Vasario mėnesį gavęs neigiamą atsakymą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, jis pasinaudojo apskundimo teise ir kovo 9-ąją įteikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriame dar kartą pakartojo savo prašymą – reikalauja teismą įpareigoti Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (VVTAĮT), kad ši jam skubiai sudarytų sąlygas pamatyti L.Stankūnaitės dukrą.
Tiek pati tarnyba, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas K.Venckui yra išaiškinęs, kad organizuoti jo ir užsienyje gyvenančios pusseserės susitikimų VVTAĮT negali, nes paauglė ir jos mama yra valstybės saugomos liudytojos ir informacija apie jų apsaugos organizavimą yra valstybės paslaptį sudaranti informacija.
Nuo 2012 metų gegužės 17-osios L.Stankūnaitės dukters nematęs K.Venckus, susitikti su ja užsimanė tik pernai gegužę, kai advokatu save vadinantis Stanislovas Tomas pranešė, jog Jungtinių Tautų priverstinio dingimo komitetas paskelbė tuomet šešiolikametės paiešką.
Matyt, supratę, kad svetimiems žmonėms vistiek niekas neleis susitikti su valstybės saugoma liudytoja, N.Venckienė sumąstė kitą planą, kaip sužinoti, kur gyvena jos nekenčiama L.Stankūnaitė su dukterimi bei, kaip galima būtų pamatyti vaiką.
K.Venckaus vardu buvo surašytas prašymas į VVTAĮT, kuriame pareikalauta leisti pusbroliui ir pusseserei susitikti, o gavus iš jų neigiamą atsakymą, pradėta kova teismuose.
K.Venckaus advokatu šioje byloje tapo seniai girdėtas ir jau kurį laiką nuošalyje nuo visos Garliavos istorijos besilaikantis Aidas Venckus.
Jis sūnaus vardu surašė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pernai rugpjūtį šis teismas atsisakė skundą priimti motyvuodamas, kad tokios bylos yra ne jų, o apylinkės teismų kompetencijoje.
Teismo atsakymas šeimynėlės įgeidžių neatšaldė. A.Venckus Vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą ir pareikalavo, kad jo sūnaus pretenzijos būtų išnagrinėtos administraciniame teisme.
„K.Venckus neturi net teorinės galimybės apginti savo pažeistų teisių kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą, nes jam nėra žinoma jo pusseserės ir jos mamos gyvenamoji vieta“, – nurodė jis skunde.
Šįkart teismas buvo A.Venckaus ir jo sūnaus pusėje.
Jų skundas dėl susitikimų su L.Stankūnaitės dukra buvo grąžintas atgal į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Jame tėvas sūnaus vardu rašė, kad K.Venckų ir L.Stankūnaitės dukrą sieja „labai artimi emociniai ryšiai“, todėl Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos motyvai, kad informacija apie mergaitę yra valstybės paslaptis ir tarnyba neturi teisės šios informacijos teikti, yra „visiškai nesuvokiami, nepagrįsti ir neteisėti“.
„Tarnyba privalo tikrinti, ar saugomas asmuo lanko mokyklą, ar jam sudarytos vaiko interesus atitinkančios gyvenimo sąlygos“, – tarnybos tinkamu darbu skunde abejojo K.Venckus, nors 2013 metais, kai N.Venckienė jį paskubomis išsigabeno į Čikagą, jo tėvai šiai tarnybai liepė nesikišti į esą ne savo reikalus.
Skunde taip pat pabrėžiama, kad dėl „pusseserės priverstinio pradanginimo“ K.Venckus patyrė ir patiria didelę neturtinę žalą.
