Dešiniųjų vadovybė, regis, toliau juda galimų jėgos veiksmų kryptimi. Atsirado užmojų Seime priimti specialų įstatymą, kad Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovautų ne prezidentas, o premjeras, o mūsų politika šiais klausimais būtų Vyriausybės rankose.
Kita kryptis – kreipimasis į Konstitucinį teismą.
Nors premjerė I.Šimonytė savo pageidavimą bent jau dalytis šį kelialapį asmeninio susitarimo pagrindu jau išsako vis garsiau, G.Nausėda nesitraukia nė per milimetrą.
Aiškėja ir tai, kad prezidentas paramos gali sulaukti ne tik iš opozicijos, pirmiausia valstiečių, bet ir iš konservatorių partnerių.
Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio lyderiai pareiškė esantys kategoriškai prieš tokius įstatymus.
Siūbuoti valdančiuosius iš vidaus Prezidentūra bando ir kitais atvejais.
Šalies vadovas pateikė Seimui kai kurias mokesčių įstatymų pataisas, kurias viešai sukritikavo konservatorių finansų ministrė ir premjerė.
Negana to, už partijos vadovybės nugaros Prezidentūra ėmė vilioti pavienius Seimo konservatorių eilinius, kad jie patyliukais paremtų tas pataisas.
Turbūt netgi nereikėtų aiškinti, kaip tai pakursto karo ugnį apie visa tai žinančiose dešiniųjų viršūnėse.
Bet, kaip sakyta, dabar, ko gero, dar ryškiau aistros liepsnoja kalbant apie Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje, kuri buvo pasirašyta Stambule.
Šią konvenciją Lietuva pasirašė dar 2013 m., tačiau Seimas jos taip ir neratifikavo.
Priežastis paprasta – daliai visuomenės ir politikų, pirmiausia palinkusių į radikalią dešinę, atrodo, kad tai yra pasaulinio gėjų, „globalistų“ ir kitų blogio jėgų sąmokslo prieš Lietuvą ir kitas nacionalines valstybes dalis.
Mat dokumente, be kita ko, įrašyta, kad žmonių lytiškumą ir jų diskriminavimą tuo pagrindu lemia socialiai sukonstruoti ir nulemti stereotipai apie lyčių vaidmenis, taip pat jų tarpusavio santykius.
Konvencijos, žmogaus teisių ar seksualinių mažumų, kurios ten irgi paminėtos, gynėjai gali iki užkimimo kartoti, jog tai, kad žmonių lytiškumas yra ne tik fizinis, bet ir socialinis dalykas, tiesiog banali tiesa.
Bet tai neįtikina plačiųjų masių, kurios įsitikinusios, kad šie dalykai kelia grėsmę heteroseksualiems vyrams, moterims, tradicinėms šeimoms. Žodžiu, taip naikinama visuomenė.
Visa tai labai ryškiai apšvietė ir sprogimas, sukeltas šalies policijos kapeliono, socialinių tinklų ir viešosios erdvės žvaigždės kunigo A.Toliato.
Feisbuke iš pradžių paraginęs pakilti į šventą karą už šeimą ir sulaukęs kitų žvaigždžių pasipiktinimo dėl tokio tamsuoliškumo dvasininkas ištrynė įrašą ir ėmė slapukauti.
Už jį mūru stoję tradicinių vertybių gynėjai kunigą paskelbė krikščioniškos kankinystės simboliu.
Kodėl dabar kilo tokia seniai regėto aukštumo aistrų banga, pakurstyta ne tik sostinės elito atstovo A.Toliato, bet ir kai kurių kitų dvasininkų, savo sakyklose nesismulkinusių su epitetais oponentams?
Viena vertus, prie vairo stojusi nauja valdžia, kurioje yra net dvi liberalios partijos, vėl pradėjo garsiau kalbėti, kad Stambulo konvenciją vis dėlto reikia pagaliau ratifikuoti.
Be to, Laisvės partija ėmėsi vykdyti rinkimų pažadą ginti seksualinių mažumų teises, o pirmiausia įteisinti partnerystės institutą – ne tik heteroseksualioms, bet ir homoseksualioms poroms.
Tarp pagrindinių naujų teisės aktų rengėjų – Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, savo homoseksualumą atvirai deklaruojantis „laisvietis“ T.V.Raskevičius.
Surengus parašų dėl jo atstatydinimo iš šio posto rinkimo akciją esą pasirašė trečdalis milijono piliečių, o ši peticija įteikta Seimo vadovybei.
Paramą šiai „tautos valiai“ jau atvirai pareiškė opoziciniai valstiečiai, kuriuos Seimo pirmininkė liberalė V.Čmilytė-Nielsen apkaltino visa tai ir organizavus.
Nieko keista, kad šį vajų tylomis paremia ir radikaliausioji Seimo konservatorių frakcijos dalis. Jai atstovaujantys politikai paskelbė, kad neleis įteisinti partnerystės homoseksualioms poroms, jos turėtų pasitenkinti tik bendro gyvenimo sutartimi.
Aiškinama, kad skirtingų ir tos pačios lyties porų sulyginimas partnerystėje būtų pirmas žingsnis link galimybės vėliau įteisinti ir homoseksualių asmenų santuoką. Tai būtų grėsmė vyrams, moterims ir jų santykiams.
Esant tokiai situacijai liberalai ar jų šalininkai gali vėl iki užkimimo klausinėti, kaip konkrečiai galimybė homoseksualiems žmonėms sudaryti partnerystę ar netgi santuoką gresia tradicinėms šeimos vertybėms.
Pastarųjų gynėjai vis tiek kartos, kad gresia. Vieni – nuoširdžiai tuo tikėdami, o kiti – maskuodami homofobiją.
Jusdami koalicijos vidaus rietenų svilėsių kvapą kai kurie Liberalų sąjūdžio lyderiai jau paskelbė, kad Stambulo konvencijos ratifikavimo Seime neskubins, ir nuo jo atsitraukia neapibrėžtam laikui.
Taigi kovos dėl partnerystės fronte parlamente greičiausiai formuosis dvi koalicijos. Vienoje – dešiniausi konservatoriai, valstiečiai, dalis „darbiečių“ ir „mišrūnų“, o kitoje – „laisviečiai“, liberalai ir dauguma socialdemokratų.
Kad ir kas išvirtų šioje košėje arba jei ji apskritai prisviltų, jau akivaizdu viena – vieni su kitais susikalbėti galime daug prasčiau nei, tarkime, su turkais. O tai aiškiai matoma Briuselyje arba kitose Vakarų sostinėse, į kurias lyg ir norėtume labiausiai orientuotis.
