Regis, tokioje situacijoje atsidūrė neslūgstančią pandemiją suvaldyti mėginanti Lietuvos valdžia.
Ateinantį pirmadienį „AstraZeneca“ vakcina viešai skiepysis prezidentas G.Nausėda, Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen, premjerė I.Šimonytė ir sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys.
Tiek G.Nausėda, tiek I.Šimonytė iki šiol atmesdavo galimybę imtis tokio žingsnio, vis pasakydami, kad sulauks savo eilės kaip ir kiti paprasti mirtingieji. Tuo metu Seimo vadovė spėjo persirgti koronavirusu.
Kiti valdančiosios daugumos lyderiai taip pat atmeta ir opozicijos raginimus prioritetine tvarka paskiepyti visą Seimą, kad jis greičiau galėtų gyvai grįžti prie gyvo darbo, o ne skęstų nuotoliniame technologiniame chaose.
Tačiau valdantieji skelbia, kad verčiau nepykdyti visuomenės, sulaukdami kaltinimų, jog iš tiesų nori maksimaliai neutralizuoti ir opoziciją, ir visą Seimą, kad nebūtų trukdoma Vyriausybei.
Bet kodėl dabar visos trys valstybės galvos staiga nusprendė viešai atkišti savo petį švirkštams? Atsakymas slypi vakcinos pavadinime.
Būtent dėl „AstraZeneca“ šią savaitę Vyriausybė patyrė bene didžiausią komunikacinę krizę per šimtą savo veiklos dienų.
Dar antradienį I.Šimonytė ir A.Dulkys vienareikšmiškai kartojo, jog visuomenės skiepijimo šia vakcina nestabdys, nepaisant tiek šalyje, tiek visoje Europoje tirštėjančių gandų ir kalbų apie komplikacijas, kurias ji esą sukelia.
Tačiau netrukus Vyriausybė staiga paskelbė, kad stabdo skiepijimą šia vakcina mažiausiai iki tol, kol savo sprendimą dėl jos paskelbs atsakingos europinės institucijos.
Suprantama, iš karto kilo didžiulis triukšmas dėl tokio valdžios blaškymosi. Ji buvo apkaltinta, kad kerta kone mirtiną smūgį visai vakcinavimo kampanijai ir pačiai sau pandemijos valdymo kontekste.
Valdžia teisinosi – neturėjusi pasirinkimo, nes ministrui A.Dulkiui tai padaryti rekomendavo Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT).
Be to, buvo badoma pirštais į kelias kitas ES valstybes, kurios irgi sustabdė skiepijimą šia vakcina.
Bet kilo pagrįstas klausimas: kam tuomet reikėjo vos prieš kelias valandas iki šio sprendimo skelbti tokią kategorišką priešingą poziciją? Ir ar tai reiškia, kad sveikatos apsaugos ministras ne itin valdo padėtį savo sistemos institucijose, kurios kone tuojau pat skelbia kitokią nuomonę?
Kai kurie valdantieji įtaria priešininkų diversiją, nes VVKT vadovaujantis G.Andrulionis buvo valstiečių Vyriausybės kultūros viceministras.
Šiaip ar kitaip, visa valstybės valdžia po tokio viražo atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, o opozicijai ir visiems sąmokslo teorijų skleidėjams įteikė neįkainojamą dovaną.
Padėtį menkai atitaisė ir jau ketvirtadienį paskelbta Europos vaistų agentūros išvada, kad britų bei švedų vakcina yra visiškai saugi. Tai dar labiau sustiprino prielaidas, kad visa kampanija būtent prieš šią vakciną gali būti net tyčinis konkurentų darbas.
Vis dėlto ką ši istorija liudija apie mūsų Vyriausybę? Tą patį, ką rodė ir kitos vadinamosios komunikacinės krizės, kurių ši Vyriausybė jau patyrė apsčiai, – didžiulis nepasitikėjimas savimi, baimė laikytis aiškios ir griežtos politinės pozicijos, jeigu tik iškyla nors mažiausias pavojus sulaukti kokios nors kritikos ar nesėkmės.
Lyg ir keistokas elgesys. Juk ši valdančioji dauguma ir Vyriausybė neturi kitos politinės alternatyvos parlamente ir greičiausiai neturės visą likusią kadenciją.
Kita vertus, teisūs ir tie, kurie teigia, kad valdančiuosius pačius iš vidaus jau dabar klibina įvairios trintys ir jie dėl savo trapios persvaros priversti nuolatos ieškoti paramos išorėje, opozicijos gretose.
Negana to, marga ir jauna Vyriausybės sudėtis, kurioje nemažai ministrų neturi tvirto partijų užnugario, irgi neprideda tvirtumo. O tokia netvari padėtis atsiliepia ir psichologiškai.
Bet gal padėtį, bent vakcinavimo fronte, pataisys pirmadienį suplanuota visų trijų valstybės vadovų skiepijimosi akcija?
Juolab kad solidarumą rodo pats G.Nausėda, kuris, greičiausiai matydamas situacijos rimtumą, nusprendė bent trumpam atsisakyti konfrontavimo su valdančiaisiais.
Juk šalies vadovas, nors ir sukritikavo A.Dulkį dėl blaškymosi ir pareiškė, kad jis labai pakenkė vakcinavimo kampanijai, toliau nežengė ir visą laiką nemėgto ministro galvos nepareikalavo.
Tiesa, tai greičiausiai lėmė tai, kad A.Dulkys tebeturi tvirtą premjerės paramą. O praėjusios kadencijos nesėkmės, kai nebuvo išreikalauta susisiekimo ministro J.Narkevičiaus galvos, prezidentui, aišku, nesinori pakartoti.
Bet kokiu atveju pirmadienio akcija visos valdžios ir viso pandemijos valdymo proceso nepaskiepys – tas procesas jau pernelyg įsivažiavęs. Ir visomis prasmėmis – pirmiausia neigiama, nuolat keliaujant nuo vienos krizės prie kitos.
Juk toli gražu ne šviesi padėtis ir kituose frontuose. Pavyzdžiui, testavimo, kur nepaaiškinamai sumažėjusi jo apimtis neleidžia matyti realesnio pandemijos masto.
Taip pat vėl stringa verslo, jau pradėjusio piketuoti po valdžios langais, rėmimo procesas.
Viena aišku: pandemijos ir valdžios kovos su ja pabaiga – dar toli, tirštose miglose.
Tačiau vis garsiau skamba klausimas, Vyriausybės šimtadienio proga pateiktas ne tik opozicijos: o kas bus, kai reikės imtis taikos meto iššūkių ir reformų, kurios ne mažiau sunkesnės už dabartinę kovą?
