svarbu išsaugoti ir kuo daugiau žaliųjų zonų, nes jose tiesiog nebus žmonių.
Karantino sąlygomis žmonės įprato dirbti namuose. Kai kam tai labai patinka, kiti darbuotojai dėl tokių darbo sąlygų tikina jau atsidūrę ties psichozės riba.
Kyla klausimų, kada užsipildys ištuštėję biurų pastatai ir ar artimiausią dešimtmetį reikės tokios paskirties naujų statinių. Gal teks juos paversti studentų bendrabučiais?
Prireikė kelių dešimtmečių įtikinti kauniečius naudotis viešuoju transportu, Kauno gatvėmis rieda nauji tviskantys troleibusai ir autobusai. Tačiau dauguma jų visiškai tušti, o epidemiologai giria žmones – šiais laikais gerokai saugiau važiuoti ne viešuoju transportu, o asmeniniu automobiliu.
Kiek laiko reikės įtikinti žmones nebijoti įlipti į troleibusą, o gal jų gyvenimas taip pasikeis, kad nebus poreikio važinėti nei asmeniniu, nei viešuoju transportu.
Ar verta Kaunui investuoti į turizmą, kuris dar visai neseniai buvo viena pelningiausių verslo sričių? Stebint situaciją kai kuriose Europos šalyse galima pamanyti, kad turistai mažiausiai kelerius metus nemindžios Kauno senamiesčio grindinio – jiems čia tiesiog nėra ką veikti.
Atsakymų į šiuos klausimus niekas negali pateikti, todėl ir strateginio plano kūrėjams kils neįveikiamų sunkumų rengiant studiją. Vien dėl objektyvių priežasčių.
Žinoma, galima pateikti abstrakčių idėjų bei siekiamybių kratinį, tačiau kyla abejonių, ar toks dokumentas reikalingas miesto valdžiai ir patiems kauniečiams.
Nieko neatsitiks, jeigu strateginis planas bus pradėtas rengti po poros metų, kai situacija aprims ir pagaliau pradės ryškėti tikrasis vaizdas po pandemijos.
Kai ji prasidėjo, miesto valdžia taip pat neturėjo jokio plano ir nieko neatsitiko – Kaunas nesugriuvo ir daugeliu atvejų rodomas pavyzdžiu kitiems šalies miestams.
