Daug dėmesio sulaukė G.Nausėdos sprendimas užkirsti kelią tolesnei trijų buvusių ministrų – L.Linkevičiaus, R.Karoblio ir E.Misiūno – karjerai valstybės tarnyboje, pavadinus tai būtinybe politiškai atšalti.
Buvęs užsienio reikalų ministras L.Linkevičius ir buvęs krašto apsaugos ministras R.Karoblis į Vyriausybę atėjo dirbti iš diplomatinės tarnybos, abu laikomi tikrais profesionalais.
Be abejo, nebūtinai reikėjo L.Linkevičių skirti, kaip buvo tikėtasi, ambasadoriumi JAV, o R.Karoblį – ES. Bet prezidento aiškinimai, kodėl jie netinkami, buvo supliekti ir valdančiųjų, ir opozicijos politikų, ir politikos ekspertų.
Išties kodėl negalėtų tapti ambasadoriumi daug tarptautinių pažinčių užmezgęs, didžiulę patirtį sukaupęs ministras, o turėtų būti šaldomas, kol jo užsienio ryšiai užšals?
Prezidentūra, paskelbusi šaldymo politiką, pati blaškėsi – skelbė, kad net reikėtų tai įtvirtinti įstatymu, bet netrukus tokio sumanymo atsisakė. Aiškiai buvo juntama, kad ministrai prezidentui užkliuvo asmeniškai, o aukšti politikos principai čia tik šydas.
Galbūt G.Nausėdai nepatiko jo iniciatyvas stelbiantis L.Linkevičiaus aktyvumas remiant Baltarusijos opoziciją, gal užkliuvo, kad jis tarsi marinavo ambasadoriaus JAV skyrimą, pasilaikydamas šį postą sau, ar protegavo jam artimus asmenis į patrauklias diplomatines vietas. Bet kam sekti pasakas apie politinio atšalimo būtinybę?
Dar mažiau suprantama, kodėl kliūva R.Karoblis. Lieka tik spėlioti, jog pagrįsta versija, kad tai prezidento kerštas neskyrus jo piršto kandidato į Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovus.
Sunku suprasti ir kodėl atšalti reikia buvusiam vidaus reikalų ministrui E.Misiūnui, į šį postą atėjusiam iš teisėjų ir vėl norinčiam sugrįžti į teismą. Kad ir kaip būtų, atgrasomi nuo darbo Vyriausybėje visi gabūs, gerai uždirbantys, profesionalūs asmenys, nes jiems gresia vėliau tapti ilgam išbrokuotais.
Tai – ne naujiena. Dvejopi standartai, kerštavimas, asmeniškumas buvo ypač būdingi D.Grybauskaitei.
Žinoma, G.Nausėdai dar labai toli iki pirmtakės lygio suvedinėjant sąskaitas ir proteguojant favorites ar favoritus. Sunku suskaičiuoti, kiek jai kuo nors neįtikusių asmenų buvo išvyta iš valstybės tarnybos, o uoliai tūpčioję jos komandos nariai darė svaiginamą karjerą.
Gal jausdamas svylančius padus ir norėdamas įsiteikti A.Kubiliaus Vyriausybėje užsienio reikalų ministru dirbęs V.Ušackas net pavadino D.Grybauskaitę diplomatų motina. Nepadėjo. Prezidentei pareikalavus nedelsiant jį atstatydinti, A.Kubilius klusniai įvykdė šį įgeidį, nors iki šiol niekas nežino, kuo jai nusidėjo šis patyręs diplomatas.
V.Ušackas Lietuvai nebuvo reikalingas, jam nepasiūlyta jokio posto. Bet laimėjęs konkursus jis tapo ES atstovu Afganistane, vėliau – Rusijoje.
Itin skandalingai D.Grybauskaitė susidorojo su signataru, buvusiu Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi M.Laurinkumi. Perėjęs į diplomatinę tarnybą jis dirbo ambasadoriumi Ispanijoje, vėliau – Gruzijoje. Iš šios šalies jį atšaukusi prezidentė net panoro, kad jis grįžtų į Lietuvą per 24 valandas lyg koks nusikaltėlis. Bet kodėl su juo net buvo nutraukta diplomatinė sutartis ir jis tiesiog išmestas į gatvę, signataras taip ir nesužinojo.
Išvis VSD direktoriams, net ir mąstantiems „dešiniuoju galvos pusrutuliu“, kaip yra sakęs P.Malakauskas, tai nepadėdavo išvengti D.Grybauskaitės dalgio, jei tik jie rodydavo kokį nors savarankiškumą. P.Malakauskui buvo patarta išeiti savo noru, o jį pakeitęs patyręs žvalgybininkas G.Grina nebuvo pasiūlytas antrajai kadencijai.
Manoma, kad jis D.Grybauskaitę užrūstino, kai neįvykdė reikalavimo rasti Lietuvoje JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo pėdsakų.
Užtat kaip sviestu patepta klostėsi klusniai D.Grybauskaitei tarnavusių asmenų karjera. Antai jos pirmajam rinkimų štabui vadovavęs R.Švedas gavo įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos pirmininko postą, o antrosios kadencijos rinkimų štabui dirigavęs V.Vasiliauskas nutūpė į ypač svarbią Lietuvos banko valdybos pirmininko kėdę.
Daugelis D.Grybauskaitės patarėjų buvo pamaloninti ambasadorių ar diplomatų vietomis Lietuvos atstovybėse, o pristigus postų jie būdavo net specialiai sukuriami.
Antai itin uoliai D.Grybauskaitės valią teismuose skleidusiai jos patarėjai R.Svetikaitei buvo numatytas teisingumo viceministro postas, bet premjeras S.Skvernelis su tuo nesutiko.
Vis dėlto R.Svetikaitė neliko nuskriausta – įsitaisė į naujai įkurtas atašė pareigas Lietuvos atstovybėje prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje.
Buvęs premjeras S.Skvernelis yra užsiminęs, kad prezidentės globotiniams buvo kuriamos gerai atlyginamos darbo vietos ir valstybinėse įmonėse. Kai kurie jos patarėjai netgi iškart perėjo vadovauti Prezidentūroje jų prižiūrėtoms įmonėms, nekreipdami dėmesio į galimą interesų konfliktą.
Vis dėlto G.Nausėdai nevertėtų dairytis į D.Grybauskaitę. Jos pavyzdys rodo, kad daug prisidirbus ir baigus kadenciją telieka auginti tulpes.
