Be to, pastebima, jog jeigu ir toliau bus pristatomos ataskaitos be konkrečių įrodymų, galima sulaukti ir atvirkštinės reakcijos, kada visuomenė Valstybės saugumo departamento (VSD) teikiama informacija pradės abejoti.
Ne visi yra Kremliaus agentai
2010–2015 m. VSD vadovo pareigas ėjęs Gediminas Grina teigė, kad žvalgyba atskleidė tai, ką galėjo atskleisti viešai, o naujovių ataskaitoje nebuvo – ir šiemet didžiausia saugumo grėsme Lietuvai yra įvardinta Rusija. G.Grinos teigimu, tai nesikeis.
„Bent jau regioniškai žiūrint, Rusija buvo, yra ir bus mums grėsmė – tiesiog taip yra. Kas jai vadovautų, Rusijos Federacija mums bus grėsmė. Jos yra visiškai kiti interesai, ir aš labai abejoju, ar jie kada nors galėtų sutapti su mūsų. Tai yra esminis dalykas“, – kalbėjo buvęs VSD vadas.
Savo ruožtu komunikacijos specialistas Mindaugas Lapinskas, vertindamas naujausią VSD ataskaitą „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ teigė pasigedęs konkretumo.
„Iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad yra kartojama ir aiškiai fiksuojama, kad Kremlius kišasi į mūsų informacinę erdvę ir bando sėti nepasitikėjimą, abejones, bando demoralizuoti. Galbūt Kremlius ir toliau labai sėkmingai sugeba surasti pinigų šaltinius, nes visada minimi veikėjai, kurie pučia į dūdą, tačiau konkrečių faktų nėra“, – kalbėjo M.Lapinskas.
M.Lapinskas paaiškino, kaip galimai veikia Kremliaus dezinformacijos mechanizmas, tačiau, anot jo, jeigu nebus pateikiami konkretūs įrodymai, žmonės VSD istorijomis pradės abejoti.
„Kremlius nepuola aiškinti, kad žemė yra plokščia ar kad tarp mūsų vaikšto marsiečiai. Kremlius identifikuoja abejones ir tam tikrus nusivylimus. Kaip jis veikia? Kažkas susiranda pagrindinius veikėjus, jiems pasako, „Žiūrėk, įdėk 50 postų į „Facebook“ per mėnesį ir nufilmuok keturis siužetus, ir mes tau už kiekvieną kažkiek sumokėsime“.
Maždaug tokio tipo mechanizmas greičiausiai veikia, tuo labiau, kad Kremliui nereikia siekti kažkokių tikslų, užtenka sėti paniką“, – kalbėjo komunikacijos specialistas.
Tuo metu VSD, pasak M.Lapinsko, neturėtų apsiriboti vien konstatavimu, jog „kažkas vyksta negerai ir mes įtariame, kad tai naudinga Kremliui“.
„Kol kas tų ryšių nebuvo užfiksuota, ir aš truputį bijau, kad jeigu VSD dar kelerius metus šnekės, kad kažkas pučia į Kremliaus dūdą, tačiau nepateiks jokių įrodymų, faktų, pinigų, tada tikrai bus galima pradėti abejoti. Gal tai nėra pirkti idiotai, gal jie tiesiog idiotai – tokiu atveju nereikėtų nurašyti kiekvieno kliedesių pilno žmogaus kaip Kremliaus agento“, – kalbėjo jis.
Praranda savo prasmę
Tuo metu buvęs VSD vadas Mečys Laurinkus pažymėjo, jog dėl to, kad Lietuvos žvalgyba negali visuomenei įvardyti konkretesnių atvejų, tokia ataskaita vis labiau praranda savo prasmę.
„Tos grėsmės yra pastovios, jos nuolat vardijamos, gal kai kurie konkretesni dalykai yra paminimi, kiek tai įmanoma. Tačiau kadangi tai nelabai įmanoma, tos ataskaitos vis labiau praranda svorį ir prasmę“, – kalbėjo M.Laurinkus.
Anot jo, svarbiausia, kad VSD atliktų savo funkciją tiesioginio jos informacijos vartotojo atžvilgiu – kad prezidentas, Vyriausybės vadovė ir Seimo pirmininkė žinotų tikrąją padėtį, kokie yra priešiškų valstybių tikslai, kas daroma, kokie rezultatai pasiekti. Tuo metu visuomenė iš jos neturi ką išsinešti.
„Yra labai siauras ratas asmenų, kuriems pateikiama slapta informacija – ji neviešinama, o tai, kas viešinama – nieko svarbaus, tiesiog susiję su institucijos darbu“ , – kalbėjo M.Laurinkus.
„Dažniausiai įrodymai nepateikiami ir jų niekas neteiks – jie pateikiami tik tada, jei įvyksta teismo procesas, jei yra kokie kaltinimai – tik tuomet. O šiaip niekas niekada ypatingai nedetalizuos“, – pažymėjo buvęs VSD vadas.
Įspėjo dėl verbavimo
Naujausioje VSD ataskaitoje minima, kad dėl pandemijos sumažėjus kelionių, krito žmogiškosios žvalgybos mastai, tuo pačiu pabrėžiama, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybos prieš Lietuvos piliečius veikia gana agresyviai – tiesa, tik savo teritorijoje.
Todėl didesnę tikimybę susidurti su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis turi tie Lietuvos piliečiai, kurie aktyviai keliauja į šias valstybes, turi jose asmeninių ar verslo ryšių.
Buvusio VSD vado G.Grinos teigimu, verbavimo atvejų pasitaiko tiek Lietuvoje, tiek kitose užsienio valstybėse, tačiau ten, dėl kontržvalgybos pajėgumų, priešiškoms valstybėms veikti yra sunkiau.
„Tuo metu Rusijos arba Baltarusijos tarnybos su mūsų piliečiais gali daryti ką nori – jei pervažiavai sieną, tavęs joks konsulas neapgins. Tai yra pagrindinė grėsmė, ir jei žmogus yra tikėtinas taikinys, tada grėsmė – dešimteriopa“, – kalbėjo G.Grina. Anot jo, galimi taikiniai – ne tik valstybinių institucijų pareigūnai, bet ir verslininkai.
„Verbavimo tikslas – gauti sunkiai prieinamą informaciją arba per kažkokius asmenis daryti įtaką sprendimų priėmimui. Žmogų galima verbuoti Lietuvoje, užsienyje, Egipte – bet kur, jei žmogus yra tinkamas kaip taikinys.
Tam reikia surinkti informaciją, žinoti, kas yra žmogus, kur jis dirba, ar turi leidimą darbui su įslaptinta informacija – pagal tai yra atrenkami taikiniai“, – aiškino G.Grina.
„Žinoma, užverbuoti žmogų Lietuvoje yra sunkiau negu Rusijoje, dėl to ir keliamas klausimas, kad važinėjimai į Rusiją ir Baltarusiją yra patys savaime pavojingi, nes niekada žmogus nežino, kada gali tapti taikiniu“, – pridūrė jis.
Pasinaudodamos sienos kirtimo procedūromis, žvalgybos ir saugumo tarnybų pareigūnai, pavyzdžiui, gali nusivesti pilietį paso patikrai, tačiau tuo pačiu paprašyti palikti mobilųjį telefoną. Anot G.Grinos, tai – 100 proc. garantija, kad tokiu atveju asmens telefonas nuskenuotas, gauti jo duomenys.
„Tai yra tas didysis pervažiavimo per sieną pavojus, ypač į taip vadinamas nedraugiškas valstybes. Beje, visuomenėje tai dar yra sunkiai suvokiama, kartais pasišaipoma iš to, tačiau tai yra rimta problema“, – pažymėjo buvęs VSD vadas.
Antradienį Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos pristatė atnaujintą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Vertinime teigiama, kad dėl COVID-19 pandemijos Rusijos žvalgybos tarnybų vykdomos žmogiškosios žvalgybos prieš Lietuvą mastas sumažėjo, tačiau padidėjus nuotolinio darbo ir elektroninių paslaugų mastams, auga ir kibernetinio šnipinėjimo grėsmė.
