Pernai kyšį davusių asmenų skaičius buvo mažiausias per visą korupcijos stebėsenos, vykdomos nuo 2005-ųjų, laikotarpį. Per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis sumažėjo nuo 23 iki 9 proc.
Be abejo, šiems duomenims įtaką darė karantinas, tiesioginius ryšius pakeitęs nuotoliniu bendravimu. Kai dauguma reikalų sprendžiama nesusitinkant, sunkiau ir reikalauti, ir duoti kyšį.
Bet vien ypatingomis sąlygomis negalima paaiškinti smarkaus kyšininkavimo atvejų mažėjimo – tai stebima jau ne pirmus metus.
Krinta į akis ir kyšį davusių asmenų rodiklio ryšys su jų amžiumi – kuo žmonės vyresni, tuo kyšininkavimo atvejų daugiau. Antai davę kyšį prisipažino 5 proc. 18–35 metų žmonių, o vyresnių nei 61-erių amžiaus grupėje – net 12 proc. apklaustųjų.
Vadinasi, galima manyti, kad jaunimas silpniau išsiugdęs įprotį spręsti kylančias problemas kyšiais nei vyresni, kurie gali būti įgiję ilgametės patirties, jog, neįbrukus valdininkui pakišo, jis netenkins prašymo arba vilkins laiką, o gydytojas mažiau rūpinsis jam materialiai neatsidėkojusiu pacientu.
Vis dėlto kitas apklausos rodiklis lyg ir prieštarauja optimistinei išvadai, kad jaunimui svetimas kyšininkavimas ir šis reiškinys labiau paplitęs tarp vyresnių, sovietinės praeities slegiamų žmonių.
Juk pamažu susitraukiant vyresniųjų daliai visuomenėje turėtų mažėti ir manančių, kad kyšiai padeda spręsti problemas, bet „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2020“ to nerodo.
Naujausios apklausos duomenys netgi priešingo pobūdžio. Per metus gyventojų, manančių, kad kyšis – efektyvi problemų sprendimo priemonė, išaugo 10 proc. ir tokios nuomonės dabar laikosi net 71 proc. žmonių. Rimtas pavojaus signalas, kad taip kyšius vertina 44 proc. įmonių vadovų ir 24 proc. tarnautojų.
Galbūt įtakos turėjo ir pandeminė situacija. Kai žmonėms sunkiau tvarkyti reikalus, augantis susierzinimas skatina manyti, kad jei nepatepsi valdininko – ratai nevažiuos.
Negana to, išlieka labai aukštas žmonių pakantumas papirkinėjimui – beveik penktadalis apklaustųjų duotų kyšį, jei tai padėtų spręsti jų problemas, ir net daugiau kaip pusė tvirtino, kad galėtų taip pasielgti.
Įmonių vadovai net dažniau nei vidutiniškai gyventojai – kas ketvirtas – nevengtų kyšių, jei tai padėtų siekti norimo rezultato. Kiek rečiau taip problemas spręstų valstybės tarnautojai – 15 proc.
Visuomenės pakantumą korupcijai itin gerai parodo pasirengimas kovoti su kyšininkavimu – mažiau kaip penktadalis žmonių praneštų teisėsaugai ar žiniasklaidai apie žinomus papirkinėjimo atvejus.
Tiesa, tarp įmonių vadovų ir tarnautojų šis rodiklis didesnis. Šitoks menkas rodiklis gali atrodyti keistai, nes Lietuvos žmonės buitiniu lygiu ar socialiniuose tinkluose šiuo reiškiniu labai piktinasi, įžvelgia kyšininkavimą kone kiekviename žingsnyje, bet viešai nelinkę to atskleisti.
Tokį savo pasyvumą apklaustieji aiškina tuo, kad bijo nukentėti. Kitas argumentas – esą kyšininkai vis viena nebus nubausti ir pranešus apie juos, o galiausiai žmonės mano, jog visi žino apie tuos, kurie duoda ir ima kyšius, bet tyli.
Šitokios nuotaikos gali būti didžiausia kliūtis stabdant kyšininkavimą, nes būtent visuomenės nepakantumas ir viešumas – svarbiausia korupcijos užkardymo sąlyga.
Visuomenės nuostatas pakeisti dar sunkiau, nei slopinti korupciją.
Pirmiausia reikia žmones įtikinti, kad pranešus apie tokius atvejus kaltininkai neišlipa sausi iš balos. Bet tai tik pirmas žingsnis.
Korupcija – daugialypis reiškinys. Kyšiai – labiausiai akis badantis korupcijos požymis, bet yra ir artimųjų ar draugų protegavimas skiriant į viešojo sektoriaus postus, atsilyginimas įvairiomis paslaugomis už palankius sprendimus. Verslo atstovai mano, kad per pandemiją labai išaugo viešųjų pirkimų korupcija, nes dėl skubos susilpnėjo kontrolė.
Šios korupcijos formos gali daryti net dar didesnę žalą negu įprasti kyšiai, o pastebėti jas sunkiau.
Žmonės dažniausiai užsimena apie pakišus gydymo įstaigose, nors apklausos rodo, kad korupcijos mažėja ir jose, ypač karantino sąlygomis. Toliau labiausiai korumpuotomis institucijomis įvardijami teismai, Seimas ir savivaldybės.
Kyšiai gydymo įstaigose aiškinti žmonių nerimu dėl savo sveikatos, baime, kad nesulauks reikiamos pagalbos, jei neatsidėkos medikams vokeliu. Tai labiau psichologinė ir moralės problema.
Tuo metu korupcija kitose viešojo sektoriaus įstaigose siejama su jų uždarumą įtvirtinančiais valdymo principais, viešumo stoka.
Labiau viešinant informaciją, kuria remiantis priimami sprendimai, plačiau įtraukiant į svarstymus visuomenę erdvė korupcijai mažėja.
Tai bus itin svarbu pasibaigus karantinui.
Baiminamasi, kad atsinaujinus viešojo sektoriaus tiesioginiam darbui su gyventojais ir jiems suskubus tvarkyti savo reikalų gali vėl šoktelėti korupcijos lygis. Tuomet dar labiau įsivyrautų nuostatos, kad kova su ja bergždžia.
