Nuo senovės visiems buvo aišku, kad verkiant reikia tiltų. Tik su jais nelabai sekdavosi. Antai dar 1914 metais per Atmatos upę nutiestas Peterso tiltas stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo, bet jo metu buvo susprogdintas.
Ne ką geriau sekdavosi ir tuos tiltus laimindavusiems valdžios vyrams. Pavyzdžiui, 1926 metų vasarą vos apšilęs kojas Lietuvos prezidento poste K.Grinius nuvyko į Šlažų tilto atidarymo iškilmes. Netrukus šis tiltas buvo pakrikštytas jo vardu, tačiau praėjus vos keliems mėnesiams K.Grinius po perversmo neteko šalies vadovo posto.
Ir sovietmečiu, ir po nepriklausomybės atkūrimo Rusnėje nuolat lankėsi premjerai, prezidentai, žadėdavo tuoj tuoj estakadą nutiesti, tačiau pažadai ir likdavo pažadais.
Nepadėjo ir rusniškių prezidentei D.Grybauskaitei įteikta peticija, raginanti pastatyti estakadą.
Ji peticiją persiuntė tuomečiam premjerui A.Butkevičiui, jis – Vyriausybės kancleriui, o tas – Susisiekimo ministerijai, kuri prašymą nukišo į stalčių.
Tik S.Skvernelio vadovaujama Vyriausybė pradėjo estakados statybas. 2019-ųjų sausį tuometis premjeras nuvyko pasižvalgyti, kaip baigiami Skvernelio vardu neoficialiai pavadinto statinio darbai, o kartu paskelbė kandidatuosiąs į prezidentus.
Tik, kaip ir K.Griniui, jam nelabai pasisekė – po kelių mėnesių paaiškėjo, kad valstiečių kandidatas neprasibrovė net į antrąjį prezidento rinkimų turą.
O rusniškiai dabar važinėja estakada pasišvilpaudami, nors apačioje kliokia vanduo.
Žmonėms gerai, užtat darbus pradėjusiems politikams, kaip rodo istorija, karjera susiklosto nekaip. Todėl tiltų, estakadų ar keliukų, matyt, geriau nekrikštyti valstybės veikėjų vardais.
