Darbe ji vilki teisėjo mantiją, laisvalaikiu – dviratininko aprangą ir šalmą. Vilniaus miesto apylinkės teisme dirbančiai I.Štuopienei po darbo dviratis padeda atsikratyti įtampos, nukreipti mintis nuo sudėtingų baudžiamųjų bylų, teisminių ginčų.
Kai šilta, ji skrieja lygiomis arba kalnų trasomis. O šaltomis dienomis pasitelkusi šiuolaikines technologijas lietuvė dalyvauja virtualiose pasaulinėse mėgėjų varžybose. Į treniruoklį įstatytas, prie kompiuterinės programos prijungtas įprastas dviratis leido ir žiemą nepamiršti aistringo pomėgio.
Šis sportas padėjo išugdyti ištvermę, kuri teisėjai pastaruoju metu labai praverčia.
I.Štuopienė viena pirmųjų išdrįso prabilti apie teismų užkulisius. Toks atvirumas sulaukė ne tik bendradarbių palaikymo.
Paaiškėjo, kad kurį laiką buvo stebimi jos pareiškimai ir spaudai, ir uždarame draugų rate socialiniame tinkle. Jų pagrindu šių metų vasario 5-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkas Marijus Kursevičius nusiuntė raštą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuriame prašė iškelti I.Štuopienei drausmės bylą.
Teismo vadovybei užkliuvo ir I.Štuopienės mintys, kurias ji išsakė socialiniame tinkle pasidalijusi „Lietuvos ryte“ publikuotu straipsniu apie dešimtmetį persekiotą ir galiausiai išteisintą panevėžietę teisėją Vaivą Savickienę.
Kilus karštai diskusijai I.Štuopienė parašė: „Tai yra baisūs dalykai, apie ką čia rašoma. Ir jie taip pat puikiai apibūdina mūsų bendruomenę – savanaudžiai karjeristai, egoistai, lipantys kitiems per galvą, abejingi kitų likimui, be principų ir sąžinės.“
Kitoje diskusijoje, kuri taip pat kilo tarp draugų socialiniame tinkle, M.Kursevičius įžvelgė ir jo menkinimą, nes buvo paminėtas jo vardas.
Buvo diskutuojama, kodėl teisėjų nusižengimai vertinami nevienodai. Paminėtas teisėjas, kurį policija darbo dienos rytą pričiupo prie vairo išgėrusį, o jis ir toliau nagrinėja bylas.
„Yra vienas niuansas – Mindaugas važiavo į darbą. Jis – Mariaus draugas, lojalus, savas teisėjas, gal todėl ir nebijojo važiuoti su kvapu ir su promilėmis į darbą, kur reikalavimai girtumui, skirtingai nei prie vairo, yra 0 promilių.
Taip, jis geras teisėjas, jį vertina Marius, giria Valantinas. (...) O kas būtų, jei mane būtų sustabdę su 0,6 promilės? Spėju, būčiau net nespėjusi išsiblaivyti ir jau ne tik atleista, bet ir aprašyta taip, kad būtų gėda ir man, ir mano šeimai. Nepaisant visko, visada laikiausi pozicijos, kad už tokį pažeidimą atleidimas iš pareigų yra per griežta priemonė“, – parašė I.Štuopienė.
M.Kursevičius nurodė, kad toks komentaras menkina ne tik jį, bet ir visą teismų sistemą, sudaro iliuziją, kad kai kuriems teisėjams taikomi išskirtiniai standartai, kad teismo pirmininkas toleruoja neblaivių teisėjų pasirodymą darbe.
„Manytina, kad toks teisėjos pareiškimas galimai pažeidžia Teisėjų etikos kodekso 13 straipsnio 3, 4, 5 punktuose ir 16 straipsnyje įtvirtintus padorumo, solidarumo principus“, – pabrėžė M.Kursevičius.
Stebint teisėjos pareiškimus surinkta informacija net ir apie tai, po kokiais komentarais ji pažymėjo „patinka“. Tarp tokių – buvusios teismo posėdžių sekretorės įrašas, kuriame vienas teisėjas pavadintas „sielos ubagu“.
Tokios diskusijos vyko uždarame I.Štuopienės draugų rate, į kurį ji yra priėmusi bendradarbių, advokatų, bičiulių.
Vieno didžiausių teismų pirmininkas M.Kursevičius „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad į Etikos komisiją kreipėsi atsižvelgęs į teisėjos pareiškimus ir į kolegų jam pateiktą informaciją apie komentarus jos socialinio tinklo paskyroje. Esą toks jo sprendimas priimtas siekiant užtikrinti teisėjų etikos kodekso laikymąsi.
Prilygino karalystėms
Teisėjos pareiškimai buvo stebimi nuo tada, kai prieš pusantrų metų išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ ji atskleidė, kuo virto teismai per prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį. Ji pasakojo, kad buvo sustatyti parankūs teismų vadovai, kurie su pavaldiniais elgėsi arogantiškai, nepagarbiai, nesiskaitydami.
I.Štuopienė teismus prilygino nuosavoms bendrovėms ir karalystėms, kur viešpatauja karaliai ir jų svitos. Tačiau ji – ne iš tų, kurie lankstytųsi svitai.
„Nesu ta teisėja, kuriai būtų galima duoti nurodymus. Dirbu sąžiningai, nuoširdžiai, gerbiu ir vertinu šią profesiją“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji pasakojo ir apie teisėjų patiriamą įtampą, paminėjo 50-metės bendradarbės mirtį: „Tai buvo puikus, jautrus žmogus. Teisėja nagrinėjo šeimos bylas. Tokių teisėjų darbo krūvis – sunkiai pakeliamas. O dar tenka patirti ir didžiulį emocinį krūvį.
Dirbome šalia viena kitos. Ji visą paskutinę darbo dieną – nuo ryto iki 17 valandos praleido posėdžių salėje. Tą vakarą iš darbo išvykau apie 18 valandą, kolegė dar liko dirbti. Kitą rytą ji neatėjo į darbą. Mūsų darbe yra nemažai išorinės įtampos, o sistema sukuria daug vidinės įtampos.“
Stebėjo kažkas iš kolegų?
I.Štuopienės pareiškimai supurtė teismų sistemą, kurios užkulisiai buvo saugomi po devyniais užraktais. Teisėjų taryba tokį atvirumą iš pradžių priėmė kaip akibrokštą, kokio dar nebuvo.
Vis dėlto garbūs jos nariai įsiklausė į paprastų Temidės tarnų balsą – pirmą kartą surengė atvirą posėdį, išklausė įvairių nuomonių. Teisėjai tai priėmė kaip gerų pokyčių ženklą.
Tuo metu, kai prabilo I.Štuopienė, Prezidentūros rūmuose, kur sprendžiami teisėjų karjeros klausimai, jau dirbo nauja komanda. Iš ten liovėsi aidėti grūmojimai, iš teisėjų daugiau nebuvo šaipomasi dėl jų aprangos, šeiminės padėties. Dešimtmetį tvyrojusi baimės atmosfera sklaidėsi.
Nepaisant atšilimo, 46 metų I.Štuopienę imta stebėti po didinamuoju stiklu.
Ji svarstė, kad tai galėjo daryti kas nors iš bendradarbių, – tas, kas įsiprašė į draugus socialiniame tinkle, bet turėjo ne bičiuliškų, o klastingų kėslų. Tai vilnietė suprato neseniai, kai jos pareiškimai ir net žymės „patinka“ atsidūrė ant vadovybės stalo.
Liepta kalbėti tik gerai
– Kaip vertinate savo viršininko prašymą iškelti jums drausmės bylą? – paklausiau teisėjos I.Štuopienės.
– Manau, kad tokiu būdu man keršijama. Pirmiausia už tai, kad pati kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją. Tai padariau po to, kai devyniasdešimt dviem teismo darbuotojams buvo išsiųsti jautrūs duomenys apie mane.
Tai buvo informacija apie mano profesinę veiklą, asmenines savybes. Ją turi teisę matyti tik teismo pirmininkas ir Teisėjų atrankos komisija, bet ne bendradarbiai.
Pavyzdžiui, jei teisėjas dalyvauja atrankoje į aukštesnes pareigas, kiti dalyviai negali sužinoti, kokie jo duomenys buvo pateikti komisijai. O mano visi duomenys buvo išplatinti visam teismui.
Matyt, pirmininkas M.Kursevičius norėjo mane pažeminti kolegų akyse, su jais supriešinti, kad pasijusčiau nesmagiai. Daug mano kolegų toks jo poelgis nustebino, o aš jaučiausi nemaloniai, patyriau moralinę žalą.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2020 metų rudenį pripažino, kad pirmininkas padarė pažeidimą. Dėl jo veiksmų aš šių metų sausio 7-ąją kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, bet ji atsisakė nagrinėti mano skundą. O vasario 5-ąją jau M.Kursevičius padavė skundą prieš mane.
– Ar vasario mėnesį ir sužinojote, kad buvo surinkti jūsų įrašai ir iš socialinio tinklo?
– Taip, tada sužinojau, kad mane kažkas šnipinėjo. Kažkas viską stebėjo, rinko. Tai panašu į persekiojimą.
Teismo pirmininko tarp mano draugų nėra, jis negali matyti įrašų, diskusijų. Vadinasi, yra jam artimų žmonių, kurie tai nunešė.
Jei kuris nors teisėjas prašosi į draugus, aš priimu. Nesu su niekuo susipykusi.
Bet buvo tokių anketų, kurios visai neaktyvios. Dažniausiai tokia anketa reikalinga tik tam, kad galėtų stebėti kitus. Kolegos, kurie išmano tokius dalykus, man parodė tas anketas ir patarė blokuoti.
– Kaip manote, kodėl užkliuvo jūsų įrašai?
– Matyt, nepatiko, kad išsakiau nuomonę, kuri prieštaravo oficialiai pozicijai. Aš kalbu apie teismų problemas, kurias reikėtų spręsti. O apie teismo pirmininką stengiuosi kalbėti mažiausiai.
Bet aš nebijau. Kiekvienas žmogus yra laisvas tai daryti ir gali reikšti nuomonę. Tik kažkas nori, kad teisėjai tylėtų arba kalbėtų vien gražiai.
Pasibaigus 2020-iesiems teismuose, kaip įprastai, vyko susirinkimai. Teismų pirmininkai pristatė ataskaitas, kuriose – vien teigiami dalykai, panegirika, nėra iškelta jokių problemų.
Po tokių pristatymų sulaukę kritikos teismų vadovai įsivėlė į ginčus su darbuotojais, aiškino, kad neleis šmeižti sistemos.
Kai kurie pirmininkai į kritiką reaguoja neadekvačiai, priima kaip asmeninį įžeidimą. Ir mes nuolat girdime nurodymus: „Daugiau pozityvo!“
Tada kokiu būdu mes, teisėjai, galime pareikšti savo nuomonę, jei kritikuoti apskritai draudžiama?
Bet kuris sprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų.
Jei koks nors vadovų sprendimas sulaukia kritikos, reikėtų į ją žiūrėti kaip į galimybę paieškoti geresnio. Manau, kad apie tai kalbėti – ir viešas interesas. Visuomenė turi žinoti, kokios bėdos kamuoja teismus.
Sutelkta galia – pavojinga
– Jūs kalbėjote ir apie teisėjams tenkančius didelius krūvius, esą dėl to priimami netinkami teismo sprendimai. Kiek tokių sprendimų?
– Skubėdami teisėjai negali tinkamai pagrįsti sprendimų. Todėl neretai būna, kad jie tik nukopijuoja praktiką, o nepateikia argumentų, kurie reikalingi konkrečiai bylai.
Jei mes norime, kad žmonės pasitikėtų teismais, jie turi matyti, kad teisėjai įsigilina, kad jiems rūpi ir jie nori išklausyti, priima įrodymus. Jei įrodymai atmetami, tada turėtų būti aiškiai išdėstyti motyvai. O tam reikia laiko.
Pavyzdžiui, aš visą savaitę dirbau salėje, vedžiau ilgus nuotolinius posėdžius.
Man trūko laiko įsigilinti į teismų praktiką, kad parašyčiau gerai argumentuotą sprendimą.
Yra buvę, kad dėl nežinojimo priėmiau netinkamą sprendimą, nes teismų praktika nuolat keičiasi, teisėjas turi nuolat ją sekti. Kaip tai daryti, jei vos spėji perskaityti nagrinėjamas bylas?
– Ne vienas teisėjas yra nukentėjęs po to, kai prakalbo apie sistemos bėdas. Kodėl už tai baudžiama?
– Teismų pirmininkai turi labai daug galių. Jie turi galimybę kontroliuoti teisėjo profesinę veiklą ir karjerą – teisėjų veiklos vertinimo ir atrankos komisijoms teikti tendencingą medžiagą bei nuomones, išryškindami tik trūkumus ir neatskleisdami jokių privalumų.
Jie gali organizuoti patikrinimus, drausminės atsakomybės procedūras. Tai verčia teisėjus pataikauti, jie bijo kalbėti apie bėdas.
Jei pažeidžiamas teisėjo nepriklausomumas arba kyla konfliktų su pirmininku, mes neturime kam pasiskųsti. Nes Teisėjų taryboje dominuoja teismų vadovai.
Teisėjai turėtų būti nepriklausomi ir nuo išorinės, ir nuo vidinės įtakos.
Mūsų šalyje per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį teismų pirmininkai buvo pakeisti. Ir tai net buvo parodoma kaip privalumas. Atrankos į vadovus vykdavo ir tebevyksta keistai – jų metu paklausiama ir teismo kolektyvo nuomonės, bet dažniausiai paskiriamas toks kandidatas, kurį kolektyvas įvertina blogiausiai.
Pavojinga yra tokia situacija, kai pirmininkai turi pernelyg plačius įgaliojimus, gali daryti įtaką teisėjo profesinei veiklai ir karjerai. Tokiu būdu teisminė valdžia tampa vis uždaresnė. Sistema gali pradėti dirbti ne žmonėms, o pati sau ir politikams.
Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje partija, kuri sutelkė savo rankose daug valdžios, pirmiausia pakeitė teismų pirmininkus. Tas pat įvyko ir Vengrijoje. Tai vyksta visur, kur politikai siekia daryti įtaką teismų sistemai, nes ji – didžiulis galios šaltinis.
Dar kartą kartoju: tai labai pavojinga. Per pirmininkus gali būti daroma įtaka sistemai, o per ją – įtvirtinta politinė įtaka, susidorojama su konkurentais, kritikais.
– Siekdamas prezidento pareigų G.Nausėda žadėjo teigiamų pokyčių teisėsaugos, teisingumo sistemoje. Kodėl jie vyksta taip lėtai?
– Mums, teisėjams, susidaro įspūdis, kad prezidento komanda – silpna. Ji nesupranta, ko mums reikia, kad teisėjų karjera vis dar priklauso nuo principo „myli ar nemyli“.
Mes siūlėme, kaip reikėtų keisti teisėjų atrankas, – neturėtų likti subjektyvių vertinimų, neturėtų vyrauti pirmininkų nuomonė. Siūlėme, kad atrankos kriterijai būtų tik objektyvūs, – vertinamas profesionalumas, darbo patirtis, o ne asmeninės savybės. Bet niekas nesikeičia.
Gali būti, kad Prezidentūra nenori eiti į konfliktą su teismų sistemos vadovais, kuriems dabartinė situacija yra patogi.
Vienintelis priešnuodis tam – užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, o tai įmanoma tada, kai to siekiame patys ir esame aktyvūs. Tada ir teismų pirmininkai nesijaus valdovais.
Puikus to pavyzdys – Vokietija, kur teismo vadovas yra tik pirmas tarp jam lygių.
Nuotolinių posėdžių iššūkiai
– Neseniai vienas teisėjas per nuotolinį teismo posėdį pastebėjo, kad vietoj proceso dalyvio bandė dalyvauti kitas žmogus. Kokių iššūkių jums pateikė pandemija ir karantinas?
– Dauguma posėdžių dabar vyksta nuotoliniu būdu. Kartais stringa interneto ryšys.
Būna, kad kitapus ekrano dingsta kaltinamasis.
Kad neatsitiktų taip, kaip jūsų minėtu atveju, aš prašau parodyti ekrane asmens dokumentus. Anksčiau dokumentus tikrindavo posėdžio sekretorė, o dabar tai daryti tenka teisėjui. Būna, kad jau įpusėjus posėdžiui prisimeni, jog to nepadarei.
Per nuotolinius posėdžius labiau pavargstu. Tenka ir po 2,5 valandos dirbti prie ekrano. Kitame gale mane tai girdi, tai negirdi. Tenka nuolat to klausti.
Po tokių ilgų posėdžių reikia laiko atsigauti, negaliu pervargusi rašyti nuosprendžio.
Yra teisėjų, kurie neatlaikę krūvio išeina iš darbo. Vienas mano kolega ruošiasi pereiti į advokatus.
– Turbūt įtampos, kurią patiriate darbe, atsikratote mindama pedalus?
– Taip, sportuodama aš atsigaunu ir džiaugiuosi, kad 2016 metais atradau dviračių sportą. Jei iš darbo grįžtu pavargusi, pakanka valandą paminti pedalus ir nuovargį kaip ranka nuima.
Pagerėja nuotaika ir sveikata, dingsta stresas. Sportuoju ir su treneriu, dalyvauju varžybose, kur sutinku bendraminčių.
Priklausau komandai, su kuria kartu važiuodama per miškus ir akmenis, per sunkiausias trasas pajuntu bendrumo jausmą. Tai taip pat padeda įsikrauti energijos.
Toks bendrumo jausmas galėtų vienyti ir teisėjus, nes pyktis sekina, trukdo darbui.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
